„Kino pavasaris“ gali pretenduoti į „Guinesso“ knygos rekordą – taip ilgai netrunka joks kitas kino festivalis. Todėl jam pasibaigus vienas ryškiausių, bent jau mano, įspūdžių yra nuovargis, juolab kad dalies matytų filmų visai nereikėjo žiūrėti. Kiekviename festivalyje, be abejo, būna balasto, bet ar verta jį rodyti tik tam, kad „Kino pavasaris“ taptų ne festivaliu, o, kaip anksčiau sakydavo, „išplėstiniu filmų rodymu“? Ar verta atverti duris visiems užsienyje gyvenantiems lietuvių kino grafomanams ir nuoširdžiai džiaugtis tokiu lietuvių kinu? Ar ir čia kokybės kriterijai užleidžia vietą pseudopatriotizmui?
Dalį „Kino pavasario“ programos buvau mačiusi anksčiau, tačiau jei reikėtų išrinkti kelis geriausius šių metų festivalio filmus, pirmenybę ir vėl atiduočiau Małgorzatos Szumowskos „Kūnui“. Tai bene vienintelis filmas, bandantis suprasti ir parodyti pasaulį, kuriame gyvename čia ir dabar. „Kūne“ Szumowska formuluoja sudėtingus klausimus, bet vietoj itin šių dienų kine paplitusios didaktikos pasitelkia juodąjį humorą. Szumowska savo personažų nei smerkia, nei gina, bet per juos atskleidžia dabarties prieštaravimus ir nykstančias prasmes. Ji rodo, kaip sunku susitaikyti su absurdišku pasauliu, kuriame nebelieka metafizinių klausimų – tik kūnas, patiriantis įvairias transformacijas, tik kasdienio gyvenimo rutina. Tiksliau, kaip sunku susitaikyti su savimi, kai visi aplink giriasi tobulais kūnais, vykusia karjera arba dar kažkuo savaime suprantamu. Vieniši Szumowskos herojai – ciniškas teismo ekspertas, jo anoreksikė duktė ir psichologė, tikinti, kad gali bendrauti su mirusiais, kiekvienas savaip jaučia tuštumą ir ilgisi gilesnių ryšių, juk kūno problemos atsiranda tada, kai neįsiklausoma į save ir kitus.
Ankstesniuose Szumowskos kūriniuose „Nepažįstama“, „33 gyvenimo scenos“ ar „Jos“ skambėjo kūno, geismo ir mirties temos, tačiau naujame filme, kai kūnas nuolat gretinamas su mirtimi, geismu, liga ar visišku savęs priėmimu – nuosekliai artėjama prie atsakymo (o gal diagnozės?), kad esame nelaimingi ir sutrikę, nes nesugebame suvienyti kūno ir sielos, bijome keistis.
Mike’o Leigh „Ponas Terneris“ polemizuoja su biografinio filmo modeliu. Tai ne tradicinė sėkmės ar dramatiškos kovos už savo idealus istorija. Filmo herojų – dailininką Williamą Turnerį (1775–1851), kurį įkvėptai suvaidino Timothy Spallas, – suvoki kaip amžininką, nors visi filmo personažai dėvi senovinius kostiumus. Režisierius rodo paskutinių 25 dailininko gyvenimo metų fragmentus. Leigh rūpi istorinė autentika, filme ji perteikta subtiliai, ypač kai įsiklausai į menininkų, kritiko Johno Ruskino ar gerbėjų samprotavimus, bet labiau – menininko situacija. Apkūniam, keistus garsus nuolat leidžiančiam Turneriui iš pirmo žvilgsnio lyg ir netinka maištininko aureolė, nors dailininkas kuria žiūrovus dažnai piktinančius paveikslus. Kai aristokrato rūmuose jis pritaria fortepijonu skambinančiai šeimininkei ir dainuoja Didonės ariją, supranti, kad šio mizantropo siela kupina begalinio liūdesio.
Leight nuolat sugretina Turnerio paveikslų įtaigą, įstabų gamtos grožį (operatoriaus Dicko Pope’o kamera, regis, prilygsta Turnerio teptukui), ir jį supančio pasaulio, aplinkos, nuo kurios neatskiriamas ir kartais morališkai dviprasmiškas dailininko elgesys, menkybę. Spallo Turneris jai priešinasi iki pat paskutinės akimirkos, nors kova, žinoma, nelygi, o pralaimėjimas neišvengiamas: ko verta scena ką tik atsikėlusio amerikiečių fotografo ateljė.
