7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Agnė Mackevičiūtė

Agnė Mackevičiūtė

Filmai kaip romanai

Pokalbis su režisieriumi Fredericku Wisemanu

Prieš dokumentinio Fredericko Wisemano filmo „Nacionalinė galerija“ premjerą D. Britanijos kino teatruose išskirtinis seansas įvyko galerijos, apie kurią sukurtas šis filmas, teatro salytėje. Jaukiai įsitaisiusiai publikai – daugiausia galerijos darbuotojams – filmą pristatė pats režisierius. „7 meno dienų“ skaitytojams siūlome sutrumpintą režisieriaus ir Marko Hudsono pokalbį („The Daily Telegraph“). Pernai rudenį „Nacionalinė galerija“ rodyta Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje. Kovo 4–8 d. ŠMC kino programa „Naujai atrasta Amerika“ primins kelis klasikinius 7-ojo dešimtmečio JAV dokumentinius filmus, tarp jų ir Wisemano „Titicut Follies“.

„Nacionalinė galerija“
„Nacionalinė galerija“
„Nacionalinė galerija“
„Nacionalinė galerija“
„Nacionalinė galerija“
„Nacionalinė galerija“
„Nacionalinė galerija“
„Nacionalinė galerija“
Agnė Mackevičiūtė

Gyvenimo praktika

Nauji filmai – „Visko teorija“

2012 m. Londone vykusias parolimpinės žaidynes pradėjo triukšmingas šou. Įsimintiniausios šio atidarymo akimirkos – paralyžiuoto mokslininko kosmologo Stepheno Hawkingo pasirodymas ir kompiuteriniu balsu per jam specialiai sukurtą įrangą nuskambėjusi kalba, kurioje jis priminė savo teorijas apie ribų neturinčią visatą ir teigė, kad ribų nereikėtų ir žmonių siekiams.
 
Dabar jau septyniasdešimt trejų metų britas nuo dvidešimt vienų serga amiotropine lateraline skleroze. Ši liga sunaikino kadaise energingo, nenustygstančio jaunuolio raumenis ir prikaustė prie invalido vežimėlio. Rodos, šis faktas ir vaizdas tokie nepakeliamai trikdantys, kad net du filmai priešinasi šiai aplinkybei ir rekonstruoja mokslininko jaunystę, kai jis dar buvo sveikas. Filmai pabrėžia pirmųjų akistatų su liga akimirkas, kai Hawkingas sužino diagnozę, puola į neviltį, tačiau palaikomas mylimos merginos sugeba atsitiesti, gyventi ir dirbti toliau. 2004 m. televiziniame Philipo Martino „Hokinge“ jį suvaidino Benedictas Cumberbatchas. Pernykščiame Jameso Marsho filme „Visko teorija“ („Theory of Everything“, D. Britanija, 2014) šiltą ir žavų, jau „Auksinį gaublį“ laimėjusį ir „Oskarui“ nominuotą vaidmenį sukūrė Eddie Redmayne’as.

„Visko teorija“
„Visko teorija“
Agnė Mackevičiūtė

Nevykėlių susitikimas

Tarptautiniam Karlovi Varų kino festivaliui pasibaigus

Į 49-ąjį Karlovi Varų filmų festivalį atvykome diena ankščiau. Ramiai slampinėdami po tuščią, tik po paros žiūrovų minias sutrauksiantį kurortinį miestelį dar nesupratome, kad kvailokos mūsų pastabos apie stilingą festivalio logotipą, šiek tiek primenantį šunį, avį, bet labiausiai – Houmerio Simpsono kiaulę-vorą, velniškai tikslios: konkursinė festivalio programa buvo tokia prasta, kad koridoriuose vis dažniau aidint filmus pašiepiantiems juokeliams, o žiuri nariams gailiai dūsaujant, kad ir vėl pasielgė neprofesionaliai, t.y. nesugebėjo pažiūrėti apgailėtino filmo iki galo ir išėjo, neapleido jausmas – nagus bus prikišusi ji, kiaulė-voras. „Kiaulė-voras! Kiaulė-voras! Ką ji daro? Ar ji gali vaikščiot lubom? Ne, negali!“ – apie savo augintinį animaciniame filme kadaise dainavo Houmeris. 

