![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() |
Šį penktadienį Lietuvos ekranuose pasirodys Sergejaus Mokrickio filmas „Mūšis dėl Sevastopolio“ („Nezlamna“, „Bitva za Sevastopol“, Ukraina, Rusija, 2015), pasakojantis apie Antrojo pasaulinio karo snaiperę Liudmilą Pavličenko. Pasirengimas filmui prasidėjo 2012 metais. 2013 m. Ukraina skyrė filmui finansavimą, vėliau prisidėjo ir Rusijos pusė, tačiau didžiąją lėšų dalį (apie 79 procentus skyrė Ukraina – valstybė ir privatūs asmenys), 80 procentų filmo kūrėjų ir filmavimo grupės – ukrainiečiai. Filmavimas prasidėjo 2013 m. pabaigoje ir vyko iki 2014 m. birželio Kijeve, Sevastopolyje, Odesoje ir Podolės Kamenece.
![]() | ![]() | ![]() |
Antikiniai mitologiniai siužetai amžini ir nemirtingi, jie atveria plačias galimybes muzikinėms metaforoms. Tą pastebėjo ir vokiečių kompozitorius Richardas Wagneris. Taikydamas leitmotyvų, leitharmonijos sistemą Gesamtkunstwerk (sintetinis ateities meno kūrinys, jungiantis visas meno šakas: muziką, dramą, poeziją, šokį ir kt.) dramose, jis muzikiniais garsais sužadindavo antikiniame mite užkoduotas būsenas, nuotaikas. Tačiau kokias muzikines antikinio siužeto interpretacijas gali pasirinkti XXI a. kūrėjas?
![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() |
Kasdien susiduriame su technologijomis. Ne, ne susiduriame, o gyvename kartu su jomis. Dar prieš šimtą metų gimusių kūdikių smegenyse nesikūrė naujos neuronų jungtys, skirtos atpažinti ir įvertinti mažoje rankytėje smagiai čežančiam polietileniniam maišeliui, o dabar jos tapšnoja „Ipad’ų“ ir „Iphone’ų“ ekranus. Sulig kiekviena karta, kiekviena išrasta naujove žmogaus smegenys keičiasi, evoliucionuoja, ir surinktos informacijos prieauglis genetiniu būdu perduodamas palikuonims. Ar galima teigti, jog žmonija vis labiau protingėja? Kaip atrodė mūsų protėvių ar proprotėvių smegenys, jeigu galėtume jas palyginti su savomis? Moksliškai įrodyta, jog žmogaus smegenų masė evoliucionuojant didėja. Bet gal greitai mums iš viso nebereikės smegenų, nes jų funkciją atliks pakaitalai. Smegenys ilsėsis miego režimu, be jų pagalbos viską atliks kompiuteris. Tokie ir panašūs klausimai šiandien yra visiška banalybė, nes ir netikėčiausi futuristiniai scenarijai jau yra pavaizduoti filmuose. Transhumanistinės fantasmagorijos, dar ne taip seniai kaitinusios vaizduotę, interneto epochoje suvartojamos kaip greitasis maistas. Nebereikia net savos vaizduotės. Ir vis dėlto vaizduotė buvo ta vienintelė, pati svarbiausia savybė, išvedusi žmogų iš gyvūnijos ir išlaipinusi Mėnulyje.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Smithas garsiąją žudiko Andrejaus Čikatilos bylą iš vėlyvojo sovietmečio perkėlė į 1953 m. ir susiejo ją su holodomoru, kad parodytų apskritai žmogėdrišką stalinizmo prigimtį. Espinosa šią ne tokią jau tolimą epochą atkuria iš dalies pasitelkdamas film noir tradiciją. Jo sovietija – tamsi ir niūri šalis, kur dominuoja pilkos ir juodos spalvos, žmonės nepasitiki niekuo ir kiekvienas gali tapti NKVD auka. Vienas pastarosios organizacijos karininkų yra Leo Demidovas. Per holodomorą jis išsigelbėjo pabėgęs iš vaikų namų, dabar Demidovas segi auksinę didvyrio žvaigždę, mat karo pabaigoje iškėlė raudoną vėliavą virš Reichstago. Tačiau puiki Demidovo karjera pradėjo griūti po to, kai jis sumušė bendradarbį, per vieno nusikaltėlio gaudynes bandžiusį nušauti vaikus.
![]() |
Atnaujinti muzikinius potyrius į įvairias Vilniaus erdves balandžio 2–19 d. kvietė 6-asis NOA festivalis. Tarsi nedeklaruodamas jokios jungiančios temos (anksčiau festivalis turėjo paantraštes – trumpametražių operų, šiuolaikinių, nanooperų, o šiemet tokių „etikečių“ atsisakė), vis dėlto savo spektakliais manifestavo operos žanro emancipaciją. Prisiminęs pirminę žodžio „opera“ reikšmę (lot. – veikalas), „naujosios operos“ festivalis sudėliojo programą iš įvairių žanrų veikalų. Tarp jų – muzikos, teatro ir vaizdo spektaklis (prie tokio pavadinimo galima prikibti – spektaklis juk ir reiškia „vaidinimas“ arba „reginys“, todėl keistokai skamba „vaizdo vaidinimas / reginys“, be to, teatro sąvoka bet kokiu atveju neapsieina be vaizdinių), garso vaidinimas, audiovizualinė paukščių stebėjimo kelionė, audiovizualinis projektas. Tiesa, keletas kūrinių įvardijant žanrą išlaikė ir „operos“ sąvoką – tai erdvinė monoopera tamsoje, nanoopera ir... tiesiog opera, žanro pavadinimu tarsi jau iškrentanti iš konteksto operos festivalyje (turimos galvoje „Geros dienos!“ ir „Skylė“). Jei jau operos sąvoka tokia plati, pažvelkime ir į patį festivalį kaip į vientisą veikalą – tarytum į operos žanrą.
![]() | ![]() | ![]() |
56-osios Venecijos tarptautinės meno bienalės, vyksiančios gegužės 9–lapkričio 22 d., pagrindinės parodos, pavadintos „Viso pasaulio ateitys“ („All the World’s Futures“), kuratorius Okwui Enwezoras teigia, kad tai būsianti jam paskutinė bienalė. Meno kritikas, poetas, akademikas, reziduojantis Niujorke ir Miunchene, yra pirmasis juodaodis kuratorius per šimto metų Venecijos bienalės istoriją. Būti pirmu juodaodžiu kuratoriumi – tai beveik nuolatinis jo statusas didžiuosiuose meno pasaulio renginiuose. Jo pasirodymas reiškia ir postkolonijines temas, tapatybių klausimus, kurie dabarties margoje kasdienybėje darosi vis sudėtingesni. Enwezoras savo pasisakymuose kartoja individualaus supratimo svarbą, o kalbėdamas apie bienalę – praeities reikšmę ateičiai, kunkuliuojančius konfliktus, norą juos aprėpti, paversti kalbančia ir dar patrauklia meno forma. Panašu, kad kuratorius užsimojo suvaldyti nesuvokiamą kiekį priešybių, ir tik parodai atsidarius paaiškės tokių ambicijų sėkmė. Ar tai bus „gulbės giesmė“, kurios visuma įgis prasmingą „kalbančią formą“, ar korektiška šalių ir kartų įvairovė?
![]() | ![]() | ![]() |