7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Rita Nomicaitė

Rita Nomicaitė

Spalvingosios „Kaskados“

Fortepijoninio trio dvidešimtmečio koncertai

Tarsi nuolatos būtų švenčiama mūsų laisvė – šį jausmą sukelia dažnai pasiekiančios žinios, kad iš širdies polėkio susibūrę atlikėjų ansambliai jau mini savo sukaktis. Fortepijoninis trio „Kaskados“ – Rusnė Mataitytė (smuikas), Edmundas Kulikauskas (violončelė), Albina Šikšniūtė (fortepijonas) – sulaukė džiaugsmų ir darbų 20-mečio. Kuo dar, be atpažįstamo skambesio, pasižymi „Kaskadų“ srovės?

Fortepijoninis trio „Kaskados“. A. Svirsko nuotr.
Fortepijoninis trio „Kaskados“. A. Svirsko nuotr.
Fortepijoninis trio „Kaskados“. A. Svirsko nuotr.
Fortepijoninis trio „Kaskados“. A. Svirsko nuotr.
Fortepijoninis trio „Kaskados“. A. Svirsko nuotr.
Fortepijoninis trio „Kaskados“. A. Svirsko nuotr.
Fortepijoninis trio „Kaskados“. A. Svirsko nuotr.
Fortepijoninis trio „Kaskados“. A. Svirsko nuotr.
Rita Nomicaitė

Smagi bendrystė

Lietuvos ir Austrijos draugija vieną lapkričio vakarą surengė Austrijos Respublikos nacionalinės dienos šventę. „Gražiai prisiminti ir paminėti vieniems kitus“, – sakė svečias, LR seimo narys Egidijus Vareikis. Minėjimas vyko Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje ir buvo sukomponuotas tarsi koncerto programa, iš keleto segmentų.

Rūta Jonynaitė ir Giedrė Sodeikienė. T. Katinaitės nuotr.
Rūta Jonynaitė ir Giedrė Sodeikienė. T. Katinaitės nuotr.
Kristina Valentonienė ir Josef Wallnig. T. Katinaitės nuotr.
Kristina Valentonienė ir Josef Wallnig. T. Katinaitės nuotr.
Karmela Rudaitienė. T. Katinaitės nuotr.
Karmela Rudaitienė. T. Katinaitės nuotr.
Peter Meyer. T. Katinaitės nuotr.
Peter Meyer. T. Katinaitės nuotr.
Prof. Petras Kunca. T. Katinaitės nuotr.
Prof. Petras Kunca. T. Katinaitės nuotr.
Egidijus Vareikis. T. Katinaitės nuotr.
Egidijus Vareikis. T. Katinaitės nuotr.
Vytautas Mizaras. T. Katinaitės nuotr.
Vytautas Mizaras. T. Katinaitės nuotr.
Rita Nomicaitė

Diskusijos ir grožis

Mintys dar kartą apsilankius Giuseppe’s Verdi operoje „Don Karlas“

„Don Karlas“ – draminis trileris ar muzikinis spektaklis? Diskusijos dėl dabartinės operos versijos Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre nerimsta. Prieštaraujantieji vis nesutaria, nors režisieriaus Günterio Krämerio varianto premjera įvyko prieš pusantrų metų.

Askaras Abdrazakovas, Česlovas Nausėda, Liudas Mikalauskas operoje „Don Karlas“. M. Aleksos nuotr.
Askaras Abdrazakovas, Česlovas Nausėda, Liudas Mikalauskas operoje „Don Karlas“. M. Aleksos nuotr.
Askaras Abdrazakovas operoje „Don Karlas“. M. Aleksos nuotr.
Askaras Abdrazakovas operoje „Don Karlas“. M. Aleksos nuotr.
Askaras Abdrazakovas, Viktorija Miškūnaitė, Eglė Šidlauskaitė operoje „Don Karlas“. M. Aleksos nuotr.
Askaras Abdrazakovas, Viktorija Miškūnaitė, Eglė Šidlauskaitė operoje „Don Karlas“. M. Aleksos nuotr.
Karmenas Chanevas operoje „Don Karlas“. M. Aleksos nuotr.
Karmenas Chanevas operoje „Don Karlas“. M. Aleksos nuotr.
Karmenas Chanevas, Viktorija Miškūnaitė operoje „Don Karlas“. M. Aleksos nuotr.
Karmenas Chanevas, Viktorija Miškūnaitė operoje „Don Karlas“. M. Aleksos nuotr.
Rita Nomicaitė