„Kukurūzų sala“
„Kukurūzų sala“
„Laisvas kritimas“
„Laisvas kritimas“
„Gentis“
„Gentis“
„Pomirtinis“
„Pomirtinis“
Agnė Mackevičiūtė

Mintis, kad viskas pasaulyje susiję, yra gera

Ivano Vyrypajevo filmas „Delės šokis“

Birželio 11–15 d. Vilniaus „Multikino“ vyko Rusų kino dienos. Parodyti šeši 2012–2013 m. sukurti filmai, kuriuos, anot juos parinkusios ir atvežusios kino kritikės Marijos Bezruk, labiausiai sieja empatijos ir atleidimo temos. Po kiekvieno seanso M. Bezruk žiūrovus įtraukdavo į trumpus, gyvus pokalbius apie ką tik matytus kūrinius, buvo galima užduoti klausimus filmų pristatyti atvykusiems režisieriams, prodiuseriams, aktoriams. Įdomus pašnekesys įvyko po Ivano Vyrypajevo filmo „Delės šokis“ peržiūros, kai prodiuseriui Konstantinui Panfilovui į žiūrovų klausimus atsakyti padėjo į salę visiems netikėtai užsukęs filmo montažo režisierius Marius Blinstrubas.

 

„Delės šokis“
„Delės šokis“
Agnė Mackevičiūtė

Ar žiūrovai visada teisūs

Įspūdžiai iš Krokuvos kino festivalio

Paskutinę gegužės savaitę vyko 54-asis Krokuvos kino festivalis (labiausiai orientuojamas į dokumentiką, bet yra ir trumpo metražo, lenkų filmų konkursinės programos), paliekantis gaivaus, kamerinio renginio įspūdį. Filmai sukosi keliose kukliose, miniatiūrinėse senamiesčio kino salytėse, įrengtose įvairiausiose erdvėse: meno centre, prabangiuose senoviniuose rūmuose prie turgaus aikštės, čempionų taurių spintomis pasipuošusiame, 8-ojo dešimtmečio filmus primenančiame sporto klube ar tiesiog gyvenamojo namo antrame aukšte. Žinant, kad ten filmai rodomi ne tik per festivalį, kyla pavydas (kaip ir suvokus, kad kas penkta parduotuvė – knygynas), ir džiaugsmas – iki cinema friendly miesto vos kelios valandos kelio. Nebuvo čia ir didiesiems kino festivaliams būdingo varginančio maratono jausmo. Kūnas, prisimenantis, kad tokiomis progomis turėtų būti keliamasi 6 valandą ryto ir į filmus, dar sapnuojant, skuodžiama kaip į pamokas, iš pradžių muistėsi: „Ne miesto peizažų žiūrėti čia atvažiuota, kodėl pirmi seansai tik po pietų?“, tačiau labai greit įvertino tokį grafiką – matyt, krokuviečiai pernelyg kultūringi, kad drastiškai verstų vartoti tik kiną ir nepaliktų laiko įkišti nosies į vieną kitą bažnyčią, pamatyti nuo 2004 m. po pasaulį keliaujančios Stanley Kubrickui skirtos parodos ar tiesiog ramiai, nesigraužiant, kad šiuo metu nežiūrimas filmas, užkąsti kokioje nors studentiškoje valgykloje linksmu pavadinimu (pvz., „Niebo v gębie“, t.y. „Dangus žabtuose“).

„Domino efektas“
„Domino efektas“
„Sugrįžimas į Homsą“
„Sugrįžimas į Homsą“
„Meilės gelmės“
„Meilės gelmės“
„Dvi nirštančios močiutės“
„Dvi nirštančios močiutės“
„Kartą mano motina“
„Kartą mano motina“
„Ar tiki meile?“
„Ar tiki meile?“
Agnė Mackevičiūtė

Kad nebūtume gyvuliai neraliuoti

Nauji filmai – „Ūcia lylia“

Penktadienį „Skalvijos“ kino teatro palanges nuklojo ne tik furšetams įprastas sūris ir vynas, bet ir bandelės, pienas: Tarptautinės šeimos dienos proga gausiai susirinkusioms mamoms ir jų mažyliams buvo pristatytas naujausias, vienuoliktas Lietuvių liaudies kultūros centro serijos „Gyvoji tradicija“ filmas apie vaikų auginimo tradicijas Lietuvoje – „Ūcia lylia“.

„Ūcia lylia“
„Ūcia lylia“
Agnė Mackevičiūtė

Į viską, kas praeina, žvelgiu ramiai

 Otaras Joselianis – „Žiemos ekranų“ svečias

Lietuvoje tęsiasi prancūzų kino dienos. Praėjusį savaitgalį Vilniuje viešėjo ir su žiūrovais susitiko Otaras Joselianis, kurio filmų retrospektyva papuošė „Žiemos ekranų“ programą. Pateikiame režisieriaus mintis, užrašytas spaudos konferencijoje, kuri šeštadienį vyko „Skalvijoje“.

