Pichet Klunchun, Jérôme Bel. Nuotrauka iš jeromebel.fr
Rašyti apie šokį dažnai yra nelengva, nes kūno, muzikos, atmosferos kalbą reikia versti žodžiais. Tačiau ne visada šokis toks. Konceptualus šiuolaikinis šokis leidžiasi lengviau „įžodinamas“, mat dažnai ir kyla iš žodžių (koncepcijų, apibrėžimų, (kon/inter)tekstų). Kartais tokiame šokyje žodžiai tampa pagrindine išraiškos priemone. Tokį konceptualų šiuolaikinį šokį kuria praėjusią savaitę Lietuvoje lankęsis prancūzas Jérôme’as Belas, žinomas ne tik šokio, bet ir šiuolaikinio meno gerbėjams (ir į Lietuvą atvežtas būtent jų – jo atvykimą organizavo, spektaklį rodė ŠMC).
J. Belo darbuose daug kūniškumo, nuorodų į jo skaitomą literatūrą, populiariąją kultūrą. Kurdamas dialogą su žiūrovais, nors į juos tiesiogiai ir nesikreipdamas, choreografas dažnai imasi dirbti su tuo, kas nėra šokio (ypač šiuolaikinio) dėmesio centre. Taip atsirado darbai su objektais, šokio spektaklis su kūnu, šviesa ir muzika, tačiau be choreografijos, bei šokio spektaklis, kuriame vienintelė choreografija yra Susanne Linke šokio fragmentas. Taip pat tarp J. Belo darbų yra spektaklis, kurio jis pats nekūrė, tačiau yra parašytas kaip autorius, o tikrojo autoriaus vardu spektaklis pavadintas, bei spektaklis su neįgaliaisiais.
Vilniuje parodytas prieš dešimt metų sukurtas „Pichet Klunchun ir aš pats“. Jo metu prancūzas J. Belas ir tailandietis Pichetas Klunchunas susėdę vienas priešais kitą kalbasi apie savo šokį. Savotišką interviu pradeda J. Belas, klausinėdamas tailandiečio, kaip jis tapo šokėju, ir prašydamas papasakoti apie tradicinį Tailando šokį khon. Vangokas ir lėtokas pokalbis papildomas šokio pavyzdžiais parodant ir skirtingų kultūrą (ne)susikalbėjimą. Praėjus maždaug pusei spektaklio, po to, kai J. Belas pamokomas tradicinio šokio ir pripažįsta, kad tai yra labai sunku, iniciatyvą perima P. Klunchunas. Jis taip pat klausinėja apie J. Belo asmeninį gyvenimą, apie jo šokį, prašo parodyti ištraukas ir komentuodamas atskleidžia dar daugiau Rytų ir Vakarų kultūrų skirtumų.
Šis pokalbis dviprasmiškas. Viena vertus, jis atrodo kaip labai spontaniškas, čia ir dabar vykstantis susitikimas, kuriame bandoma pažinti kitą žmogų ir kitą kultūrą. Taip „Pichet Klunchun ir aš pats“ tampa performansu, kuriame atlikėjai nieko nevaidina, čia ir dabar kuria ryšį vienas su kitu ir su publika ir taip steigia naują realybę, kurioje dvi tolimos kultūros, viena kitos nepažįstančios ar pažįstančios tik iš turistų informacijos leidinių, tampa artimesnės, viena kitai suprantamesnės.
Tačiau kita vertus, visiškai akivaizdu, kad toks „performansiškumas“ yra fikcija. Spektaklis rodomas jau dešimt metų, ir kaskart rodant jo turinys išlieka daugmaž toks pat. Nors spektaklis neturi užrašyto scenarijaus ir jame egzistuoja spontaniškų sprendimų tikimybė, didesni pasikeitimai reti ir vyksta, regis, tik keičiantis atlikėjų gyvenimo aplinkybėms (pavyzdžiui, įvardinant savo amžių ir šeimyninę padėtį). Tad „Pichet Klunchun ir aš pats“ turi daugiau ritualo, o ne performanso bruožų.
Ne tik pokalbis, vis taip pat vykstantis jau dešimtmetį, bet ir kultūrų susidūrimas yra ne neapibrėžtumo, netikėtumo galimybę išlaikantis performansas, o gerai apgalvota vaidinimo dalis. P. Klunchunas iš tiesų nėra tiesiog khon šokio atlikėjas. Jis yra ir choreografas, pažįstantis šiuolaikinį Vakarų šokį ir derinantis jį su savo tradiciniu šokiu. Tad tikrovė ir fikcija šiame spektaklyje persipynusios kur kas labiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Pasirinkus iš P. Klunchuno veiklų išskirti tradicinį šokį, spektaklio metu sukuriama priešprieša tarp Rytų tradicijos ir Vakarų novacijos. Taip dar kartą vakariečio žvilgsniu nostalgiškai pasižiūrima į tai, kaip nyksta tradicija, kaip net Rytuose naikinama tradicinė kultūra. Ir ne tik iš vidaus (keičiantis santvarkoms), bet ir iš išorės, prisipažįstant, kad mes, vakariečiai, vartodami kitas šalis, kultūras, prisidedame prie jų naikinimo. Tačiau spektakliu pasiūloma ir alternatyva – Vakarų novacija, šiuolaikinis menas, besipriešinantis vartojimui ir viso ko vertimui reginiu, spektakliu. Tad ir „Pichet Klunchun ir aš pats“ tyčia netampa spektakliu, reginiu, kurį galėtume suvartoti emociškai įsijausdami ir negalvodami.
Lėtas klausymasis, įsižiūrėjimas ir mėginimas suprasti kitą čia parodomi kaip vertybės. O visa tai atskiedus humoru gaunamas puikus edukacinis vakaras galerijoje. Nors tai būtų galėję įvykti ir teatre, ir gerokai seniau. Latvijoje šis spektaklis parodytas dar 2009 m., o mes ir vėl (kaip, pavyzdžiui, buvo su Sasha Waltz) laukiame, kol kūrinys bus subrandintas. Gerai, kad šį kartą spektaklis dar nespėjo prasmirsti naftalinu.
