Šiais metais NOA (Naujosios operos akcijos) festivalyje net tris projektus pristatanti Rūta Vitkauskaitė – jaunosios kartos lietuvių kompozitorė, šiuo metu gyvenanti Londone, o su kūrybiniais projektais išmaišanti įvairiausias šalis. Trys skirtingi projektai, neribotos kūrybiškumo galios ir unikalus žvilgsnis į gyvenimą, – visa tai nuoširdžiame pokalbyje.
Rūta, šiuo metu gyveni ne Lietuvoje. Papasakok apie dabartinę veiklą.
Gyvenu Londone, rašau disertaciją. Ji daugiau praktinė – mažai rašymo ir daug kūrybos. Dabar mokau smuiku groti mažus vaikučius ir turiu gana daug laisvo laiko kūrybai. Be to, rengiu įvairiausius projektus ir keliauju. Paskutiniu metu daugiausia užsiimu nekomerciniais, kolaboratyviniais darbais kartu su kolegomis įvairiose šalyse. Labai daug dirbu Švedijoje.
Tenka lankytis įvairiuose renginiuose, klausytis, patirti. Kokia Anglijoje šiuolaikinio meno situacija?
Londonas – tai didžiulis, kosmopolitiškas didmiestis. Ten pilna visko, taip pat ir labai aukšto lygio meno. Turbūt dėl to ten ir gyvenu, nes vien einant į miestą galima pamatyti daug nuostabių dalykų. Tiek iš meno kūrinių, tiek iš organizacinių struktūrų sąmoningai ar nesąmoningai semiesi įkvėpimo.
Metus teko dirbti „Birmingham contemporary music group“ edukaciniame departamente. Porą dienų per savaitę dirbau biure ir vieną dieną vaikams rengdavau kūrybines dirbtuves. Ten apmąstytas kiekvienas žingsnelis, nuo to kartais net pavargsti, bet kartu lydi ir nepaprastas saugumo jausmas. Tačiau būnant tos tvarkos dalimi labai apribojami žmogiški talentai. Lietuvoje žmonės daro viską, kartais tai tarsi chaosas, bet, man atrodo, čia jie laimingesni, nes visapusiškai save išreiškia. Anglijoje žmonės gana pilki.
Net trys tavo projektai yra šių metų NOA festivalio programoje. Trumpai juos pristatyk, papasakok apie kūrybinį procesą.
Dažnai pati renkuosi, su kuo noriu bendradarbiauti. Prieš pradedant kurti „Įstabųjį ir graudųjį planą B“ turbūt pirmą kartą buvau pakviesta – tai man buvo nauja. Vidas Bareikis iškart pasiūlė Herlufo Bidstrupo knygą, kurią visi gerai žinome – nusprendėme dirbti pagal joje esančias karikatūras. Greitai paaiškėjo, kad dirbsime su studentais. Pritaikiau labai daug ką iš savo patirties minėtoje „Birmingham contemporary music group“. Muziką rašyti norėjau kūrybinių dirbtuvių principu, kai sukuriama tam tikra struktūra, atmosfera ir muzika gimsta vietoje. Taip pradėjome, tačiau ilgainiui teko atsisakyti šios minties. Galiausiai parašiau pilną, normalią partitūrą, bet daug medžiagos pasiėmiau iš tų dirbtuvių. Vidas buvo labai užsidegęs daryti lengvo stiliaus projektą su daug humoro ir emocijų, atsisakyti kalbos.
Operos „Skylė“ premjera įvyko 2009-aisiais. Tais metais Vilnius buvo Europos kultūros sostinė, buvo galimybė šią operą pristatyti du kartus, kaip ir kitus NOA kūrinius. Turėjau kompaniją, jau penktus metus kartu dirbome su muzikos vizualizacijos projektais. Kartu buvo lengva kurti: labai gerai žinojome vienas kito galimybes, neturėjome jokių tabu – visi dėl bendro rezultato galėjome padaryti bet ką. Taip ir gimė „Skylė“ – rašydama žinojau, kad įtrauksiu visus šiuos žmones. Toje operoje kūrybiškumas, vaizduotė veržiasi per kraštus.
O apie ką šis kūrinys?