Pakili pradžia

Mintys po pirmojo sezono simfoninės muzikos koncerto

Nacionalinė filharmonija koncertų sezoną pradėjo iškilmingai. Prie įėjimo ilgoje eilėje išsirikiavusi pasitempusi publika turėjo pereiti tamsiai raudoną taką, tą šventinį šurmulį stebėjo fotografas, koncerte apsilankė nemažai filharmonijos rėmėjų, LR Seimo ir Vyriausybės narių bei kitų garbių svečių, tarp jų sukinėjosi kolegialių nacionalinių institucijų bei autoritetingų privačių įstaigų vadovybė. Tačiau to nebūtume pastebėję, jei šventės nebūtų sukūrę žvaliai, ryškiai skambėjęs Nacionalinis simfoninis orkestras bei vis solidesniu tampantis jo meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas.

Modestas Pitrėnas ir Lietuvos nacionalinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Modestas Pitrėnas ir Lietuvos nacionalinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Johannesas Moseris, Modestas Pitrėnas ir Lietuvos nacionalinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Johannesas Moseris, Modestas Pitrėnas ir Lietuvos nacionalinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Johannesas Moseris. D. Matvejevo nuotr.
Johannesas Moseris. D. Matvejevo nuotr.
Johannesas Moseris ir Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.
Johannesas Moseris ir Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.
Johannesas Moseris ir Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.
Johannesas Moseris ir Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.
Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.
Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.
Rita Nomicaitė

Simfoninė klasika

Vilniaus festivalyje – Vakarų Vokietijos radijo orkestras

Birželį gastroliuodamas Baltijos šalyse, 14 d. Vilniuje pasirodė Westdeutscher Rundfunk (WDR) simfoninis orkestras. 1947 m. Kelne įkurtas orkestras grojo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Koncertams teatras scenoje įrengė akustinę kriauklę, taigi publiką garso jėga pasiekė, nors sėdintiems paskutinėse parterio eilėse norėjosi dar stipresnio skambesio.

 

Būta visapusiškai klasikinio vakaro. Pirmiausia – programa: Ludwigo van Beethoveno uvertiūra „Egmontas“, op. 84, Antoníno Dvořáko Koncertas violončelei ir orkestrui Nr. 2 h-moll, op. 104, ir Johanneso Brahmso Simfonija Nr. 3 F-dur, op. 90. Girdėjome interpretacijas, išaugusias Centrinės Europos tradicijose, garantuojančiose šias estetines kryptis ir jų prabangų stabilumą; pagarbą atliekamai muzikai, profesionalumui bei simfonizmui, kai orkestro audinys yra tvirtas, tad be baimės, jog sutrūkinės, laisvai teka, visiems garsams nuosekliai jungiantis tarpusavyje ir per laiko nuotolį formuojant mintį.

Gautier Capuçonas, Jukka-Pekka Saraste ir Westdeutscher Rundfunk simfoninis orkestras. „WDR Sinfonie orchester“ nuotr.
Gautier Capuçonas, Jukka-Pekka Saraste ir Westdeutscher Rundfunk simfoninis orkestras. „WDR Sinfonie orchester“ nuotr.
Rita Nomicaitė

Garsų reljefai

Ciklas „Atvirų fortepijonų dienos“ su Daumantu Kirilausku

Skrodžiantis garsų audinio girdėjimas, muzikinio vyksmo įsivaizdavimas salėje neišsitenkančioje erdvėje – išskirtinė pianisto Daumanto Kirilausko muzikavimo savybė. Iki šiol nepažintas jos pasireiškimo formas girdėjome gegužės 17 d. rečitalyje fortepijonų salone „Organum“.

