Autorius: Agnė Mackevičiūtė
Agnė Mackevičiūtė
Įsivietinęs menas
Skulptūrų ir instaliacijų paroda „Lukiškių kalėjime 2.0“
Nuo 2021 m. pavasario viena seniausių įkalinimo įstaigų Lietuvoje – Lukiškių kalėjimas – pradėjo konversiją: iš tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pastatas tapo vis labiau besiplečiančiu kultūros klasteriu, apimančiu tiek mažesnio masto kamerinius koncertus, tiek daugiatūkstantines minias pritraukiančius muzikos ir meno festivalius. Į repertuarą taip pat įtraukiamas ir profesionalaus meno rodymas – parodos ir performansai vidinėse pastatų teritorijose, tokiose kaip cerkvė, buvusios kalėjimo kameros, skalbykla, net virtuvė ir t.t.
Agnė Mackevičiūtė
Kiek turinių apima humoras?
9-asis Interformato simpoziumas apie humoro ir absurdo takumą
Paskutinį birželio savaitgalį Nidos meno kolonijoje vyko devintasis ir paskutinis Interformato simpoziumas apie humoro ir absurdo takumą (kuratoriai Lívia Páldi ir Vytautas Michelkevičius). Šiais metais susirinkę menininkai, filosofai ir sociologai su įvairiais socialiniais ir kultūriniais „tabu“ bandė kovoti pasitelkdami visokius komiškus komunikacijos žanrus, tokius kaip ironija, absurdo humoras ar satyra. Kiekvienai veiklai apibrėžti, ko gero, reikėtų atskirų straipsnių, tad visų neaprašysiu, paminėsiu tik asmeniškai įdomiausias ir paveikiausias.
Agnė Mackevičiūtė
Filmai kaip romanai
Pokalbis su režisieriumi Fredericku Wisemanu
Prieš dokumentinio Fredericko Wisemano filmo „Nacionalinė galerija“ premjerą D. Britanijos kino teatruose išskirtinis seansas įvyko galerijos, apie kurią sukurtas šis filmas, teatro salytėje. Jaukiai įsitaisiusiai publikai – daugiausia galerijos darbuotojams – filmą pristatė pats režisierius. „7 meno dienų“ skaitytojams siūlome sutrumpintą režisieriaus ir Marko Hudsono pokalbį („The Daily Telegraph“). Pernai rudenį „Nacionalinė galerija“ rodyta Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje. Kovo 4–8 d. ŠMC kino programa „Naujai atrasta Amerika“ primins kelis klasikinius 7-ojo dešimtmečio JAV dokumentinius filmus, tarp jų ir Wisemano „Titicut Follies“.
Agnė Mackevičiūtė
Gyvenimo praktika
Nauji filmai – „Visko teorija“
Agnė Mackevičiūtė
Nevykėlių susitikimas
Tarptautiniam Karlovi Varų kino festivaliui pasibaigus
Į 49-ąjį Karlovi Varų filmų festivalį atvykome diena ankščiau. Ramiai slampinėdami po tuščią, tik po paros žiūrovų minias sutrauksiantį kurortinį miestelį dar nesupratome, kad kvailokos mūsų pastabos apie stilingą festivalio logotipą, šiek tiek primenantį šunį, avį, bet labiausiai – Houmerio Simpsono kiaulę-vorą, velniškai tikslios: konkursinė festivalio programa buvo tokia prasta, kad koridoriuose vis dažniau aidint filmus pašiepiantiems juokeliams, o žiuri nariams gailiai dūsaujant, kad ir vėl pasielgė neprofesionaliai, t.y. nesugebėjo pažiūrėti apgailėtino filmo iki galo ir išėjo, neapleido jausmas – nagus bus prikišusi ji, kiaulė-voras. „Kiaulė-voras! Kiaulė-voras! Ką ji daro? Ar ji gali vaikščiot lubom? Ne, negali!“ – apie savo augintinį animaciniame filme kadaise dainavo Houmeris.
Agnė Mackevičiūtė
Mintis, kad viskas pasaulyje susiję, yra gera
Ivano Vyrypajevo filmas „Delės šokis“
Agnė Mackevičiūtė
Ar žiūrovai visada teisūs
Įspūdžiai iš Krokuvos kino festivalio
Paskutinę gegužės savaitę vyko 54-asis Krokuvos kino festivalis (labiausiai orientuojamas į dokumentiką, bet yra ir trumpo metražo, lenkų filmų konkursinės programos), paliekantis gaivaus, kamerinio renginio įspūdį. Filmai sukosi keliose kukliose, miniatiūrinėse senamiesčio kino salytėse, įrengtose įvairiausiose erdvėse: meno centre, prabangiuose senoviniuose rūmuose prie turgaus aikštės, čempionų taurių spintomis pasipuošusiame, 8-ojo dešimtmečio filmus primenančiame sporto klube ar tiesiog gyvenamojo namo antrame aukšte. Žinant, kad ten filmai rodomi ne tik per festivalį, kyla pavydas (kaip ir suvokus, kad kas penkta parduotuvė – knygynas), ir džiaugsmas – iki cinema friendly miesto vos kelios valandos kelio. Nebuvo čia ir didiesiems kino festivaliams būdingo varginančio maratono jausmo. Kūnas, prisimenantis, kad tokiomis progomis turėtų būti keliamasi 6 valandą ryto ir į filmus, dar sapnuojant, skuodžiama kaip į pamokas, iš pradžių muistėsi: „Ne miesto peizažų žiūrėti čia atvažiuota, kodėl pirmi seansai tik po pietų?“, tačiau labai greit įvertino tokį grafiką – matyt, krokuviečiai pernelyg kultūringi, kad drastiškai verstų vartoti tik kiną ir nepaliktų laiko įkišti nosies į vieną kitą bažnyčią, pamatyti nuo 2004 m. po pasaulį keliaujančios Stanley Kubrickui skirtos parodos ar tiesiog ramiai, nesigraužiant, kad šiuo metu nežiūrimas filmas, užkąsti kokioje nors studentiškoje valgykloje linksmu pavadinimu (pvz., „Niebo v gębie“, t.y. „Dangus žabtuose“).
Agnė Mackevičiūtė
Kad nebūtume gyvuliai neraliuoti
Nauji filmai – „Ūcia lylia“
Penktadienį „Skalvijos“ kino teatro palanges nuklojo ne tik furšetams įprastas sūris ir vynas, bet ir bandelės, pienas: Tarptautinės šeimos dienos proga gausiai susirinkusioms mamoms ir jų mažyliams buvo pristatytas naujausias, vienuoliktas Lietuvių liaudies kultūros centro serijos „Gyvoji tradicija“ filmas apie vaikų auginimo tradicijas Lietuvoje – „Ūcia lylia“.
Agnė Mackevičiūtė
Į viską, kas praeina, žvelgiu ramiai
Otaras Joselianis – „Žiemos ekranų“ svečias
Lietuvoje tęsiasi prancūzų kino dienos. Praėjusį savaitgalį Vilniuje viešėjo ir su žiūrovais susitiko Otaras Joselianis, kurio filmų retrospektyva papuošė „Žiemos ekranų“ programą. Pateikiame režisieriaus mintis, užrašytas spaudos konferencijoje, kuri šeštadienį vyko „Skalvijoje“.
Agnė Mackevičiūtė
Meilė tėvams – sudėtingas jausmas
Susitikimas su VDFF svečiu Pawełu Łozińskiu