Tuo metu mąsčiau apie paralelinius pasaulius, dimensijas, apie tai, jog mes gyvename keturių matmenų pasaulyje, o yra ir dviejų, ir trijų, ir šešių, ir vienuolikos... Tai ir fizikos atradimai, ir labai graži, kartais šiek tiek reliatyvi filosofija, kurią mums sunku suvokti. Kai atsitinka stebuklai, anomalijos, kai nėra, kaip juos įdėti į savąsias struktūras, atrodo, kad tos dimensijos susiliečia – žiūrint matematiškai jos turi tokią galimybę. Libreto autorė Gabrielė Labanauskaitė mąstė apie žmones kaip atskirus pasaulius. Esame susikūrę taisykles, įsivardiję dalykus, bet nežinome, koks yra kiekvieno asmeninis pasaulio matymas. Taigi mes pradėjome galvoti apie žmonių susilietimo taškų egzistavimą, kai jauti, kad kalbi su žmogumi, ir jūs beveik šimtu procentų vienas kitą suprantate. Iš libreto išsiėmiau tik keletą sakinių, bet struktūrą palikau: pirmasis pasaulis yra Joanos, antrasis – Martos, trečiasis – Jono. Tie žmonės yra ir žmonės, ir tam tikros anomalijos. Joana atstovauja sentimentalumui ir jautrumui, Marta – struktūroms, Jonas – beprotybei, neturinčiai ribų. Jų pasauliai susiliečia ir nuo tos neregėtai stiprios energijos įvyksta sprogimas, pasauliai griūna, o žmonės pabyra po visatą tarsi atskiri elementai. Pati įsivaizdavau, kad tai simbolizuoja grįžimą į pirminį chaosą, kur yra daug elementų, bet nėra struktūrų.
Labai įdomus bendras Tavo ir švedų kūrėjų darbas „Confessions“. Kokia šios operos koncepcija?
Projekte „Naujosios muzikos inkubatorius“ susipažinau su dviem švedais. Dabar šį projektą organizuoju pati, kartu su švedų kolega. Tada buvau tik dalyvė, teko daug eksperimentuoti skirtingose srityse. Man labai patiko akustinio suraundo idėja, nes iki tol daugiausia dirbau su elektronika. Jensas Hedmanas yra profesionalus elektroninės muzikos kūrėjas. Prie mūsų prisidėjo ir sopranas Asa Nordgren. Sugalvojome kurti erdvinę operą tamsoje, kur nėra scenografijos, ir per elektroninį-akustinį suraundą bei impulsus bandyti sukelti žmonėms vaizdinius. Atlikta nemažai tyrimų, atskleidusių, kad tam tikri garsai ar muzikinės struktūros lemia vienodą klausytojų reakciją visame pasaulyje. Jie sukelia tam tikrus fizinius ir emocinius impulsus, tada atsiranda ir vizualinės asociacijos, kurios yra individualios dėl skirtingų kiekvieno kontekstų.
Operoje žmonės užsideda kaukes, o mes aplink juos grojame, bandome prie kiekvieno prieiti. Taip pat yra prisilietimo ir kvapo elementų, be jie nėra pagrindiniai: svarbiausia – muzika. Kiekvienas gauna asmeninės patirties, nes jis nėra „žiūrėtojas“, jis visko klausosi savo viduje. Garsas per ausis pasiekia smegenis ir tai tampa savotiška vidine meditacija. Pirmą, neoficialią šio kūrinio premjerą atlikome Švedijoje prieš porą mėnesių.
„Confessions“ koncepcija susijusi su krikščioniška septynių nuodėmių tradicija, kurią pasiskolinome. Į šį konceptą pažiūrėjome kritiškai, bet ir labai susidomėję, nes tos nuodėmės šiuo metu yra virtusios tarsi privalumais. Šia opera mes nenorime parodyti savęs. Labai daug galvojame apie tai, kaip priversti klausytoją pasijusti gerai, todėl būtų keista, jei kam nors būtų negera. Jeigu kam nors labai nepatiktų, būtų įdomu su tuo žmogumi pasikalbėti ir sužinoti to priežastis.
Tavo kūrybinėje biografijoje – daug tarpdisciplininių projektų.Kuo patraukė tokio tipo kūryba?