 

Gerokai brandžiau nei prieš porą metų skambesio tekstūra perteikiama ir naujausioje pianisto kompaktinėje plokštelėje su likusiomis Johanno Sebastiano Bacho partitomis, šįkart Nr. 2 c-moll, Nr. 4 D-dur, Nr. 5 G-dur. Tai dešimtas D. Kirilausko solinis leidinys skaičiuojant pavadinimus (bet vienuolikta plokštelė – dvi apima Ludwigo van Beethoveno devynių sonatų įrašai). Balandžio 29 d. per plokštelės sutiktuves pianistą kalbinusi muzikologė Vytautė Markeliūnienė viešam kalbėjimui jį atvėrė labiau nei anksčiau, užduodama talpius klausimus – pažindama pašnekovą, ji taip pat samprotavo ne dėliodama galutinius taškus, o brėždama minčių perspektyvas tarsi viršukalnių polifoniją.

Daumantas Kirilauskas. D. Dobrovolsko nuotr.
Daumantas Kirilauskas. D. Dobrovolsko nuotr.
Rita Nomicaitė

Artistui ir kompozitoriui atminti

Vakaras, skirtas Juliui Andrejevui

Sausio 7 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Didžiojoje salėje buvo surengtas vakaras, skirtas paminėti 2016 m. lapkričio 29 d. amžinybėn iškeliavusį kompozitorių, pianistą, Kamerinio ansamblio katedros profesorių Julių Andrejevą. Koncertas buvo planuojamas dar su pačiu J. Andrejevu, norėta atšvęsti jo 75-ąsias gimimo metines, taigi ir numatytas gimimo dieną – sausio 7-ąją...

 

Žvelgiant į J. Andrejevo gyvenimo aplinkybes ir prisimenant bendravimą su juo, galima sakyti, kad pirmiausia tai buvo Artistas iš didžiosios raidės. Šį savo asmenybės tipą, regis, paveldėjo. Julius (dokumentuose Julijus) Andrejevas augo Kaune, ne pirmos kartos inteligentų šeimoje. Jo senelis buvo istorikas ir dėstytojas Ignas Jonynas (kompozitoriaus sūnus aktorius ir režisierius Ignas Jonynas dėl lietuviško skambesio pasivadino prosenelio pavarde), rūpinęsis ir vaikaičio istorinėmis žiniomis. Mama – prestižinėse „Saulės“ ir Jono Jablonskio gimnazijose dirbusi anglų kalbos mokytoja, subūrusi ir teatro būrelį, o namuose skambindavusi fortepijonu, akompanuodavusi savo vyrui operos solistui, tenorui Rostislavui Andrejevui (kurio venomis tekėjo, anot kompozitoriaus, daugelio tautų kraujas). „Julius buvo mūsų klasės pažiba“, – Juozo Naujalio meno mokyklos laikus prisimena smuikininkas Petras Kunca. „Mes su Andrejevu mokykloje mokėmės pas tą pačią mokytoją Birutę Strolienę, kuri galėjo pusę dienos dirbti prie dviejų frazių, kad pajustume jų prasmę“, – šių eilučių autorei komentavo pianistė pedagogė Ala Bendoraitienė. Konservatorijoje jaunuolio artistiškumą neabejotinai savo pavyzdžiu stiprino Aldona Dvarionienė ir Balys Dvarionas, iš kurio A. Dvarionienė tikėjosi jos atsiųsto studento skambinimui uždėsiant „gliancą“, kaip pasakojo pats J. Andrejevas.

