7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Daikto oro kelias

Substancionalumo kreivės, mirkstančios eteryje. Štai ką pastebiu – abstrakti plastika neišsieikvojo iki entropinio nulio, kaip rezignuodamas 8-ajame dešimtmetyje vaitojo Donaldas Kuspitas, apgailėdamas paskučiausias abstrakčiosios dailės bing bang pabaigas. Regis, vyksta kai kas kita – distiliacija, arba net ir visos septynios alcheminės stadijos vienu ypu ar chronologiškai suvertus ir tiesiog pradedant viso art informel įkritimą į pūdymo (nigredo) stadiją, kur juodojo irimo beformiškumas, turintis kildinti beribę laisvę, jau yra išnarinęs visus formaliojo ir prasminio atpažįstamumo sąnarius. Tada šie vientisi tirščiai palengva pradeda kildinti / sintetinti, t.y. pūsti ir pukšėti, formas, kurių nėra, bet kurios, anot José Ortegos y Gasseto, „turi bent truputį substancionalumo“.
 
Pasismaginkim brisdami toliau per abstraktų mąstymą apie abstraktų hilemorfizmą – atiduodami pagarbą seniausiems (kažin?) graikams, apie formos sulindimą į materiją (arba išlindimą iš jos, kur keliai nuves...). Neatpažįstama, nepažini forma, daiktas, kuris visomis keturiomis prieštarauja dvigalvei graikų noosferai (Platonas vs Aristotelis). Tam dviburniam filosofų orakului, teigusiam, esą daiktas, kurio keliai (ir dėsniai) nežinomi, negali tarp kitų pasaulio daiktų būti. Bet dabarties aidas atliepia, kad bet kuris beveik / nebe daiktas jau yra daiktas, ypač jei plikas be dekoro, o jo estetinė oda – mados mainymas ar apskritai mirtini simboliniai mainai Jeano Baudrillard’o vizijoje. Tokio pusdaikčio daiktiškumo būsena, grėsmė, atsarga perteka į visas plastikos gyslas, toks neodaiktas arba, verčiau, nevadaiktas pasileidžia it koks vilkolakis į meno erdves ir jo pasirodymo supermėnulis nėra įprastinis kitų daiktų ir menų rodymosi laikas. Štai su tokia para(zitiškai)mentaline gaudykle verta ateiti į Akvilės Vološkevičiutės parodą „Tikslios ir apytikslės reikšmės“ galerijoje „Argentum“. 

Klajonių pažadas

Nuobodžiauju žiūrėdama „taisyklingus“ filmus, kurie sklandžiai pasakoja istoriją, neša „teisingą“ žinią, grožisi gerais aktoriais. Jie nuspėjami, politiškai korektiški ir pernelyg aiškūs. Tokius filmus patogu žiūrėti ne festivalyje, o eiliniame seanse, kur susirenka tiesiog į kino teatrą išsirengę žmonės. Kino festivaliai žadina neįprasto kino lūkesčius. Šiųmetis „Kino pavasaris“, man regis, pastarųjų pašykštėjo, nors po Lisandro Alonso „Chauchos“ gal ir negražu taip sakyti.
 
...1882 metai, Patagonija. Ant akmenuoto vandenyno kranto vartosi jūros vėpliai, natūraliame baseine gulintis vyras masturbuojasi, kitas stovi ant akmenų ir žiūri pro binoklį. Dangus neapsakomai žydras, šviečia saulė ir atrodo, kad tai – žemiško rojaus pakraštys. Tačiau danas Gunaras Dinesenas, kariškis, kuris atvyko dirbti inžinieriumi į šį pasaulio kraštą, su penkiolikmete dukterimi Ingeborga sėdi apsikabinę lyg ištikti nevilties. Net keista, kaip vien tik neįprastas kadro formatas (4:3) ir neapsakomai grynos, ryškios, tarsi senoviškų fotografijų spalvos iš pat pradžių sukuria keistą atmosferą. Alonso mėgsta fiksuoti realų laiką, statiškus ir ilgus kadrus, kuriuose gerokai pamiršta kadro gelmė tampa įvykiu, nes ir pirmas, ir paskutinis to kadro planai – vienodai ryškūs. Atrodo, suomių operatorius Timo Salminenas filmuoja sena kamera, kurios ir laiko pojūtis visai kitoks.

Teatro šventė

Šiemet „Auksiniai scenos kryžiai“ išdalinti Kaune, muzikiniame teatre. Ir vėl atsirado nusivylusių, nepaminėtų, neįvertintų, įsižeidusių ir įžeidinėjančių asmenų, o šventė ir vėl išėjo pompastiška, nekūrybinga. Kovo 27-ąją liko tik juoktis iš to, kaip siaurai patys teatralai supranta teatrą. O kovo 28-ąją nei juoktis, nei bėgti iš teatro nebesinorėjo, nes po apdovanojimų dalybų maratono įvyko tikra (o Lietuvoje ir itin reta) šventė – geras spektaklis.
 
