Johanno Sebastiano Bacho muzika taip dažnai visur skamba, kad jau esame kiek abejingi jos interpretacijai. Vienas atlikėjų, vis dėlto paskatinančių suklusti, – pianistas Daumantas Kirilauskas. Jis deklaruoja J.S. Bacho muzikai aukščiausią pagarbą, o svarbiausia, kad perteikia ją muzikos skambesiu. Didįjį Penktadienį, prieš Velykas, Šv. Kotrynos bažnyčioje su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru pianistas grojo tris klavyrinius Bacho koncertus: d-moll BWV 1052, A-dur BWV 2055, f-moll BWV 1056.
Tačiau vakarą pradėjo J.S. Bacho sūnaus Carlo Philippo Emanuelio Simfonija C-dur. „XVIII a. viduryje aktuali buvo Carlo Philippo Emanuelio Bacho pavardė, o ne jo tėvo, kažkokio senelio – todėl sūnaus kūrinį įtraukėme į programą“, – juokavo koncerto įžangos žodį taręs orkestro meno vadovas ir dirigentas Donatas Katkus. Kaip saulės spindulėlis maloni Simfonija buvo pagriežta vienareikšmiškai džiugiai.
Pristatydamas solistą, D. Katkus kaip gerai žinomą dalyką išvardijo gražiausias jo skambinimo savybes: pusiausvyrą, švarą bei vidinę jėgą. Dėl salės akustinių savybių nebuvo galima gerai girdėti scenos įvykių, todėl nušviečiant koncertą lieka vadovautis bendrais bruožais.
Nėra kito tokio kompozitoriaus, kurio muzikos atlikimą įsivaizduotų išmaną visi. Tokioje situacijoje juoba matomi atlikėjų asmenybių klojami keliai. Europoje tarp tokių pianistų – italas Andrea Baccheti (g. 1977), mūsų krašte – nors irgi Europos lygmens – vis daugiau autoriteto išsikovoja D. Kirilausko muzikos samprata, beje, gana panaši į minėtojo A. Baccheti.
Pastaruoju metu D. Kirilauskas rengdavo solinius kūrinius, tam tikra šio kelio viršūnė – Partitų kompaktinė plokštelė (pristatyta ir „7 meno dienų“ puslapiuose). Koncertų klavyrui ir orkestrui programa – pianisto septynmylis žingsnis į kalną.
Lyginant su solinių kūrinių užduotimis, dabar reikėjo didelės ištvermės nenuklysti nuo reguliarių akcentų, ilgiau sulaikyti frazių kvėpavimą, pajusti didingus dinamikos kontrastus. O svarbiausia – nepamesti bachiškojo muzikos tėkmės tolygumo. Toks būtų šios muzikos pagrindas. D. Kirilauskas jam suteikė ir savito charakterio. Negirdėjome slegiančių išorinių jėgų, perspaustos didybės, asmeninių audrų, nors to irgi dažnai galima prisiklausyti, netgi Glenno Gouldo ir Bostono orkestro įrašuose. D. Kirilausko dėka muziką persmelkia šviesa, vaiskumas ir grakštumas tiek formos, tiek pianistinės technikos, tiek estetikos atžvilgiu.
Žavaus emocinio virpėjimo vakarui pridėjo ansamblio eksperimentas. Remiantis tradicija, atlikimui vadovavo solistas (be dirigento), tačiau šįkart toks grojimo formatas negarantavo ansamblio susiklausymo. Bandymo dvasią sukūrė išoriškai santūrus D. Kirilauskas ir prie dirigento „pakurstymo“, regis, pripratęs orkestras. Tam tikras orkestro „nesvarumas“ atsiskleidė per muzikinių niuansų stoką. Kartais atrodė, kad jis, lyg antras klavyras, siekia palaikyti solistą, užuot drąsiau ir laisviau su juo muzikavęs.
Klasikinė muzika, ypač J.S. Bacho kūriniai, kelia džiaugsmo jausmą. Šiame vakare, klausai galiausiai kiek prisitaikius prie akustikos, muzika nušvito į pabaigą, per nuostabų populiarųjį f-moll koncerto Adagio – dažnai vadinamą Arioso ir atliekamą atskirai – bei finalą Presto. Visu stiprumu džiaugsmas suskambo Finalą kartojant bisui. Todėl, vos išėjus po koncerto, taip traukė grįžti į vietą, kur skambėjo muzika.
Kadangi ir pianistas, ir orkestras noriai gastroliuoja Lietuvoje, nuoširdžiai siūlyčiau jiems šią programą parodyti, pavyzdžiui, daugybėje atkurtų pilių (tik įsivaizduokime juos Radvilų pilyje Biržuose) ir dvarų (pvz., Zyplių dvare), ką jau kalbėti apie pagrindines koncertines sales. Koncertinio turo finalą įsivaizduočiau Valdovų rūmuose Vilniuje per Kalėdas. O kol kas luktelkime koncerto įrašo transliacijos per radijo „Klasikos“ programą.
