7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Žaidžiame... „Minetį“

Daugybę kartų žadėjęs sugrįžti, Rimas Tuminas pagaliau ištesėjo pažadą: savo paties kūdikio, Vilniaus mažojo teatro, šventei, 25-mečiui, pastatė čia Thomaso Bernhardo „Minetį“. Dvilypiai jausmai apėmė pažiūrėjus ir šventinę spektaklio versiją, ir „tikrąją“ premjerą. Nesinorėtų manyti, kad naujasis darbas – tik mandagumo ir pareigos gestas, tačiau...
 
„Minetyje“, kaip ir daugelyje kitų spektaklių, Rimas Tuminas pirmiausia kalba apie savo teatrą. Jei spektaklį interpretuotume vien tik šiuo požiūriu, išvada būtų nelinksma, iš esmės paneigianti anuometinę šviesią deklaraciją „čia nebus mirties“. Bene visuose Mažojo teatro spektakliuose personažai ilgėjosi, laukė, svajojo, todėl, nepaisant neišsipildymo, ir mirtis atrodė neįmanoma. „Minetyje“ tos šviesos nebėra. Beveik nebėra humoro, ir tai atrodo neįtikėtina. O kas yra?

Pakeliui į kiną

Teatro dienos proga Vilniaus tarptautiniame kino festivalyje „Kino pavasaris“ ir praėjusią savaitę Nacionalinėje dailės galerijoje pristatytas debiutinis Ramunės Sakalauskaitės dokumentinis filmas „Pakeliui į prieplauką“ (Lietuva, 2014). Tai keturiasdešimties minučių kelionė į teatro režisieriaus Rimo Tumino gyvenimo ir kūrybos detales. Filme siekiama sukurti visapusišką režisieriaus portretą, apžvelgiami jo vaikystės atsiminimai, mėgstamos vietos, santykiai su šeima bei kolegomis ir, žinoma, kasdienybė teatre.
 
Dokumentiniame kine svarbią vietą užima biografiniai ar autobiografiniai filmai,  į centrą statantys žmogų. Kaip ir fotografijoje ar tapyboje, filmuose dažnai rodomas kuo nors režisierių sudominęs žmogus, nesvarbu, ar tai būtų svarbi ir įspūdinga asmenybė, ar praeivis gatvėje. Fotografijoje ar tapyboje asmuo sustingdomas laike – talentingi kūrėjai portretuose ir per šią vienintelę užfiksuotą akimirką sugeba aprėpti įvairius portretuojamojo veiklos ar gyvenimo aspektus bei lekiantį laiką, tačiau kinas pasižymi ypatinga savybe atskleisti judantį ir laike esantį žmogų.

Naujas menininkės autoportretas

Audronė Petrašiūnaitė mėgsta persikūnyti. Dar visai neseniai ji savo paveiksluose buvo virtusi Lady Gaga su rausvais nuogo kūno ar žalios mėsos apdarais, negyvomis sceninio grimo kaukėmis... Šis kūrybos posūkis į televizinę, masinės kultūros realybę gestiškos lietuvių tapybos, dažniau išpažįstančios orų mitinį kalbėjimą, fone atrodė drąsus ir keistas. Personažas ryškiai apšviestoje scenoje – viešos kančios, nepakeliamo skausmo metafora, kažkuo primenanti beviltiškas deformuotų kūnų kankinimo scenas Franciso Bacono paveiksluose. Sadomazochistiniai Lady Gagos pasirodymai tapytojai buvo parankūs ir kaip vaizdiniai moters fiziniam bei dvasiniam pasauliui atverti. Abjektiškas nedailumas, grubumas, perregimi ir susiliejantys veidai, figūros, siluetai – tarsi viena į kitą sudėtos dėžės-slėptuvės, kuriose glūdi kokia nors intymi ir kartu visuotinė, bendra archetipinė tiesa: kad kūnas yra mirtingas, kad neišvengiamai ateina akimirka, kai jam nepakeliamai ima skaudėti, darosi ankšta, nepatogu, gėda... Įvaizdindama skandalingąjį popmuzikos simbolį, tarsi tenkindama vujaristinius stebėtojo potroškius, tapytoja kartu kalbėjo ir apie save – kovą ir susitaikymą su fizine negalia, kasdienį buvimą su ja. Tai ne kančios apoteozė, o jos tyrimas tapant, arba – apžiūrinėjant iš arti, glostant, čiupinėjant, pripažįstant ją neišvengiama savojo gyvenimo dalyve, partnere, bendrininke, naikintoja ir įkvėpėja. Panašų aktą su savo kančia nuolat atlikdavo Frida Kahlo, tik Petrašiūnaitei dažniausiai reikalingas kito fizinis, išorinis pavidalas, arba – stiprus savojo apibendrinimas.

