7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Grįžti, kur skambėjo muzika

Johanno Sebastiano Bacho muzika taip dažnai visur skamba, kad jau esame kiek abejingi jos interpretacijai. Vienas atlikėjų, vis dėlto paskatinančių suklusti, – pianistas Daumantas Kirilauskas. Jis deklaruoja J.S. Bacho muzikai aukščiausią pagarbą, o svarbiausia, kad perteikia ją muzikos skambesiu. Didįjį Penktadienį, prieš Velykas, Šv. Kotrynos bažnyčioje su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru pianistas grojo tris klavyrinius Bacho koncertus: d-moll BWV 1052, A-dur BWV 2055, f-moll BWV 1056.
 
Tačiau vakarą pradėjo J.S. Bacho sūnaus Carlo Philippo Emanuelio Simfonija C-dur. „XVIII a. viduryje aktuali buvo Carlo Philippo Emanuelio Bacho pavardė, o ne jo tėvo, kažkokio senelio – todėl sūnaus kūrinį įtraukėme į programą“, – juokavo koncerto įžangos žodį taręs orkestro meno vadovas ir dirigentas Donatas Katkus. Kaip saulės spindulėlis maloni Simfonija buvo pagriežta vienareikšmiškai džiugiai.

Kaip kriminalistui piršto atspaudas

Vasarį pristatytas mokslinių straipsnių rinkinys „Ornamentas: XVI–XX a. I pusės paveldo tyrimai“ – pirmoji gausiai iliustruota knyga Lietuvoje, skirta Naujųjų amžių europinės kilmės profesionaliai ornamentikai. Knyga reikšminga įvairių sričių tyrėjams ir ekspertams, nustatantiems paveldo objektų sukūrimo datą ir autorystę, tačiau ornamentas, kaip kultūros simptomas, kelia intriguojančių klausimų, kurie, tikimės, sudomins ir mūsų skaitytojus. Tad kalbamės su leidinio sudarytoja profesore Aleksandra Aleksandravičiūte.

Mažosios istorijos

Politinės žmogžudystės retai atskleidžiamos iki galo, todėl apauga legendomis, knygomis ir filmais. Manau, kad būtų sunku suskaičiuoti viską, kas sukurta apie JAV prezidento Johno Kennedy nužudymą Dalase 1963 m. lapkričio 22 dieną. Kasmet pasipildo ne tik hipotezių, bet ir knygų ar filmų sąrašai. Debiutinis Peterio Landesmano filmas „Parklando ligoninė“ (LRT kultūra, 15 d. 21.30) pasirodė 2013-aisiais, kai buvo minimos 50-osios nužudymo metinės. Režisierius pasirinko netikėtą aspektą: veiksmas nukelia į Parklando ligoninę, kur buvo atvežtas mirtinai sužeistas prezidentas, o po kelių dienų – ir pagrindinis įtariamasis Lee Harvey Oswaldas. Vėliau abiejų – prezidento ir įtariamojo – laidotuves Landesmanas rodys paraleliai, supriešindamas šalį ištikusį milžinišką skausmą ir panieką Oswaldui, kurio net karsto niekas nenorėjo nešti.
 
Landesmanas – žurnalistas, rašęs tiriamuosius straipsnius garsiems amerikiečių leidiniams, jis dirbo televizijoje ir siuntė reportažus iš Ruandos, Kosovo ir Afganistano, yra organizuoto nusikalstamumo JAV specialistas. Todėl labiausiai pavykusios „Parklando ligoninės“ scenos tos, kurios dvelkia nervingu reportažu. Tačiau didžiąją filmo dalį ekrane – banalybės apie Kennedy, specialiąsias tarnybas, gydytojus ir prezidento gerbėjus, kuriems jo mirtis – asmeninė tragedija. Iš pastarųjų išsiskiria smulkus verslininkas Abrahamas Zapruderis. Tai žmogus, kurio mėgėjiška kamera nufilmuotas nužudymo akimirkas, ko gero, matė visi. Suvaidintas Paulo Giamatti, jis ir tampa vienu įsimintiniausių filmo personažų. Įsimena ir Oswaldo brolis Robertas (James Badge Dale), ant kurio pečių gula visa šeimos drama, įskaitant išgarsėti sumaniusią paiką motiną. Antraplaniai didžiosios istorijos veikėjai – dėkinga tema, tik Landesmanas, kuris, regis, taip ir neapsisprendė, apie ką jo filmas, jiems skiria mažai dėmesio. Todėl „Parklando ligoninė“ palieka chaotiško reginio įspūdį.