Krystiano Lupos režisuota Thomaso Bernhardo „Didvyrių aikštė“ yra ne tik geras spektaklis, bet ir savotiška lietuvių teatro žiūrovų edukacija: tokio režisieriaus Lietuvoje nėra, ir tokių spektaklių, net ir „Sirenose“, mus pažindinančiose su užsienio teatru, būna retai. Šiųmetėse, tiesa, matėme Ivo van Hoves „The Fountainhead“, kuriame taip pat dominavo aktoriai ir tekstas, buvo ir šiek tiek socialinės kritikos, o ir paties K. Lupos „Persona. Marilyn“ 2009 m. rodyta Vilniuje. Tačiau to maža, kad mums neįprastas lėtas teatras pasidarytų suprantamas, pažįstamas.

Requiem vargonams

Simboliška, kad apie Gedimino Pranckūno parodą „Fonografija“ rašau jau po laiko – ir sidabro želatinos atspaudai jau atgyvena, ir juose užfiksuoti vargonai jau nebeskamba, ir pati vargonų muzika yra tarsi kito laiko reiškinys. Į melancholiją pastūmėja ir anotacija (nepasirašyta): „1949 m. sovietų valdžia uždarė Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčią Vilniuje. Vilniečio vargonų meistro Juozapo Radavičiaus darbo instrumentas buvo suniokotas: alavo-švino vamzdžiai dingo, liko tik cinko skardos prospektiniai vamzdžiai, dalis medinių bei keletas kitų registrų pučiamojo instrumento pagrindinių dalių. Griežykla ir traktūra sugadinta, išliko tik oro skirstymo dėžės ir dumplės. Kažkada buvusi garsų jūra tapo tylos bokštu... Vis tik muzika išliko įstabiose medinių vamzdžių eilėse, minkštame vitražo šviesą sugeriančiame dulkių patale, nulaužtos medinio angelo rankos moste ar aptrupėjusiuose klavišuose.“

Apie nieką

Prisipažįstu: nuoširdžiai nesuprantu, kodėl visus – Europos ir Amerikos kino akademijų narius bei intelektualais save vadinančius lietuvius – sužavėjo Paolo Sorrentino filmas „Didis grožis“ (LRT kultūra, 8 d. 21.30). Pasakodamas apie viskuo nusivylusį šešiasdešimt kelerių rašytoją, kritiką ir snobą Džepą, kuris dieną naktį stebi amžinojoje Romoje vykstantį karnavalą ir kartu su jo dalyviais – aristokratais, nuvorišais, nusikaltėliais, menininkais, žiniasklaidos guru ir t.t. – keliauja iš vernisažo į viešnamį, iš ten į šiuolaikinio meno „įvykį“ arba prabangų vakarėlį, Sorrentino vis barsto užuominas į Federico Fellini šedevrus. Tačiau tarp Fellini ir Sorrentino yra ne tik keli kino dešimtmečiai, bet šviesmečių atstumo požiūris į tuštybių tuštybę. Sorrentino ja grožisi taip pat kaip grožisi Roma ar Džepo butu, iš kurio atsiveria puikus vaizdas į amžinąjį miestą, režisieriui primenantis Babiloną.
 

Anapus atspindžio

 Kovo 17 d. galerijoje „Meno parkas“, Kaune, atidaryta jaunosios kartos menininkės Julijos Pociūtės paroda „3 atspindžio pusės“. Joje eksponuojama kompleksinė instaliacija, sukurta jungiant skirtingas medžiagas ir raiškos priemones – stiklą, veidrodį, fotografiją, video-, medį ir kt. Toks materijų derinimas nurodo į parodos idėją – pagrindinių filosofinių reiškinių ambivalentiškumą. Pasitelkdama reflektuojančius paviršius, autorė grynina laiko ir tikrovės iliuziją, kvestionuoja realybės ir fikcijos, gyvybės ir mirties, objekto ir jo atspindžio temas. Šiuolaikiniame mene kombinuojant ne tik materialias medžiagas, bet ir mentalinio pobūdžio elementus, Pociūtės naudojamas veidrodis tampa priemone įprasminti simbolinį atspindžio motyvą, kuris moderuoja tiek menininko, tiek žiūrovo savęs ir aplinkos suvokimą.

Judesių ir vaizdinių dinamika

Prieš keletą metų Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriuje suformuota šiuolaikinio šokio specializacijos programa tampa konkurente ilgus metus šioje mokykloje dominavusiam klasikiniam baletui. Šią ugdymo kryptį pasirinkę moksleiviai savo gebėjimus turėjo progos parodyti šiuolaikinio šokio spektaklyje „Juodvarniai“, kurio idėjos autorė ir choreografė – Baleto skyriaus vadovė Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė.
 