Subtilus prisilietimas

François Couperinas, Claude’as Debussy, Olivier Messiaenas – tai kompozitoriai, kurių muziką pažįsta kiekvienas profesionalas. Apibūdinant jų kūrybinį indėlį ne tik į unikalios prancūzų muzikos tradicijos raidą, bet ir į visą Vakarų muzikos istoriją, peršasi žodis „žibintas“, nes kiekvienas jų ryškiai nušvietė savąsias epochas ir tiesė kelius inovatyvioms jaunųjų kūrėjų idėjoms. Vis dėlto gyvu jų muzikos atlikimu pasidžiaugti Lietuvoje pasiseka ne taip ir dažnai, tad jie vis dar yra it „pažįstami nepažįstamieji“, su kuriais susitinkame fragmentiškai ir vėl liekame laukti kito malonaus prisilietimo prie jų muzikos. Šį kartą jis įvyko balandžio 7 d. Vytauto Kasiulio muziejuje, pianistės Birutės Vainiūnaitės fortepijono muzikos koncerte.
 
Gerai žinoma pianistės puoselėjama tradicija kasmet sugrįžti į mylimą Paryžių, kur ji rengia savo rečitalius ir atlieka ne tik prancūzišką, bet ir kitų šalių autorių muziką, pristato ten ir lietuvių fortepijoninius kūrinius. Kadangi man pačiai yra tekę apsilankyti viename šių koncertų Paryžiuje, galėjau pasidžiaugti ir programos įvairumu bei spalvingumu, ir gana gausiai susirinkusia publika. Kaip pianistė yra minėjusi savo interviu, Paryžiuje yra ir ištikimų jos gerbėjų, kurių veidus galima išvysti kaskart muzikei sugrįžus koncertuoti į šią kultūros sostinę. Šįkart su tokia nuotaika B. Vainiūnaitė surengė koncertą Vilniuje, skirtą išskirtinai prancūzų muzikai, prie kurios prisiglaudė ir iškilaus prancūziškai rašiusio lietuvių ir prancūzų poeto Oskaro Milašiaus eilės.

Į sostinę grįžta „Remote Vilnius“

 „Ar galiu sakyti jums “tu”? Mano vardas Aistė. Kaip tavo nuomone atrodo mano veidas? Kaip atrodo mano akys? Kaip atrodo mano lūpos, kai aš kalbu?


Vieni iš jūsų sportuoja, kad taptų stipresni. Kiti – kad išsiskirtų iš minios. Kai kurie, kad ilgiau gyventų. O kai kurie nori įrodyti kitiems, kad yra už juos stipresni. Vieni rėkia, kai laimi. O kiti – kai pralaimi. Galiu padėti tau laimėti.“

Aistė
 
Šiemet tarptautinis Vilniaus teatro festivalis „Sirenos“ pasigirs anksčiau nei įprasta. Jau pradėta platinti bilietus į gegužės 14 – birželio 28 dienomis vyksiantį netradicinio pobūdžio teatrinį veiksmą „Remote Vilnius“, į kurį kvies vokiečių trupės „Rimini Protokoll“ sukurti personažai. 
 
Praėjusį rudenį specialiai Vilniui sukurto interaktyvaus spektaklio „Remote Vilnius“ seansai susilaukė stulbinančio žiūrovų susidomėjimo. Dėl to, kad vieną spektaklį patirti gali ribotas kiekis žmonių, ne visiems pavyko susipažinti su Aiste ir Juozu – spektaklį lydinčiais balsais ir jų braižomomis teritorijomis. 
 

Krystianas Lupa Lietuvoje

Lietuvos Nacionaliniame dramos teatre įvyko Krystiano Lupos režisuotos „Didvyrių aikštės“ premjera. Spektaklio koprodiuseris – Krokuvos festivalis „Boska Komedia“. Lenkiška premjera – gruodį.
 
Lupa, kuris ne vienus metus statė „Didvyrių aikštės“ autorių Thomasą Bernhardą ir sukūrė legendinius spektaklius „Kalverką“ ar „Ištrynimą“, pastaruoju metu vėl grįžo prie austrų rašytojo kūrybos puikiai sutikta, Vroclave pastatyta „Atkarpa“ („Wycinka“). Metai prieš mirtį parašyta „Didvyrių aikštė“ – tai kaltinimas visuomenei, nesuvedusiai sąskaitų su nacizmu.
 

Po premjeros, minint Trečiojo reicho įvykdytos Austrijos aneksijos 50-metį, kilo skandalas. Prezidentas Kurtas Waldheimas (taip pat turintis nacistinę praeitį) pavadino pjesę „dideliu austrų tautos įžeidimu“. Neatsisakydamas šiuolaikinių aliuzijų Lupa sukūrė spektaklį apie sukompromituotą, silpną ir prieš prievartą bejėgę visuomenę.

Vilniaus festivalyje – žvaigždės iš įvairiausių šalių

Į Vilnių šviesos greičiu jau skrieja vieno reikšmingiausių mūsų šalies muzikos renginių – Vilniaus festivalio – dalyvių rengiamų programų garsai. Šiemet festivalį numatyta surengti birželio 1–21 d., jame turėtų nuskambėti septynios programos, o svečiai atvyks iš įvairiausių šalių – nuo kaimyninės Latvijos iki tolimosios Kinijos.
 
