Turbūt dar turės praeiti šiek tiek laiko, kol Krystiano Lupos pagal Thomaso Bernhardo „Didvyrių aikštę“ Nacionaliniame dramos teatre statytas spektaklis ims kvėpuoti natūraliai. Persismelks tik jam vienam būdinga ir bent jau mums iki šiol neįprasta dvasia – ne cirko ir atrakcionų, ne istorijos ir konfliktų, juolab ne koncepcijos ar dramatiškų veikėjų tarpusavio santykių, o visa apgaubiančia ir tarsi nugramzdinančia į savotišką egzistencinį patyrimą. Kai laikas sustoja ne tik scenoje, bet ir salėje, kai darosi materialus ir apčiuopiamas ne tik kalbančiajam, bet ir besiklausančiajam, kai stebuklingai šio laiko ištirpdyta rampa nebeskiria veikiančiųjų ir žiūrinčiųjų.
Net neabejoju, kad toks pat laiko ištirpimas, ištrynimas jautėsi ir per režisieriaus repeticijas – ne veltui aktoriai po jų plodavo jam ir vieni kitiems, matydami, kaip jų kuriamas teatras po truputį vaduojasi iš išorinių sprendimų, sugalvotų triukų, sakyčiau, lukštenasi iš savo vartotojiško pavidalo. Lupos spektaklyje nėra kur paganyti akių – nėra jokio erdvės „užvaldymo“ veiksmu ar aktorių kūnais; tačiau scena, įprastai režisieriaus įrėminta šviesos juosta, primena kruopščiai ir iki smulkmenų nutapytą paveikslą, kur akimis gali čiupinėti kiekvieną dėmę sienoje, šešėlius lange, drabužius ir spintas, batų eilę, o kartu su jais – aktoriaus-veikėjo veidą ir jo hipnotizuojantį sustingimą savo mintyse. „Didvyrių aikštės“ fotografijos kaip tik tokios – scenos peizažas čia susilieja su aktoriaus-personažo peizažu; žmogaus figūrėlė tarp aukštų sienų ir langų, tuščioje aikštėje ar prie didžiulio stalo kartais atrodo niekinga ir menka, tačiau dėl susikaupimo, rimties, kažkokios neišsakytos paslapties virsta ne mažiau didinga ir ori. Žiūrėdama į šias fotografijas džiaugiuosi, kad jose – ne garsiausi lenkų, prancūzų ar rusų aktoriai, o mūsiškiai, sakyčiau, grynesni, tikresni nei anksčiau, nes atrodo ištrūkę iš daugeliui mūsų spektaklių būdingos sumaišties, efektų ir afektų. „Lupa nuolat siekia ne efekto, o išsisakymo per personažo peizažą. Jei peizažas, arba viskas, kas neišsakyta – liūdesys, svajonės arba kančia, teisingai ir aiškiai nutapytas, jis tampa svarbiausia varomąja aktoriaus tiesos scenoje jėga. Tik taip aktorius jaučiasi gerai pasiruošęs. Nes jeigu jis dirba prisimindamas tekstą ar situaciją, liaujasi buvęs pilnaverčiu personažu. Virsta aktoriumi, kuris vėl galvoja, kaip būti įspūdingam. Nebekuria dvasinių aplinkybių. Krystianas liepia mums pasitikėti sapnuojančiu / fantazuojančiu kūnu, tikėti juo. Kūnas yra tas liūdesys, kančia, slapta atmintis. Iškyla motyvacijos problema. Tačiau kai reikia užduoti klausimą, visai nesvarbu, kaip jį užduosiu. Svarbiausia, kad tas klausimas manyje, kad jį užduodu“, – yra pasakojęs vienas nuolatinių Lupos bendražygių aktorius Piotras Skiba. Skiba buvo ir Vilniuje; „Didvyrių aikštės“ programėlėje jis įrašytas kaip kostiumų dailininkas.