Bijau, kad labiau iš inercijos didis, meniškas, svarbus (epitetus galima būtų tęsti) kinas vis dar asocijuojasi su metaforiškumu. Geriausias pavyzdys – Andrejaus Zviagincevo „Leviatanas“, kur pasakojimui apie šiuolaikinę Rusiją suteiktas metaforiškas Biblijos parabolės matmuo. Zviagincevas rodo niūrios mažo provincijos miestelio kasdienybės fragmentą: pagrindinis filmo herojus pasipriešina merui, kuris iš jo nori atimti žemės sklypą, o kartu ir senus šeimos namus bei istoriją, ir, žinoma, pralaimi sistemai, kuri pagrįsta prievarta ir korupcija. Pagrindinis veikėjas netenka visko – namų, žmonos, laisvės. Jis rodomas tarsi biblinis Jobas, dar pasitelkiant ir metaforiškus milžiniškos žuvies griaučius pajūryje. Sistema, atvirkščiai, – meras ir jo parankiniai, besąlygiškai sistemą palaikantis Stačiatikių bažnyčios hierarchas – „Leviatane“ piešiama groteskiškai. Tas neatitikimas tarp tragedijos ir grotesko žiūrint filmą trikdė labiausiai, nors, man regis, ir scenarijui pristigo nuoseklumo, ypač žmonos linijai. Be abejo, „Leviatanas“ svarbus kaip šiuolaikinės Rusijos būseną tiksliai diagnozuojantis kūrinys, tačiau jo kino kalba man pasirodė senamadiška, bet gal atvira publicistika – ne Zviagincevo arkliukas?
Metafora metaforai nelygi. Christianas Petzoldas savo metaforas dažniausiai kuria iš konkrečių, kartais tiesiog buitiškų detalių, kurios pabrėžia autentišką atkuriamo laiko atmosferą. Jo „Feniksas“ – karo ir Holokausto sunaikintos meilės drama, bet kartu ir bandymas metaforiškai prabilti apie Vokietijos tapatybę. Juk į Berlyną po Aušvico ir plastinės operacijos sugrįžusi žydė dainininkė Nelė nenori vykti į Palestiną ir ten viską pradėti iš naujo. Ji nori rasti savo mylimą vyrą. Tačiau ar Vokietija, į kurią jį sugrįžo, iš tikrųjų pasikeitė, ar jai reikalinga Nelės tiesa? Petzoldas, regis, tvirtina, kad nereikalinga.
Kartais festivalio peržiūrose pasijusdavau lyg Mėnulyje: Joshua Oppenheimerio „Tylos žvilgsnį“ šalia žiūrintys lietuvaičiai visą filmą maitosi spragėsiais (garsai netilo net per sukrečiančius pasakojimus apie perrėžtą gerklę ar genitalijas) ir malšino troškulį neaiškiais gėrimais. Vis dėlto gausūs savanoriai galėtų paaiškinti tokiems žiūrovams, kad festivaliniuose filmuose nevalgoma. Į filmus vėluojama, 15–20 minučių reklamos (kartą pasisekė, nes filmo pasižiūrėti atėjo ministras ir reklamos nerodė) prieš kiekvieną filmą – taip pat lietuviška „specifika“. Tai tik keli požymiai, kokia dar provinciali yra lietuvių publika. Tokia lengva manipuliuoti ir įtikinti, kad niekalas vertas dėmesio. Juk neatsitiktinai per „Kino pavasarį“ dažnai girdžiu klausimą: „Kiek filmų pasižiūrėjai?“, tarsi festivalis būtų sporto varžybos, kuriose nugali greičiausias. Todėl, matyt, ir festivalio apdovanojimai teikiami ne kino salėje, o Nacionalinėje filharmonijoje, nors kinas nuo pat savo atsiradimo buvo demokratiškiausias menas. Neatitikimas tarp festivalio pretenzijų susilieti su lietuvišku „elitu“ ir tikrų kino žiūrovų lūkesčių akivaizdus. Juk filmai gyvena kino teatrų salėse, kartu su jais gyvename ir mes.