Devynioliktą kartą rengiamas Vilniaus festivalis tęsia tradicijas ir pristato žymių Lietuvos ir užsienio atlikėjų interpretuojamų simfoninių bei kamerinių veikalų, džiazo ir baroko programas, šiuolaikinio Lietuvos kompozitoriaus premjerą, bendradarbiauja su kitais Europos festivaliais. Per keliolika gyvavimo metų akivaizdžiai praturtinęs šalies sostinės muzikinį gyvenimą ir prisidėjęs prie kultūrinio turizmo plėtros, gausaus mūsų šalies ir užsienio melomanų dėmesio jis tikisi ir šiemet.

Kino naujienos trumpai

Paryžiaus „Grand Palais“ atidaryta paroda „Lumière! Le cinéma inventé“, skirta 120-osios pirmosios brolių Louis ir Auguste’o Lumière’ų filmų programos rodymo metinėms. Pirmasis seansas įvyko 1895 m. gruodžio 28 d. Parodoje galima pamatyti ne tik filmus, bet ir daug medžiagos apie kinematografo pradžią. Paroda veiks iki birželio 14 d.

 
Parodoje rodomi 1,5 tūkstančio Lumière’ų filmų, kuriuos atnaujino prancūzų kiną propaguojantis ir jo paveldo išsaugojimu besirūpinantis Lumière’ų institutas. Taip pat galima pamatyti pirmuosius kino aparatus, tarp jų – Edisono kinetoskopą.
 

Brolių Lumière’ų istorija – tai ir jų sekėjų bei padėjėjų istorija. Parodoje pristatomas jaunas farmacininkas Gabrielis Veyre’as, kuris keliavo kartu su broliais Lumière’ais ir sukūrė pirmąjį filmą Meksikoje, pirmuosius filmus Polinezijoje ir Japonijoje filmavęs François-Constant’as Girelis, pirmasis filmą Odesoje parodęs Marius Chapuis. Parodoje taip pat skirta vietos prancūzų kino pramonės pradininkams Georges’ui Mélièsui ir Léonui Gaumont’ui.

Kuriant legendą

Raminta Jurėnaitė, Arvydas Šaltenis. Tapyba, MMC, 2014.
Arvydas Šaltenis, Paveikslėliai, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2014.
 

Juokinga ar net absurdiška, tačiau nuoširdžiai džiaugdamasi praėjusių metų gruodį „Titanike“ surengta Arvydo Šaltenio tapybos paroda taip ir nesugebėjau jos dorai apžiūrėti. Šiaip jau „apžiūros“ procesas dažniau besilankančiam parodose daugmaž įprastas: stebi, skaitai, lygini, kalbiesi. Dažniausiai mintyse, su savimi... Čia viskas klostėsi kitaip. Žiūrėjimas į Šaltenio paveikslus virto kažkokiu keistu, ekspresyviu ir neprognozuojamu procesu. Kaskart atėjus į parodą, tuoj įklimpdavai į aistringą pašnekesį su kokiu nors sutiktu pažįstamu. Ir judėjimas šios parodos erdvėje buvo kitoks. Žingsniais braižai kreives, diagonales, zigzagus, tik jokiu būdu ne įprastus ratus ar pusračius, kaip paprastai suki tapybos parodoje nuo vieno paveikslo prie kito... Tiesa, buvo ir dar vienas įstabus apsilankymas Šaltenio parodoje – tapytojas maloniai sutiko papasakoti apie savo kūrybą Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos suaugusiųjų skyriaus mokiniams (ši mokykla jam labai brangi, joje Šaltenis ne vieną dešimtmetį dirbo ir kūrė). Bet ir vėl buvo sunku sutelkti dėmesį vien į tapybą. Net nežinau, į ką daugiau žiūrėjome – ar į paveikslus ir eiles, išrašytas ant sienų, ar į patį autorių – amžinos jaunystės eliksyro saugotoją, šamaną, kuris taip paprastai, jaukiai ir giliamintiškai kalba apie gyvenimą. Galiausiai po visų parodos įspūdžių ir susitikimo „apeigų“ ramiai išstudijavau Šaltenio tapybai skirtą albumą, ir taip susidėjau savuosius taškus ant „i“. Ši knyga, beje, gimė laiku, nepavėlavusi, kaip neretai pas mus nutinka, o puikavosi jau parodos atidaryme, todėl veikia ir kaip ekspozicijos tęsinys, komentaras.

Apie deguonies prisodrintą utopiją

 Gustas Van Den Berghe (g. 1985 m. Briuselyje) išgarsėjo trilogija „Flandrijos kūdikėlis Jėzus“, „Žydroji paukštė“ ir „Liuciferis“. Pastarąjį šiemet rodė „Kino pavasaris“. „Liuciferio“ veiksmas nukelia į Meksiką, kur Liuciferis pasirodo kaip žmonijos gelbėtojas. Jis duoda visiems tai, ko jie geidžia. Irena Alperytė klausė jauno režisieriaus, iš kur jo kūryboje religiniai motyvai.

PUSLAPIS
IŠ
1003