7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Premjera ir ne tik

„Visų pirma rašau atlikėjui, o po to – publikai. Todėl labai svarbu, kad publika pajaustų ir suprastų, ką noriu pasakyti savo kūryba, nes muzika pirmiausia yra kalba“, – mintimis dalinosi kompozitorius, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Anatolijus Šenderovas balandžio 26 d. vakarą „Piano.lt“ salėje, kur vyko pirmasis koncertas, skirtas artėjančiam kompozitoriaus 70-mečiui. Klausytojai tikrai jaučia ir supranta A. Šenderovo muzikos kalbą, apie tai byloja faktas, kad jis yra vienas dažniausiai Lietuvoje ir užsienyje atliekamų mūsų šalies kompozitorių, nuolat kviečiamas į tarptautinius muzikos festivalius ir koncertus įvairiose šalyse.
 
Kamerinės muzikos koncertas gražiai išskleidė jau ne vienus metus besitęsiančią kūrybinę kompozitoriaus draugystę su fortepijoniniu trio „FortVio“, – Indrė Baikštytė (fortepijonas), Ingrida Rupaitė-Petrikienė (smuikas) ir Povilas Jacunskas (violončelė), – šiemet pelniusiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premiją, ir styginių kvartetu „Art Vio“ – I. Rupaitė-Petrikienė (I smuikas), Kristijonas Venslovas (II smuikas), Tomas Petrikis (altas), P. Jacunskas (violončelė). Programos dramaturgija įrodė puikų koncerto organizatorių laiko pojūtį – vadovaujantis požiūriu, kad „mažiau yra daugiau“, klausytojas nebuvo persotintas, idant norėtų dar muzikos, o ne su palengvėjimu atsidustų, kad koncertas pagaliau baigėsi.

Gotikinis miškas

Yra menininkų, kurie ima (žiūrovo laiką, kantrybę, dėmesį), o yra tokių, kurie duoda (dėmesį, kantrybę, laiką), kaip „Eurythmics“ dainoje „Sweet Dreams“: „vieni nori jus panaudoti, kiti nori būti jūsų naudojami“ („some of them want to use you, some of them want to get used by you“). Dar yra tokių, kurie ir duoda, ir ne mažiau paima. Pavyzdžiui, Dainiaus Liškevičiaus „Labyrinthus“ – kiek grožio ir įdomybių, jungčių ir jų kryžminimo, realiai klaidinančios erdvės magija, bet greta ir knygelė su prasmių labirintais, kur autorius prašo žiūrovo pastangų, kviečia įsivelti, o gal net šį bei tą išnarplioti. Nenori – nereikia, bet ėmikai kartais kažkaip sugeba pasėti nerimo, kad ką nors svarbaus praleisi, ir abejonės savo intelektu.
 
Per šią prizmę žvelgiant, Žilvinas Landzbergas yra itin retos rūšies menininkas – grynas davikas. Savo personalinėje parodoje jis net atrado vietos ir kitiems menininkams pristatyti – didžiosios salės krašte įkūrė galeriją „Voveraitė“. Kad ir koks anomališkas atrodytų toks altruizmas, duodančiu jį vadinu pirmiausiai už dosnumą, kurį patiria žiūrovas. Jam sukurta atskira visata su žemutiniais ir viršutiniais lygiais, įžengimo ritualu ir patirčių įvairove. Anotacija sako, kad menininkas siūlo į ekspoziciją žvelgti kaip į „muzikinį albumą 3D formatu“. Sutinku, muzikos ir muzikalumo ten daug, yra net scena su reikalingais atributais: pakyla, gitaros. Deja, apie muziką nedaug išmanau, dėl šventos ramybės galiu tik pasakyti, kad impozantiškasis, viskuo besidomintis kompozitorius Šarūnas Nakas savo „Facebook’o“ profilyje Žilvino parodą „palaikino“ ir pozityviai pakomentavo, vadinasi, su muzika ten viskas gerai. Aš parodoje pamačiau visai ką kita. O kadangi menininkas taikosi į ikižodinę patirtį, ko gero, individuali interpretacija yra leidžiama.

Iš nostalgijos krautuvėlės

Lietuviai taip dažnai prisipažįsta, kad myli maistą, batus ir kitokius daiktus, kad kalbėti apie meilę Paryžiui atrodo senamadiška. Dabar gal tik Woody Allenas nebijo būti senamadiškas. Jo filmas „Vidurnaktis Paryžiuje“ (TV3, šiąnakt, gegužės 1 d. 2.15) prasideda atvirai reklamiškais vaizdais: Eliziejaus laukai, Monmartras, Lotynų kvartalas, lauko kavinės... Sakysite, pirmo laipsnio asociacijos, išgirdus žodį „Paryžius“, ir būsite teisūs. Bet šis filmas – ne snobams, apie viską turintiems išankstinę nuomonę. Tokie filme ras tik piktą savo karikatūrą – intelektualą Polą (Michael Sheen). Jis atvyko į Paryžių dėstyti Sorbonoje. Kol paskaitos dar neprasidėjo, Polas nepraleis progos sublizgėti žiniomis. Polas imponuoja ne tik savo žmonai, bet ir buvusiai studentei Ines (Rachel McAdams), kuri su tėvais ir sužadėtiniu Gilu (Owen Wilson) Paryžiuje rengiasi būsimoms vestuvėms.
 