„Didvyrių aikštės“ patyrimai

Turbūt dar turės praeiti šiek tiek laiko, kol Krystiano Lupos pagal Thomaso Bernhardo „Didvyrių aikštę“ Nacionaliniame dramos teatre statytas spektaklis ims kvėpuoti natūraliai. Persismelks tik jam vienam būdinga ir bent jau mums iki šiol neįprasta dvasia – ne cirko ir atrakcionų, ne istorijos ir konfliktų, juolab ne koncepcijos ar dramatiškų veikėjų tarpusavio santykių, o visa apgaubiančia ir tarsi nugramzdinančia į savotišką egzistencinį patyrimą. Kai laikas sustoja ne tik scenoje, bet ir salėje, kai darosi materialus ir apčiuopiamas ne tik kalbančiajam, bet ir besiklausančiajam, kai stebuklingai šio laiko ištirpdyta rampa nebeskiria veikiančiųjų ir žiūrinčiųjų.
 
Net neabejoju, kad toks pat laiko ištirpimas, ištrynimas jautėsi ir per režisieriaus repeticijas – ne veltui aktoriai po jų plodavo jam ir vieni kitiems, matydami, kaip jų kuriamas teatras po truputį vaduojasi iš išorinių sprendimų, sugalvotų triukų, sakyčiau, lukštenasi iš savo vartotojiško pavidalo. Lupos spektaklyje nėra kur paganyti akių – nėra jokio erdvės „užvaldymo“ veiksmu ar aktorių kūnais; tačiau scena, įprastai režisieriaus įrėminta šviesos juosta, primena kruopščiai ir iki smulkmenų nutapytą paveikslą, kur akimis gali čiupinėti kiekvieną dėmę sienoje, šešėlius lange, drabužius ir spintas, batų eilę, o kartu su jais – aktoriaus-veikėjo veidą ir jo hipnotizuojantį sustingimą savo mintyse. „Didvyrių aikštės“ fotografijos kaip tik tokios – scenos peizažas čia susilieja su aktoriaus-personažo peizažu; žmogaus figūrėlė tarp aukštų sienų ir langų, tuščioje aikštėje ar prie didžiulio stalo kartais atrodo niekinga ir menka, tačiau dėl susikaupimo, rimties, kažkokios neišsakytos paslapties virsta ne mažiau didinga ir ori. Žiūrėdama į šias fotografijas džiaugiuosi, kad jose – ne garsiausi lenkų, prancūzų ar rusų aktoriai, o mūsiškiai, sakyčiau, grynesni, tikresni nei anksčiau, nes atrodo ištrūkę iš daugeliui mūsų spektaklių būdingos sumaišties, efektų ir afektų. „Lupa nuolat siekia ne efekto, o išsisakymo per personažo peizažą. Jei peizažas, arba viskas, kas neišsakyta – liūdesys, svajonės arba kančia, teisingai ir aiškiai nutapytas, jis tampa svarbiausia varomąja aktoriaus tiesos scenoje jėga. Tik taip aktorius jaučiasi gerai pasiruošęs. Nes jeigu jis dirba prisimindamas tekstą ar situaciją, liaujasi buvęs pilnaverčiu personažu. Virsta aktoriumi, kuris vėl galvoja, kaip būti įspūdingam. Nebekuria dvasinių aplinkybių. Krystianas liepia mums pasitikėti sapnuojančiu / fantazuojančiu kūnu, tikėti juo. Kūnas yra tas liūdesys, kančia, slapta atmintis. Iškyla motyvacijos problema. Tačiau kai reikia užduoti klausimą, visai nesvarbu, kaip jį užduosiu. Svarbiausia, kad tas klausimas manyje, kad jį užduodu“, – yra pasakojęs vienas nuolatinių Lupos bendražygių aktorius Piotras Skiba. Skiba buvo ir Vilniuje; „Didvyrių aikštės“ programėlėje jis įrašytas kaip kostiumų dailininkas.

Nostalgijos trupiniai

 

Penktasis vos dvidešimt šešerių metų režisieriaus Xavier Dolano filmas įrodo, kad režisierius vertas sėdėti prie „didžiųjų stalo“: „Mamytė“ („Mommy“, Kanada, 2014) – jautrus, sentimentalus ir žavi paprastumu.
 
