Šiais metais dviejose pagrindinėse konkursinėse programose „Nauja Europa – nauji vardai“ ir „Baltijos žvilgsnis“ varžėsi dvidešimt vienas filmas. Nuo 2009 m. vykstančioje programoje „Nauja Europa – nauji vardai“, pristatančioje jaunus kūrėjus – debiutantus arba antro filmo autorius, žiūrovai galėjo rinktis tarp lengvų istorijų, tokių kaip vengrų režisieriaus Gáboro Reiszo „Dėl nepaaiškinamos priežasties“ („VAN valami furcsa és megmagyarázhatatlan“, 2014), arba kraupiais vaizdais šokiruojančios ukrainiečio Miroslavo Slabošpickio „Genties“ („Plemia“, 2014). Vis dėlto turbūt laukiamiausiu filmu tapo lietuvės Alantės Kavaitės „Sangailės vasara“ (2014), jau patekusi užsienio festivalių akiratin. Deja, tai, kas užsieniečiams gali pasirodyti poetiška ir gražu, lietuvius ne visada paperka. Gražūs, bet nuolat pasikartojantys medžių ir ežero motyvai greit atsibosta, o nuo dirbtinai skambančių dialogų kartais tiesiog norisi užsikišti ausis. Aišku, Sangailės noras tapti pilote ir jos aukščio baimė filme tampa antraeiliu dalyku, o viskam nugalėti pasitelkiama meilė vaizduojama taip saldžiai, kaip valgykloje parduodamas pyragaitis „Kometa sniege“.
Kitaip nei Alantė Kavaitė meilę vaizduoja slovakų režisierius Ivanas Ostrochovský, kurio filmas „Koza“ („Koza“, 2014) šiais metais pripažintas geriausiu. Čia Ožiu pravardžiuojamas pagrindinis veikėjas susiduria su kraupesne realybe nei „Sangailės vasaros“ veikėja. Buvęs boksininkas pasiryžta grįžti į ringą, kad tik galėtų atkalbėti žmoną nuo aborto ir taip išsaugoti dar negimusį vaiką. Filme taip pat daug dėmesio skiriama gamtos vaizdams, tačiau „Kozoje“ jie nepoetizuojami ir gretinami su veikėjo būsena. Kozą įkūnijusiam Peteriui Balázui labiau pasisekė nei Sangailę suvaidinusiai Julijai Steponaitytei, nes prieš kamerą jam reikėjo užsiimti tuo, ką darė didžiąją dalį savo gyvenimo, – boksuotis.
Kitokią kovą už išlikimą specialiųjų poreikių internate vaizduoja režisierius Miroslavas Slabošpickis filme „Gentis“. Mokykloje, kurioje klesti prostitucija, pagrindinis veikėjas Sergejus turi rasti būdų, kaip išgyventi, todėl pats įsitraukia į gaujos veiklą. Gestų kalba ir be subtitrų rodomoje istorijoje veiksmas pasakojamas vaizdais, kuriuose tyla skamba garsiau nei žodžiai. Toks Slabošpickio sprendimas perteikti istoriją išskyrė šį filmą iš kitų programoje rodytų kūrinių. Jis ir buvo apdovanotas kaip geriausias režisierius.
Kaip ir daugumoje konkursinių „Nauja Europa – nauji vardai“ filmų, Gáboro Reiszo „Dėl nepaaiškinamos priežasties“ pagrindinį vaidmenį kūrė neprofesionalus aktorius – režisieriaus bendrakursis Áronas Ferenczikas. Toks pasirinkimas gali suteikti kinui tam tikro žavesio, bet čia neprofesionalus grupės, o ypač operatoriaus, darbas priminė mėgėjišką filmą, kurio net neturėjo būti konkurse.
Keistesnė atrodė jau antrus metus rengiamos „Baltijos žvilgsnio“ konkursinės programos situacija, kur komisija vertino dokumentinį, animacinį ir vaidybinius filmus. Danijoje kuriantis amerikietis Joshua Oppenheimeris dokumentiniame filme „Tylos žvilgsnis“ („The Look of Silence“, 2014) tęsė pasakojimą apie 7-ajame dešimtmetyje Indonezijoje vykusias masines žudynes. Kitaip nei 2012 m. pasirodžiusiame „Žudymo akte“, režisierius atsigręžia ne į žudikų, bet į jų aukų istorijas. Kita vertus, aiški režisieriaus pozicija pradeda kelti klausimą, ar per daug nežaidžiama emocijomis?
Jomis sužaisti bandė ir vokiečių režisierius Christianas Petzoldas, filme „Feniksas“ („Phoenix“, 2014) sukūręs graudžią istoriją apie nacių konclageryje išgyvenusią dainininkę. Subjaurota, žiaurius kankinimus išgyvenusi Nelė patiria dar didesnį šoką, kai vyras, patikėjęs žmonos mirtimi, jos neatpažįsta ir pasiūlo dainininkei apsimesti ja pačia.
Taip pat neįtikina ir švedo Ronnie Sandahlo filmas „Nesava“ („Svenskjävel“, 2014), už kurį aktorė Biancai Kronlöf pelnė geriausios aktorės apdovanojimą. Šis žiuri sprendimas nustebino, nes filmas pilkas ir pernelyg nuspėjamas. Todėl susidarė įspūdis, kad šiais metais matytų konkursinių filmų režisieriai, nebent išskyrus Miroslavą Slabošpickį, nusprendė nerizikuoti ir pasirinko visiškai aiškius siužetus, nepalikdami žiūrovų vaizduotei jokios laisvės savaip interpretuoti kūrinius.