Bėgdamas nuo įkyraus Polo vieną vakarą Gilas pasiklys Monmartro gatvelėse, išmušus vidurnakčiui atsisės į šalia stabtelėjusį limuziną ir atsidurs savo svajonių Paryžiuje: klausysis Cole’o Porterio, gers šampaną su Zelda ir Scottu Fitzgeraldais, sutiks Hemingway’ų, pozuos Salvadorui Dali (Adrien Brody), pametės Luisui Bunueliui „Angelo naikintojo“ idėją, išgirs Gertrudos Stein (Kathy Bates) nuomonę apie savo rašomą knygą ir įsimylės gražuolę Adrianą (Marion Cotillard) – Paryžiaus menininkų mūzą.

Šūvis į sielą

 Šį penktadienį Lietuvos ekranuose pasirodys Sergejaus Mokrickio filmas „Mūšis dėl Sevastopolio“ („Nezlamna“, „Bitva za Sevastopol“, Ukraina, Rusija, 2015), pasakojantis apie Antrojo pasaulinio karo snaiperę Liudmilą Pavličenko. Pasirengimas filmui prasidėjo 2012 metais. 2013 m. Ukraina skyrė filmui finansavimą, vėliau prisidėjo ir Rusijos pusė, tačiau didžiąją lėšų dalį (apie 79 procentus skyrė Ukraina – valstybė ir privatūs asmenys), 80 procentų filmo kūrėjų ir filmavimo grupės – ukrainiečiai. Filmavimas prasidėjo 2013 m. pabaigoje ir vyko iki 2014 m. birželio Kijeve, Sevastopolyje, Odesoje ir Podolės Kamenece.

 
Pateikiame garsaus rusų kino kritiko Michailo Trofimenkovo recenziją, kurią balandį išspausdino dienraštis „Komersant“ (Nr. 59). Ukrainoje filmas rodomas tokiu pavadinimu, koks iš pradžių ir buvo sumanytas, – „Nepalaužiamoji“. Tačiau, pasak kritiko, rusiško pavadinimo netikslumas ir konjunktūriškumas, – vienintelis priekaištas, kurį galima pateikti geriausiam per pastarąjį ketvirtį nacionaliniam filmui apie karą. Keista, kad platintojas Lietuvoje „Top Film Baltic“ pasirinko rusišką filmo pavadinimo variantą.

Haliucinacijų seansas

 Antikiniai mitologiniai siužetai amžini ir nemirtingi, jie atveria plačias galimybes muzikinėms metaforoms. Tą pastebėjo ir vokiečių kompozitorius Richardas Wagneris. Taikydamas leitmotyvų, leitharmonijos sistemą Gesamtkunstwerk (sintetinis ateities meno kūrinys, jungiantis visas meno šakas: muziką, dramą, poeziją, šokį ir kt.) dramose, jis muzikiniais garsais sužadindavo antikiniame mite užkoduotas būsenas, nuotaikas. Tačiau kokias muzikines antikinio siužeto interpretacijas gali pasirinkti XXI a. kūrėjas?

 
Balandžio 21 d. elektroninės ir elektroakustinės muzikos festivalis „Jauna muzika“ prasidėjo kompozitoriaus Šarūno Nako premjera „Apolono beprotybė“ fortepijonui, įvairioms kanklėms, įrašytiems balsams, triukšmams ir transliacijos prietaisams. Tai bet kokius akademizmo, koncertiškumo bruožus paneigiantis opusas. Nakas „Apolono beprotybę“ pristato ne kaip klasikinę didžiosiose salėse atliekamą kompoziciją, o kaip publiką hipnotizuojantį muzikinį seansą. Pasirinkta speciali erdvė – „Piano.lt“ koncertų salė. Ši tylos apsupta kamerinė aplinka puikiai pasitarnavo keliamiems kompozitoriaus akustiniams uždaviniams. Vienas iš seanso reikalavimų – intymaus atlikėjų ir publikos santykio siekis, todėl nuspręsta sukurti „mažo kambario“ įspūdį. Fortepijonas ir kanklės buvo pastatyti vienas priešais kitą salės viduryje. Žiūrovų kėdės išdėstytos keliomis eilėmis salės kraštuose. Publika sėdėjo prie pat instrumentų. Muzikantai buvo tarsi ranka pasiekiami. O pats Nakas seanso metu kompiuteriu atliko „psichoakustinės koordinacijos partiją“ tiesiog patogiai įsitaisęs tarp žiūrovų. Išradingas sumanymas! Tokiu būdu jis lanksčiau manipuliavo visų šio muzikinio proceso dalyvių būsenomis.