Mane supa menininkai, turiu idėjų, pradedu apie jas kalbėti, tos idėjos susiliečia. Šiek tiek trūksta laiko daryti individualius darbus – vienu metu tokias pat instaliacijas norėjau daryti viena. Ne dėl kažkokio ego, bet dėl noro iškristalizuoti savo idėjas. Taip pradėjau projektą „Something personal“.
Daug dirbi su šiuolaikine opera įvairiose šalyse. Ką manai apie jos padėtį, koncepciją, problematiką?
Kartą prieš ketverius metus kalbėjausi su kompozitoriumi Michaelu Finnissy. Jis man pašnabždėjo mintį, kad opera yra praeities žanras. Tuomet buvau pasipiktinusi – juk aš rašau operas! Kai įsivaizduoji operą, iškart iškyla orkestro, dainininkų, didžiulės partitūros, operos teatro vaizdiniai. Ji formavosi daugiau negu šimtmetį, kol šis žanras įgavo savo formą. Išgirdus žodį opera, ji man iškyla ne kaip „Skylė“, bet kaip kokia „Pikų dama“. Kai opera buvo išdailinta iki tobulybės, žmonėms tapo nebeįdomu. Galbūt pasakysiu kiek kategoriškai, bet aš nematau prasmės kurti operą, atitinkančią senąją tradiciją, bandyti įsiteikti jos taisyklėms, nes tas žanras pats savaime yra tobulas. Aš nebijau pavadinti savo kūrinių operomis, bet jie jau smarkiai nutolę nuo tradicinės šio žanro sampratos. Būtų įdomiau, jeigu atsirastų naujų terminų, naujų žanrų, naujų įvardijimų.
Bet ar neįmanoma šio žanro transformacija?
Nematau priežasties, kodėl operą reikėtų transformuoti. Kam bandyti tobulą keisti ar kopijuoti? Esu XXI amžiaus kūrėja, užsiimanti saviraiška. Išmanau klasikinę muziką: besiruošdama kurti operą, klausausi visų klasikinių, prieš rašydama simfoniją – klasikinių šio žanro kūrinių, nes jie mane inspiruoja. Bet tai, ką aš iš jų pasiimu, nėra forma, melodijos, išraiškos priemonės. Tai – inspiracija grynąja prasme. Vieni mano kolegos Anglijoje sako, kad jie – avangardinės, o ne eksperimentinės kartos kūrėjai. O skirtumas tas, kad kai kuri eksperimentinę muziką, tu ieškai, eini į nežinomas sritis, o avangardas bando prieštarauti tam, kas jau buvo ar yra. Jie paima klasikinį kūrinį ir padaro viską atvirkščiai. Bet man įdomiau atskleisti savo pasaulį ir idėjas negu žiūrėti į kitus ir daryti atvirkščiai. Tai labai subtilus, bet esminis skirtumas.
Jau penkerius metus gyveni ne Lietuvoje, bet prieš tai aktyviai dalyvavai meninėje veikloje čia. Kokius pokyčius matai? Penkeri metai – jau šiokia tokia distancija.
Iš pradžių grįžusi į viską žiūrėdavau labai neigiamai. Buvau apžavėta aukštu lygiu Anglijoje, o čia, atlikimo prasme, iškart matydavau gerokai žemesnį. Paskutiniu metu mano nuomonė labai pasikeitė, kažkas atsivėrė. Pagalvojau, koks nuostabus, pavyzdžiui, „Gaidos“ festivalis, kuriame atsispindi puikus skonis. Šių festivalių laukdavau ir eidavau į kiekvieną koncertą – dabar suprantu kodėl. Ten tikrai išrenkama tai, kas aktualiausia ir įdomiausia pasaulyje. Tiesa, Lietuvoje žmonės nelabai tą muziką pažįsta, salės nepilnos. Net prisiminiau tokį juoką: kuo gerai būti Darmštato kompozitoriumi? Ogi tuo, kad ateini į salę ir pažįsti kiekvieną asmeniškai. Lietuvoje panašiai – ateini ir visus pažįsti. Anksčiau galvodavau, kad čia likdama kažką prarandu, bet dabar savo nuomonę pakeičiau – viskas čia labai gerai. Talentingų žmonių gimsta visur.