Joselianis Vilniuje
Joselianis Vilniuje
„Šantrapa“
„Šantrapa“
„Pastoralė“
„Pastoralė“
Agnė Mackevičiūtė

Meilė tėvams – sudėtingas jausmas

Susitikimas su VDFF svečiu Pawełu Łozińskiu

 

Naujausią savo filmą „Tėvas ir sūnus“ savaitgalį pasibaigusiame Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje pristatė lenkų režisierius Pawełas Łozińskis. Po filmo įvyko pokalbis su žiūrovais, jo fragmentus pateikiame „7 md“ skaitytojams.
 
Kaip gimė filmo sumanymas?
Mintis sukurti tokį filmą kilo senokai, 2009-aisias. Nuėjau pas tėvą ir pasakiau: „Tėti, norėčiau sukurti dokumentinį filmą apie tave.“ Jis atsakė: „Ne. Nesutinku.“ Bet praėjo savaitė ir jis pakeitė nuomonę: „Gal ir sutiksiu, bet su sąlyga, kad filmuosimės abu. Tai bus dviejų režisierių filmas apie du personažus.“ Man toks sumanymas patiko, nes dažniausiai filmuose yra režisierius ir personažas, ir personažas neturi jokios įtakos režisieriui. O čia galimybės būtų lygios. Sutarėme, kad kalbėsimės be jokių tabu, o vėliau montažinėje nuspręsime, kas į filmą pateks, o kas – ne. Ir būsime lygiaverčiai filmo herojai. Pradėjome filmuoti. Iš pradžių Varšuvoje susėdome, ėmėme kalbėtis. Emociškai tie pokalbiai buvo įdomūs, tačiau nuobodūs vizualiai. Todėl nusprendėme važiuoti į Paryžių. Tai įvyko praėjus dvejiems metams nuo sumanymo pradžios. Nufilmavome kelionę ir tada tėvas metus dvejojo. Galiausiai sutiko.
Man įdomu, kaip „Tėvą ir sūnų“ priėmė žiūrovai, nes esu per arti filmo, trūksta distancijos. Šio eksperimento esmė ta, kad kameras atsukome į save. Nežinau, ar filmas aiškus. Nenorėjau kurti filmo apie du režisierius. Norėjau, kad jis būtų universalus – apie tėvą ir sūnų, apie du žmones. Nežinau, ar man pavyko.
 
Regis puikiai pavyko dialogas, labai nuoširdus, be jokių barjerų. Tačiau spaudoje skaičiau, kad turėjo būti dvi versijos. Sūnaus ir tėvo.
Istorijos pabaigą papasakosiu vėliau. Kai su tėvu susėdome montuoti bendro filmo, paaiškėjo, kad montuoti kartu sunku. Pavyzdžiui, jis sakydavo: „Ne, ne, šitą tikrai turi iškirpti.“ – „Kodėl? Tai puiki scena.“ – „Bet mano dantys bjauriai atrodo.“ – „Bet gal ne visi į dantis tau žiūrės? Žiūrės į akis ar tiesiog klausysis.“ Abiem buvo sunku žiūrėti į kitą kaip į personažą. Galiausiai tapo tiesiog nebeįmanoma dirbti. Kita vertus, mes įdomiai pykomės montažinėje. Net pagalvojau ten pastatyti kamerą. Filmas būtų toks: važiuoja tas automobiliukas keliu, staiga sustoja, ir keleiviai jau sėdi montažinėje, kalbasi, kaip scena turi atrodyti, vienas mano vienaip, kitas kitaip. Norėjau surizikuoti, bet tėvas kategoriškai atsisakė. Susitarėme, kad kartu su montuotoju pasiūlysime tėvui savo variantą, o jis pasakys pastabas. Parodėme, ką padarėme. Net pasirodė, kad pavyks susitarti, bet jis pradėjo derėtis: „Jei išmesi šitą sceną, leisiu palikti aną, nes šitos dėti niekaip negalima, be to, man nepatinka, ką čia pasakei, bet jeigu išmesi aną, leisiu palikti šitą.“ Supratau, kad šitaip nužudysime filmą. Kad tai bus mūsų požiūrių, skonių vidurkis, tarpinis produktas, o ne autorinis filmas. Tėvas pasakė, kad nori sukurti savo versiją. Jis paėmė mano versiją ir kai ką patrumpino, o kai ką pailgino. Todėl yra du filmai. Bet, manau, nebūtina matyti abi versijas, kad suprastum, apie ką kalbama. Tarptautiniame Krokuvos festivalyje ir Vroclavo festivalyje „Era – nauji horizontai“ rodėme abi versijas.

 

Marcelis ir Pawełas Łozińskiai filme „Tėvas ir sūnus“
Marcelis ir Pawełas Łozińskiai filme „Tėvas ir sūnus“