Vakaro vedėja Zita Bružaitė. R. Danisevičiaus nuotr. iš LKS archyvo
Vakaro vedėja Zita Bružaitė. R. Danisevičiaus nuotr. iš LKS archyvo
Trio „Claviola“. R. Danisevičiaus nuotr. iš LKS archyvo
Trio „Claviola“. R. Danisevičiaus nuotr. iš LKS archyvo
Ansamblis „Festivo“. R. Danisevičiaus nuotr. iš LKS archyvo
Ansamblis „Festivo“. R. Danisevičiaus nuotr. iš LKS archyvo
Bernardas Petrauskas ir Simona Zajančauskaitė. R. Danisevičiaus nuotr. iš LKS archyvo
Bernardas Petrauskas ir Simona Zajančauskaitė. R. Danisevičiaus nuotr. iš LKS archyvo
Rita Nomicaitė

Pasažo skersgatvio aidas

Pokalbis su violončelininku, Čiurlionio kvarteto nariu Sauliumi Lipčiumi jo 70-mečio ir kūrybinės veiklos 50-mečio proga

Kai mano mamytė studijavo Vilniuje (fortepijoną pas prof. Jurgį Karnavičių), gyvenau Kaune pas senelę, tarp jos nuotraukų, dovanų, daiktų. Dainuodavo man operų arijas, pasakojo, koks įdomus muzikantų gyvenimas. Viskuo kreipė į muziką. Muzikantu tapau natūraliai, nejučia. Labai daug įtakos mano pasaulėjautai padarė ir Valerija Čiurlionytė-Karužienė, pas kurią žaisdavome su jos vaikaičiu Kastyčiu Zakiu. Tie namai, pasiaukoję Čiurlionio kūrybai, tarsi įpareigojo mane dar sovietų laikais kovoti dėl leidimo šiuo vardu – lietuvybės simboliu – pavadinti ir mūsų kvartetą. Kai reikėjo eiti į mokyklą, buvau atvežtas mamai. Prisimenu, kaip iškilmingai buvau vedamas Pasažo skersgatviu, kaip buvo nešami daiktai, net baldai. Mama su drauge, Filharmonijos choro artiste, dalijosi kambarį viršutiniame aukšte, kuriame dabar įsikūrusi... mūsų kvarteto studija! Žiūriu pro tuos pačius langus. Tai bent sutapimas!

Čiurlionio kvartetas: Jonas Tankevičius, Saulius Lipčius, Gediminas Dačinskas, Darius Dikšaitis. E. Krukovskio nuotr.
Čiurlionio kvartetas: Jonas Tankevičius, Saulius Lipčius, Gediminas Dačinskas, Darius Dikšaitis. E. Krukovskio nuotr.
Čiurlionio kvartetas: Jonas Tankevičius, Darius Dikšaitis, Saulius Lipčius, Gediminas Dačinskas. M. Raškovskio nuotr.
Čiurlionio kvartetas: Jonas Tankevičius, Darius Dikšaitis, Saulius Lipčius, Gediminas Dačinskas. M. Raškovskio nuotr.
Rita Nomicaitė

Koncertas muzikos riteriui

Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras grojo Mstislavo Rostropovičiaus atminimui

Vilniaus festivalio tradicijos kibirkštį įskėlė Mstislavas Rostropovičius. „Galime tvirtinti, kad jau pirmasis festivalio vakaras, Operos ir baleto teatre maestro Mstislavo Rostropovičiaus diriguotas „Romeo ir Džuljetos“ spektaklis, tai, kad šis menininkas atvyko į Vilnių, tapo tik tik prasidėjusio festivalio kulminacija. Sausakimšoje Operos ir baleto teatro salėje užgniaužę kvapą klausėmės didžiojo muzikos riterio išgyventos, įprasmintos, išjaustos ir įvaizdintos Prokofjevo muzikos“, – 1997 m. rašė pirmosios festivalio muzikologinės (t.y. ne žurnalistinės) recenzijos autorė Živilė Ramoškaitė. Recenzija paskelbta „7 meno dienose“, kur šio festivalio renginiai nušviečiami jau 20 metų ir, beje, pateikiant realų vaizdą, kas sukūrė virpančią festivalio istoriją.