Pagrindinė filmo herojė – vieniša „mamytė“ Diana, kurią nepriekaištingai suvaidino Anne Dorval. Dianos stilius ne tik atspindi praeito dešimtmečio tendencijas, bet ir dvelkia kiču bei vulgarumu. Tačiau ji – žavi ir patraukli, spindinti energija, meile bei viltimi išgelbėti sūnų Stivą (Antoine-Olivier Pilon), kurio agresijos priepuoliai kelia daug rūpesčių. Po to, kai padegė kavinę, Stivas išmetamas iš internato. Dabar jo nebepriima jokios mokymosi įstaigos. Diana pasiima sūnų namo ir tikisi, kad bėdos kaip nors išsispręs. Nors Stivas be galo prisirišęs prie motinos, dėl rimtų psichinių sutrikimų smurtauja ir prieš ją. Kai situacija jau atrodo beviltiška, – Diana slepiasi spintoje nuo sūnaus įniršio, – išgelbsti kitapus gatvės gyvenanti Kaila (Suzanne Clément). Ji padeda prižiūrėti Stivą ir šitaip pati ištrūksta iš skaudžius prisiminimus menančių namų ir buvimo „mama“. Kailai sunkiai sekasi kalbėti, tačiau leisdama laiką su Diana ir Stivu ji pamažu atsipalaiduoja. Visi trys veikėjai tarsi išgyvena belaikiškumo pojūtį – jiems gera būti kartu, iki paryčių gerti vyną, šokti ir juoktis, pamiršti visas problemas. Tačiau anksčiau ar vėliau su jomis teks susidurti. Režisieriui šeima yra kaip „švyturys jūroje“. Vienas kitam švyturiais tampa ir filmo trijulė. Bent jau trumpam.

Aš pats ir draugas iš Rytų

Rašyti apie šokį dažnai yra nelengva, nes kūno, muzikos, atmosferos kalbą reikia versti žodžiais. Tačiau ne visada šokis toks. Konceptualus šiuolaikinis šokis leidžiasi lengviau „įžodinamas“, mat dažnai ir kyla iš žodžių (koncepcijų, apibrėžimų, (kon/inter)tekstų). Kartais tokiame šokyje žodžiai tampa pagrindine išraiškos priemone. Tokį konceptualų šiuolaikinį šokį kuria praėjusią savaitę Lietuvoje lankęsis prancūzas Jérôme’as Belas, žinomas ne tik šokio, bet ir šiuolaikinio meno gerbėjams (ir į Lietuvą atvežtas būtent jų – jo atvykimą organizavo, spektaklį rodė ŠMC).
 
J. Belo darbuose daug kūniškumo, nuorodų į jo skaitomą literatūrą, populiariąją kultūrą. Kurdamas dialogą su žiūrovais, nors į juos tiesiogiai ir nesikreipdamas, choreografas dažnai imasi dirbti su tuo, kas nėra šokio (ypač šiuolaikinio) dėmesio centre. Taip atsirado darbai su objektais, šokio spektaklis su kūnu, šviesa ir muzika, tačiau be choreografijos, bei šokio spektaklis, kuriame vienintelė choreografija yra Susanne Linke šokio fragmentas. Taip pat tarp J. Belo darbų yra spektaklis, kurio jis pats nekūrė, tačiau yra parašytas kaip autorius, o tikrojo autoriaus vardu spektaklis pavadintas, bei spektaklis su neįgaliaisiais.

Išgyventi festivalį

„Kino pavasaris“ gali pretenduoti į „Guinesso“ knygos rekordą – taip ilgai netrunka joks kitas kino festivalis. Todėl jam pasibaigus vienas ryškiausių, bent jau mano, įspūdžių yra nuovargis, juolab kad dalies matytų filmų visai nereikėjo žiūrėti. Kiekviename festivalyje, be abejo, būna balasto, bet ar verta jį rodyti tik tam, kad „Kino pavasaris“ taptų ne festivaliu, o, kaip anksčiau sakydavo, „išplėstiniu filmų rodymu“? Ar verta atverti duris visiems užsienyje gyvenantiems lietuvių kino grafomanams ir nuoširdžiai džiaugtis tokiu lietuvių kinu? Ar ir čia kokybės kriterijai užleidžia vietą pseudopatriotizmui? 
 

Dalį „Kino pavasario“ programos buvau mačiusi anksčiau, tačiau jei reikėtų išrinkti kelis geriausius šių metų festivalio filmus, pirmenybę ir vėl atiduočiau Małgorzatos Szumowskos „Kūnui“. Tai bene vienintelis filmas, bandantis suprasti ir parodyti pasaulį, kuriame gyvename čia ir dabar. „Kūne“ Szumowska formuluoja sudėtingus klausimus, bet vietoj itin šių dienų kine paplitusios didaktikos pasitelkia juodąjį humorą. Szumowska savo personažų nei smerkia, nei gina, bet per juos atskleidžia dabarties prieštaravimus ir nykstančias prasmes. Ji rodo, kaip sunku susitaikyti su absurdišku pasauliu, kuriame nebelieka metafizinių klausimų – tik kūnas, patiriantis įvairias transformacijas, tik kasdienio gyvenimo rutina. Tiksliau, kaip sunku susitaikyti su savimi, kai visi aplink giriasi tobulais kūnais, vykusia karjera arba dar kažkuo savaime suprantamu. Vieniši Szumowskos herojai – ciniškas teismo ekspertas, jo anoreksikė duktė ir psichologė, tikinti, kad gali bendrauti su mirusiais, kiekvienas savaip jaučia tuštumą ir ilgisi gilesnių ryšių, juk kūno problemos atsiranda tada, kai neįsiklausoma į save ir kitus.