Kultūringas išvarymas

2015 m. balandžio 23 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre paskutinį kartą buvo parodytas Fiodoro Dostojevskio „Stepančikovo dvaras“ – spektaklis, kurį prieš septyniolika metų (premjera – 1998 m. gegužės 1 d.) sukūrė režisierius Jonas Vaitkus.
 
Kalbant apie režisūrinį ar aktorinį teatrą, „Stepančikovo dvarą“ galima vadinti ryškiausiu aktorinio teatro pavyzdžiu. Aktorių benefisams čia dirvą išpureno stipri režisūra. Gal dėl to, dėl ypatingos trupės, spektaklis su įvairiais bangavimais, besikeičiančių teatro valdžių neprilaikomas, nepuoselėjamas, sugebėjo išlikti ir pelnyti žiūrovų meilę. Paskutinį kartą „Stepančikovo dvaras“ buvo parodytas pilnai salei, nors pačių aktorių požiūris į spektaklio gyvavimo istoriją buvo profesionalus. Kūrėjai sąmoningai pripažino, kad spektaklio istoriją reikia užbaigti.
 
Aprengti unikaliais Juozo Statkevičiaus kostiumais, papuošti, sušukuoti ir nugrimuoti – aktoriai „Stepančikovo dvarą“ mylėjo dėl Dostojevskio ir Vaitkaus suteiktos laisvės. Dvaro „bedlame“, t. y. beprotnamyje, ilgus metus kartu galėjo būti įdomiausi teatro aktoriai: Rolandas Kazlas, Arūnas Sakalauskas, Džiugas Siaurusaitis, Saulius Balandis, Remigijus Bučius, Ramunė Skardžiūnaitė, Jolanta Dapkūnaitė, Rasa Samuolytė, Aurelija Tamulytė, Vesta Grabštaitė, Rasa Rapalytė, Diana Anevičiūtė, Birutė Marcinkevičiūtė, Jurga Kalvaitytė, Šarūnas Puidokas, Algirdas Dainavičius ir kiti. Dvidešimt du personažus per šį laiką suvaidino daugiau nei trys dešimtys aktorių, kurie kiekvieną spektaklį iš naujo spalvino vis kitomis spalvomis.

Vaizduote infekuotos smegenys

Kasdien susiduriame su technologijomis. Ne, ne susiduriame, o gyvename kartu su jomis. Dar prieš šimtą metų gimusių kūdikių smegenyse nesikūrė naujos neuronų jungtys, skirtos atpažinti ir įvertinti mažoje rankytėje smagiai čežančiam polietileniniam maišeliui, o dabar jos tapšnoja „Ipad’ų“ ir „Iphone’ų“ ekranus. Sulig kiekviena karta, kiekviena išrasta naujove žmogaus smegenys keičiasi, evoliucionuoja, ir surinktos informacijos prieauglis genetiniu būdu perduodamas palikuonims. Ar galima teigti, jog žmonija vis labiau protingėja? Kaip atrodė mūsų protėvių ar proprotėvių smegenys, jeigu galėtume jas palyginti su savomis? Moksliškai įrodyta, jog žmogaus smegenų masė evoliucionuojant didėja. Bet gal greitai mums iš viso nebereikės smegenų, nes jų funkciją atliks pakaitalai. Smegenys ilsėsis miego režimu, be jų pagalbos viską atliks kompiuteris. Tokie ir panašūs klausimai šiandien yra visiška banalybė, nes ir netikėčiausi futuristiniai scenarijai jau yra pavaizduoti filmuose. Transhumanistinės fantasmagorijos, dar ne taip seniai kaitinusios vaizduotę, interneto epochoje suvartojamos kaip greitasis maistas. Nebereikia net savos vaizduotės. Ir vis dėlto vaizduotė buvo ta vienintelė, pati svarbiausia savybė, išvedusi žmogų iš gyvūnijos ir išlaipinusi Mėnulyje.

