Penktasis vos dvidešimt šešerių metų režisieriaus Xavier Dolano filmas įrodo, kad režisierius vertas sėdėti prie „didžiųjų stalo“: „Mamytė“ („Mommy“, Kanada, 2014) – jautrus, sentimentalus ir žavi paprastumu.
Pagrindinė filmo herojė – vieniša „mamytė“ Diana, kurią nepriekaištingai suvaidino Anne Dorval. Dianos stilius ne tik atspindi praeito dešimtmečio tendencijas, bet ir dvelkia kiču bei vulgarumu. Tačiau ji – žavi ir patraukli, spindinti energija, meile bei viltimi išgelbėti sūnų Stivą (Antoine-Olivier Pilon), kurio agresijos priepuoliai kelia daug rūpesčių. Po to, kai padegė kavinę, Stivas išmetamas iš internato. Dabar jo nebepriima jokios mokymosi įstaigos. Diana pasiima sūnų namo ir tikisi, kad bėdos kaip nors išsispręs. Nors Stivas be galo prisirišęs prie motinos, dėl rimtų psichinių sutrikimų smurtauja ir prieš ją. Kai situacija jau atrodo beviltiška, – Diana slepiasi spintoje nuo sūnaus įniršio, – išgelbsti kitapus gatvės gyvenanti Kaila (Suzanne Clément). Ji padeda prižiūrėti Stivą ir šitaip pati ištrūksta iš skaudžius prisiminimus menančių namų ir buvimo „mama“. Kailai sunkiai sekasi kalbėti, tačiau leisdama laiką su Diana ir Stivu ji pamažu atsipalaiduoja. Visi trys veikėjai tarsi išgyvena belaikiškumo pojūtį – jiems gera būti kartu, iki paryčių gerti vyną, šokti ir juoktis, pamiršti visas problemas. Tačiau anksčiau ar vėliau su jomis teks susidurti. Režisieriui šeima yra kaip „švyturys jūroje“. Vienas kitam švyturiais tampa ir filmo trijulė. Bent jau trumpam.
Žiūrovus nustebinęs portretinėje fotografijoje populiariu kvadratiniu ekrano formatu 1:1, režisierius taip susiaurino matymo lauką ir į dėmesio centrą iškėlė žmogų. Užuot stebėję aplinką ir detales ekrano kairėje ar dešinėje, esame priversti visą laiką matyti veikėją ir pajusti kiekvieną jo išgyvenimą. Toks didinamasis stiklas veikia ir Instagrame, kvadratą visai neseniai pavertusį madingiausiu formatu: vis dažniau dėmesys sutelkiamas į vieną objektą (juo dažniausiai tampa žmogus). „Mamytės“ ekranas išsiplečia tada, kai Stivas, važiuodamas riedlente, tarsi praplečia jį rankomis. Už jo – Diana ir Kaila ant dviračių. Visi trys mėgaujasi laisve ir tą akimirką ją randa už savo „kvadrato“ ribų.
Šis Dolano filmas turi tokį emocinį krūvį, kokiu jo ankstesni filmai nepasižymėjo. Jie buvo tarsi itin stilingi muzikiniai klipai – nors ir gražūs pažiūrėti, jie stokojo bent gabalėlio jausmo, kurį pajunti užvertęs paskutinį knygos puslapį. „Mamytė“ tą magišką „pasaulių susidūrimo“ poveikį turi.
Gerai, kad „Mamytės“ stilius režisieriui nėra svarbiausias. Šį kartą Dolanas sukūrė vientisą kūrinį, kurio istorija įtraukia ir sunkiai paleidžia, o garso takelis vaizdą papildo taip įtikinamai, kad jų duetas tik sustiprina filmo poveikį. Veikėjų šokis virtuvėje, skambant Céline Dion „On Ne Change Pas“, nevirsta atskiru muzikiniu klipu, atvirkščiai – tampa filmo ir jo istorijos dalimi. Ne tik ši, bet ir kitos filme skambančios dainos sukelia lengvą nostalgiją – tų laikų, kai visi džiaugėsi plačiomis kelnių klešnėmis, verkė žiūrėdami „Titaniką“ ir nedrąsiai pasitiko interneto erą. Kai viskas keitėsi taip greitai, kad įsigytą kompaktinių diskelių grotuvą po kelių savaičių jau galima buvo mesti lauk ir pirkti mažučius ausinukus. Ir juose galbūt skambėjo „Oasis“ daina „Wonderwall“. Šitaip padedant pažįstamoms melodijoms „Mamytė“ pasipildo mūsų prisiminimais, kurie netrukdo pajusti filmą, bet sukuria tinkamą atmosferą. Kartu ir artimą, ir tolimą, bet ypač trapią – kaip ir tie nostalgijos trupiniai, čia pat atsirandantys ir išnykstantys.