Nuspėjami siužetai ir jokios laisvės interpretacijai

Šiais metais dviejose pagrindinėse konkursinėse programose „Nauja Europa – nauji vardai“ ir „Baltijos žvilgsnis“ varžėsi dvidešimt vienas filmas. Nuo 2009 m. vykstančioje programoje „Nauja Europa – nauji vardai“, pristatančioje jaunus kūrėjus – debiutantus arba antro filmo autorius, žiūrovai galėjo rinktis tarp lengvų istorijų, tokių kaip vengrų režisieriaus Gáboro Reiszo „Dėl nepaaiškinamos priežasties“ („VAN valami furcsa és megmagyarázhatatlan“, 2014), arba kraupiais vaizdais šokiruojančios ukrainiečio Miroslavo Slabošpickio „Genties“ („Plemia“, 2014). Vis dėlto turbūt laukiamiausiu filmu tapo lietuvės Alantės Kavaitės „Sangailės vasara“ (2014), jau patekusi užsienio festivalių akiratin. Deja, tai, kas užsieniečiams gali pasirodyti poetiška ir gražu, lietuvius ne visada paperka. Gražūs, bet nuolat pasikartojantys medžių ir ežero motyvai greit atsibosta, o nuo dirbtinai skambančių dialogų kartais tiesiog norisi užsikišti ausis. Aišku, Sangailės noras tapti pilote ir jos aukščio baimė filme tampa antraeiliu dalyku, o viskam nugalėti pasitelkiama meilė vaizduojama taip saldžiai, kaip valgykloje parduodamas pyragaitis „Kometa sniege“.

Opera ir gyvenimas kūrybinių dirbtuvių principu

Londonas – tai didžiulis, kosmopolitiškas didmiestis. Ten pilna visko, taip pat ir labai aukšto lygio meno. Turbūt dėl to ten ir gyvenu, nes vien einant į miestą galima pamatyti daug nuostabių dalykų. Tiek iš meno kūrinių, tiek iš organizacinių struktūrų sąmoningai ar nesąmoningai semiesi įkvėpimo.

Metus teko dirbti „Birmingham contemporary music group“ edukaciniame departamente. Porą dienų per savaitę dirbau biure ir vieną dieną vaikams rengdavau kūrybines dirbtuves. Ten apmąstytas kiekvienas žingsnelis, nuo to kartais net pavargsti, bet kartu lydi ir nepaprastas saugumo jausmas. Tačiau būnant tos tvarkos dalimi labai apribojami žmogiški talentai. Lietuvoje žmonės daro viską, kartais tai tarsi chaosas, bet, man atrodo, čia jie laimingesni, nes visapusiškai save išreiškia. Anglijoje žmonės gana pilki.

Kino naujienos trumpai

Balandžio 2 d. Portemirė portugalų režisierius Manoelis de Oliveira. Seniausiu pasaulyje kino režisieriumi vadintam kūrėjui buvo 106-eri, jis vis dar dirbo ir rengėsi naujiems filmams. Praėjusių metų gegužės 11 d., per savo gimtadienį, atsiimdamas prancūzų Garbės legiono ordiną, režisierius kalbėjo, kad kitas jo filmas bus apie moteris, dirbančias Portugalijos vyninėse, jis užsiminė ir apie kitus projektus.
 
Manoelis de Oliveira gimė 1908 m. Porte, iš pradžių buvo aktorius, vėliau pradėjo pats kurti filmus, kurie paliko iškilų pėdsaką ne tik portugalų, bet ir pasaulio kine. 2008 m. Kanuose jam buvo įteikta Garbės palmės šakelė už kūrybos indėlį.
 
Per 80 darbo kine metų de Oliveira sukūrė per 50 vaidybinių ir dokumentinių filmų, už kuriuos pelnė daug tarptautinių apdovanojimų. Prie garsiausių jo filmų priskiriami „Kelionė į pasaulio pradžią“ („Viagem ao Principio do Mundo“), „Gebo ir šešėlis“ („O Gebo e a Sombra“), „Išnykimo meilė“ („Amor de Perdicao“).
 

XX a. pabaigoje de Oliveira dirbo su didžiausiomis pasaulinio kino žvaigždėmis Catherine Deneuve, Johnu Malkovichiumi, Marcello Mastroianni, Jeanne Moreau, Claudia Cardinale ir Micheliu Piccoli.

PUSLAPIS
IŠ
1003