Kovo 28 d. Šokio teatre parodytas spektaklis sukurtas pagal amerikiečių kompozitoriaus Steve’o Reicho muziką, choreografės asistentai – Justas Kučinskas, Jekaterina Deineko, Ieva Ginkevičiūtė, kuriant spektaklį aktyviai dalyvavo ir patys atlikėjai.
 
„Juodvarnių“ sąsajų su pirminiu spektaklio dramaturgijos impulsu – pasaka apie juodvarniais lakstančius dvylika brolių – likę vos kelios užuominos. Gerai, kad nesistengta pasakoti istorijos, kurti personažų ir choreografinėmis priemonėmis modeliuoti jų santykių – kaip rodo pastarųjų metų patirtis, tokia šokio teatro kryptis vargu ar turi perspektyvų, nebent tai būtų kokio nors istorinio spektaklio rekonstrukcija, kur tokias priemones pateisina atitinkama choreografijos ir režisūros stilistika.

Žinau, ką darau

Vieną pagrindinių vaidmenų Małgorzatos Szumowskos filme „Kūnas“, kurį „Kino pavasaris“ parodė konkursinėje programoje „Baltijos žvilgsnis“, sukūręs Januszas Gajosas išgarsėjo iškart po to, kai prieš keliasdešimt metų suvaidino populiariame seriale „Keturi tankistai ir šuo“. Populiarumas bei susižavėjimas ypatingu Gajoso meistriškumu nenuslūgsta iki šiol. Apie naujausią jo kino vaidmenį lenkų žurnale „Newsweek“ su aktoriumi kalbėjosi Małgorzata Sadowska. Pateikiame pokalbio fragmentus.

Laiko užtvankos

Fotomenininkas Remigijus Treigys turi du beveik trūkumus. Pirma – jis jau, ko gero, visiems patinka. Ir ne be reikalo. Drastiškai platėjanti publika pavojinga: tai gali reikšti, kad esi miręs arba pataikauji. Antra – unikalumo akcentavimas provokuoja kaltinti autorių užsilikimu modernizmo paradigmoje. O tai leistų riesti nosį šiuolaikinio meno vaiduoklio besivaikantiems nedraugams. Tačiau Treigio raiškos stabilumas truputį skiriasi nuo Aloyzo Stasiulevičiaus nuolatinio įkyraus panašumo į save. Ir modernizmui siaurąja prasme šio autoriaus elgesys truputėlį per sudėtingas. O naujo žodžio laukėjų norisi paklausti, ar inovacija nėra modernizmo imperatyvas.
 
Trūkumų tyčia ieškojau. Treigio kūryba labai gerai veikia ir mane, o, anot Kęstučio Šapokos, kritikuoti man sekasi kur kas geriau nei interpretuoti („Atidarymai. Monikos Krikštopaitytės dailės kritikos rinktinė“, Kultūros barai, 2014, Nr. 12). Juolab kad geriausi tekstai apie Treigį jau parašyti Laimos Kreivytės (7 meno dienos, Nr. 30 (952), 2011 09 02, http://archyvas.7md.lt/lt/2011-09-02/fotografija/esamas_butasis.html) ir Agnės Narušytės. Abu sudėti į naująjį albumą, kurio atsiradimas tapo akstinu pakalbėti apie Treigį ir vėl.

Centre – žmogus

 

Kovo viduryje Kauno šokio teatras „Aura“ viešėjo Italijoje kaip kviestinis „EgriBiancoDanza“ šokio kompanijos sezono „Ipuntidanza 2014/2015“ svečias. Beje, „EgriBiancoDanza“ trupei vadovauja viena ryškiausių Italijos choreografių Susanna Egri.
 
Turine (Monkaljeryje) Kauno šokio teatras „Aura“ pristatė naujausią šokio spektaklį „Padaryk iš manęs jungiklį“ (choreogr. Birutė Letukaitė), šiais metais apdovanotą „Fortūna“, jaunųjų teatro kritikų įvertintą kaip geriausias metų šokio spektaklis, o šokėjai Gotautei Kalmatavičiūtei padovanojusį„Auksinį scenos kryžių“.
 
Spektaklyje naudojamas technologinis išradimas „Motus“ – belaidis prietaisas, verčiantis šokėjo judesius į muziką. Erdvė aplink šokėją tampa bekontakčiu paviršiumi, drobe, leidžiančia šokėjui judesiais tapyti garsus.
 
Pateikiame netrukus po „Auros“ pasirodymo italų spaudoje pasirodžiusią Giovanni Bertuccio
recenziją.
PUSLAPIS
IŠ
1003