 

Pagrindinis Vilniaus festivalio organizatorius Gintautas Kėvišas Mstislavą Rostropovičių laiko festivalio įkvėpėju ir vienu idėjinių vadovų. Festivalio programose šiam Maestro skiriamas reikšmingas dėmesys. Pats Mstislavas Rostropovičius dar yra koncertavęs su Nacionaliniu simfoniniu orkestru 2004 m. – dirigavęs Piotro Čaikovskio muzikos vakarą. 2007-ųjų festivalis jau, deja, a.a. Maestro pagerbė dideliu, teatralizuotu Johanno Sebastiano Bacho „Jono pasijų“ pastatymu Operos ir baleto teatre. Šiemet, birželio 9 d., XX Vilniaus festivalis Mstislavui Rostropovičiui paskyrė grandiozinę Gustavo Mahlerio 5-ąją simfoniją ir M. Rostropovičiaus fondo stipendininko Žilvino Brazausko pasirodymą Nacionalinėje filharmonijoje.

Keri-Lynn Wilson, Žilvinas Brazauskas ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Keri-Lynn Wilson, Žilvinas Brazauskas ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Keri-Lynn Wilson, Žilvinas Brazauskas. D. Matvejevo nuotr.
Keri-Lynn Wilson, Žilvinas Brazauskas. D. Matvejevo nuotr.
Keri-Lynn Wilson. D. Matvejevo nuotr.
Keri-Lynn Wilson. D. Matvejevo nuotr.
Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui diriguoja Keri-Lynn Wilson. D. Matvejevo nuotr.
Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui diriguoja Keri-Lynn Wilson. D. Matvejevo nuotr.
Rita Nomicaitė

Didingas, bet nesusiraukęs Beethovenas

Daumantas Kirilauskas. 9 Beethoven piano sonatas. CD, Vilnius, 2016

Tarsi Beethovenas sėdėtų čia pat, tarp publikos, – taip gyvai jo muzika skamba Daumanto Kirilausko įrašytame albume. Leidinyje pateikiamų fortepijoninių sonatų chronologinis diapazonas išsidriekęs nuo 7-osios iki paskutinės, 32-osios. Albumas sudarytas iš trijų plokštelių, kurių kiekvienoje – po tris sonatas. Pianistas išpuoselėja sonatų individualumą, jis nepasiduoda, tarkim, išdidintam apibendrinimui, skubėdamas tris kūrinius sujungti vienu teatrališku mostu. „Kiekvienoje sonatoje, tarsi filme, matai prabėgusį žmogaus gyvenimą“, – kalbėjo pianistas albumo sutiktuvėse, atsakydamas į vakaro vedėjos Vytautės Markeliūnienės samprotavimus.

 

Tačiau D. Kirilauskas nesivadovauja ir trumpalaikiais vidiniais impulsais, jo interpretacijų tonika bei dominantė iš principo – emocijų abstrahavimas. O aptariami įrašai atskleidžia pianisto dvasios stiprėjimą – karštesnį jausmą, galingesnę lyriką. Ir kartu augančią jo kuriamo grožio jėgą, šiose plokštelėse pranešančią Dievo karalystės buvimą (pastarosiomis akimirkomis girdima Friedricho Schillerio filosofijos įtaka Beethoveno pasaulėjautai). Dėl faktūros skaidrumo, kurį įgimtas pianisto pusiausvyros pojūtis sukuria absoliučiai visada, į Beethoveno muzikos interpretaciją įsilieja vertikalioji pasaulio tvarka, nušviečianti ir tos muzikos integralumą.

Daumantas Kirilauskas. D. Matvejevo nuotr.
Daumantas Kirilauskas. D. Matvejevo nuotr.
  PUSLAPIS IŠ 3  >>> Archyvas