Substancionalumo kreivės, mirkstančios eteryje. Štai ką pastebiu – abstrakti plastika neišsieikvojo iki entropinio nulio, kaip rezignuodamas 8-ajame dešimtmetyje vaitojo Donaldas Kuspitas, apgailėdamas paskučiausias abstrakčiosios dailės bing bang pabaigas. Regis, vyksta kai kas kita – distiliacija, arba net ir visos septynios alcheminės stadijos vienu ypu ar chronologiškai suvertus ir tiesiog pradedant viso art informel įkritimą į pūdymo (nigredo) stadiją, kur juodojo irimo beformiškumas, turintis kildinti beribę laisvę, jau yra išnarinęs visus formaliojo ir prasminio atpažįstamumo sąnarius. Tada šie vientisi tirščiai palengva pradeda kildinti / sintetinti, t.y. pūsti ir pukšėti, formas, kurių nėra, bet kurios, anot José Ortegos y Gasseto, „turi bent truputį substancionalumo“.
Pasismaginkim brisdami toliau per abstraktų mąstymą apie abstraktų hilemorfizmą – atiduodami pagarbą seniausiems (kažin?) graikams, apie formos sulindimą į materiją (arba išlindimą iš jos, kur keliai nuves...). Neatpažįstama, nepažini forma, daiktas, kuris visomis keturiomis prieštarauja dvigalvei graikų noosferai (Platonas vs Aristotelis). Tam dviburniam filosofų orakului, teigusiam, esą daiktas, kurio keliai (ir dėsniai) nežinomi, negali tarp kitų pasaulio daiktų būti. Bet dabarties aidas atliepia, kad bet kuris beveik / nebe daiktas jau yra daiktas, ypač jei plikas be dekoro, o jo estetinė oda – mados mainymas ar apskritai mirtini simboliniai mainai Jeano Baudrillard’o vizijoje. Tokio pusdaikčio daiktiškumo būsena, grėsmė, atsarga perteka į visas plastikos gyslas, toks neodaiktas arba, verčiau, nevadaiktas pasileidžia it koks vilkolakis į meno erdves ir jo pasirodymo supermėnulis nėra įprastinis kitų daiktų ir menų rodymosi laikas. Štai su tokia para(zitiškai)mentaline gaudykle verta ateiti į Akvilės Vološkevičiutės parodą „Tikslios ir apytikslės reikšmės“ galerijoje „Argentum“.