Kai broliai Grimmai atostogauja

Švedų režisieriaus Danielio Espinosos filmas „Numeris 44“ („Child 44“, JAV, D. Britanija, Čekija, Rumunija, 2015) – trileris apie žudiko maniako gaudymą. Siužetas pakankamai išeksploatuotas, bet ir knygos, kuri tapo filmo pagrindu, autorius Tomas Robas Smithas, ir režisierius, matyt, buvo įsitikinę, kad siaubo pasaka apie vaikų žudiką sužibės naujomis spalvomis, jei bus perkelta į Stalino laikų Rusiją. Didžiajai tokių filmų žiūrovų daliai sovietų imperija vis dar atrodo egzotiška, todėl įtikinamos gali būti net keisčiausios fantazijos ar pasakos. Pastarosios, matyt, ir maitino filmo kūrėjus. Tik keista, kad pasirinkti būtent 1953-ieji: šių metų pradžioje mirė Stalinas, o netrukus kitas piktadarys Berija norėjo įvykdyti perversmą ir buvo sušaudytas, – apie tai filme neužsimenama nė žodžiu.
 

Smithas garsiąją žudiko Andrejaus Čikatilos bylą iš vėlyvojo sovietmečio perkėlė į 1953 m. ir susiejo ją su holodomoru, kad parodytų apskritai žmogėdrišką stalinizmo prigimtį. Espinosa šią ne tokią jau tolimą epochą atkuria iš dalies pasitelkdamas film noir tradiciją. Jo sovietija – tamsi ir niūri šalis, kur dominuoja pilkos ir juodos spalvos, žmonės nepasitiki niekuo ir kiekvienas gali tapti NKVD auka. Vienas pastarosios organizacijos karininkų yra Leo Demidovas. Per holodomorą jis išsigelbėjo pabėgęs iš vaikų namų, dabar Demidovas segi auksinę didvyrio žvaigždę, mat karo pabaigoje iškėlė raudoną vėliavą virš Reichstago. Tačiau puiki Demidovo karjera pradėjo griūti po to, kai jis sumušė bendradarbį, per vieno nusikaltėlio gaudynes bandžiusį nušauti vaikus.

Interpretacijos operos tema

Atnaujinti muzikinius potyrius į įvairias Vilniaus erdves balandžio 2–19 d. kvietė 6-asis NOA festivalis. Tarsi nedeklaruodamas jokios jungiančios temos (anksčiau festivalis turėjo paantraštes – trumpametražių operų, šiuolaikinių, nanooperų, o šiemet tokių „etikečių“ atsisakė), vis dėlto savo spektakliais manifestavo operos žanro emancipaciją. Prisiminęs pirminę žodžio „opera“ reikšmę (lot. – veikalas), „naujosios operos“ festivalis sudėliojo programą iš įvairių žanrų veikalų. Tarp jų – muzikos, teatro ir vaizdo spektaklis (prie tokio pavadinimo galima prikibti – spektaklis juk ir reiškia „vaidinimas“ arba „reginys“, todėl keistokai skamba „vaizdo vaidinimas / reginys“, be to, teatro sąvoka bet kokiu atveju neapsieina be vaizdinių), garso vaidinimas, audiovizualinė paukščių stebėjimo kelionė, audiovizualinis projektas. Tiesa, keletas kūrinių įvardijant žanrą išlaikė ir „operos“ sąvoką – tai erdvinė monoopera tamsoje, nanoopera ir... tiesiog opera, žanro pavadinimu tarsi jau iškrentanti iš konteksto operos festivalyje (turimos galvoje „Geros dienos!“ ir „Skylė“). Jei jau operos sąvoka tokia plati, pažvelkime ir į patį festivalį kaip į vientisą veikalą – tarytum į operos žanrą.

Iš dailės pasaulio

56-osios Venecijos tarptautinės meno bienalės, vyksiančios gegužės 9–lapkričio 22 d., pagrindinės parodos, pavadintos „Viso pasaulio ateitys“ („All the World’s Futures“), kuratorius Okwui Enwezoras teigia, kad tai būsianti jam paskutinė bienalė. Meno kritikas, poetas, akademikas, reziduojantis Niujorke ir Miunchene, yra pirmasis juodaodis kuratorius per šimto metų Venecijos bienalės istoriją. Būti pirmu juodaodžiu kuratoriumi – tai beveik nuolatinis jo statusas didžiuosiuose meno pasaulio renginiuose. Jo pasirodymas reiškia ir postkolonijines temas, tapatybių klausimus, kurie dabarties margoje kasdienybėje darosi vis sudėtingesni. Enwezoras savo pasisakymuose kartoja individualaus supratimo svarbą, o kalbėdamas apie bienalę – praeities reikšmę ateičiai, kunkuliuojančius konfliktus, norą juos aprėpti, paversti kalbančia ir dar patrauklia meno forma. Panašu, kad kuratorius užsimojo suvaldyti nesuvokiamą kiekį priešybių, ir tik parodai atsidarius paaiškės tokių ambicijų sėkmė. Ar tai bus „gulbės giesmė“, kurios visuma įgis prasmingą „kalbančią formą“, ar korektiška šalių ir kartų įvairovė?

PUSLAPIS
IŠ
1003