7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Muzikologams įteiktos premijos už ryškiausius 2014 m. darbus

2015 m. gegužės 4 d. Lietuvos kompozitorių sąjungos muzikologų sekcija surengė geriausių 2014 m. muzikologijos darbų apdovanojimo iškilmes Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, įteikdama Onos Narbutienės, Vytauto Landsbergio ir Lietuvos kompozitorių sąjungos premijas.
Geriausių muzikologijos darbų konkursas rengiamas kiekvieną pavasarį nuo 2004 m. Jame premijos teikiamos už ryškiausius praėjusių metų darbus įvairiose muzikologijos mokslo srityse, taip pat už Lietuvos muzikinės kultūros tyrinėjimą ir populiarinimą. Premijų steigėjai – Lietuvos kompozitorių sąjunga ir Vytauto Landsbergio fondas.

Iš dailės pasaulio

Gera naujiena taikomųjų menų gerbėjams – vieną svarbiausių tarptautinės Venecijos meno bienalės prizų gavo Ganoje gimęs, dabar Nigerijoje įsikūręs menininkas Elas Anatsui’s. 1944 metais gimęs skulptūros, tekstilės ir instaliacijos priemonėmis kuriantis menininkas apdovanotas ne be pagrindinio šių metų kuratoriaus Okwui Enwezoro rekomendacijos, visai komisijai pritarus. Anatsui kūrybos reikšmė – siekis kūriniais kalbėti apie pasaulio ir kultūrų kaitą, sandūras; pagarba Afrikos šalių tradicijoms ir dėmesys ekologijos temoms. Gana didelę dalį jo milžiniškų mastelių darbų sudaro šiukšlės. Į didelius gobelenus sujungtus gaiviųjų gėrimų dangtelius, skardines, popierėlius Anatsui sugeba priversti suspindėti auksu ir padėti suprasti kaitos mastelį.
 
Specialiu „Auksiniu liūtu“ už nuopelnus menui pagerbta Susanne Ghez. Pasak komisijos, „Ghez atliko svarbų vaidmenį pristatant ir padedant patekti į muziejų tokiems jauniems menininkams kaip Jeff Wall, Mike Kelley, Isa Genzken, Thomas Struth ir Kara Walker“.
 
Šiemetinės bienalės žiuri yra Naomi Beckwith (JAV), Sabine Breitwieser (Austrija), Mario Codognato (Italija), Ranjit Hoskote (Indija) ir Yongwoo Lee (Pietų Korėja).
 

In memoriam

Remigijus dažnai sako: „Susprogsiu aš į tūkstantį žiogų, kiekvienas žiogas – Pačėsa.“ Sutikus Pačėsą, pokalbis visada pasisuka apie tą patį: kas yra vaizdai, kurie yra prieš akis, kodėl jie yra? Ką jie veikia, kai aš kitur, ir kas jiems atsitiks, kai manęs čia nebus? Kodėl taip gera pasisveikinti su šešėliu, vaivorykšte ir rūku, kokios spalvos šiandien medžių šakos? Juk laikas irgi – tik čia ir dabar. Šviesa, gyvenanti už sienų, niekada neklausia: „Ko čia atėjai?“ Atėjai ir būk. Matyk ir džiaukis. Arba apsilankyk ten, kur dar nebuvai.

 

Matytojas išėjo. Ir amžinoji šviesa Jam tešviečia.

Močiutė, Stepas arba kokios žaidimo taisyklės

Noriu pašnekėti apie tai, ko nekenčiu. Nuomonių apie jau sukurtą arba šiandien kuriamą paveldą viešose erdvėse yra daug. Ir vien iš pagarbos toms nuomonėms, šios temos sąmoningai stengiausi vengti. Tačiau mano gyvenime atsirado dvi problemos. Pirmoji – mano močiutė, besilankanti parodose ir aktyviai besistengianti domėtis meno gyvenimu, kaskart diskutuojant XX amžiaus t.y. sovietmečio paveldo klausimu, išsako savo nuomonę labai atsargiai. Turiu omeny ne ką kita, bet skulptūras ant Žaliojo tilto. Tokia jos reakcija man sukėlė įtarumą. Antroji problema – Stepas, nepraleidžiantis progos pasijuokti iš „vamzdžio“ ir teigiantis, jog tai ne menas (suprask, ne tik jo bendrakursiai fizikai, bet ir visi kiti „normalūs“ žmonės taip mano). Tad nešdama sunkų dailėtyros kryžių, noriu visa tai aptarti.  

Pavasario gėrybės

Vieną saulėtą šio greitai atėjusio pavasario popietę mane į savo namus su šilta šypsena įsileidžia menininkė Lina Zareckaitė. Sakoma, laimingiausi žmonės yra tie, kurie gyvenime daro tai, ko iš tiesų trokšta ir tai puikiai atsispindi jaunosios dailininkės veide. Prieš kelis metus paklausiusi tėvų patarimo ir baigusi studijas Kauno technologijos universiteto Vadybos ir administravimo fakultete ji suprato einanti blogu keliu ir, nusprendusi toliau nešvaistyti laiko veltui, Lina visu greičiu puolė į meno pasaulį, kuriam visada jautėsi priklausanti. Per dvejus pastaruosius metus menininkė jau yra surengusi tris personalines parodas ir dalyvavusi dvejose bendrose parodose Lietuvoje bei pamažu bando skintis kelią Norvegijoje. Kaip pati Lina teigia, „Sveikas požiūris į gyvenimą, tikėjimas savo jėgomis ir, svarbiausia, nuolatinis darbas su savimi (o kas sakė, kad tai yra lengva?), gali padėti atrasti tai, ko ieškome – kažkam reikia vidinės harmonijos, kitam – išvaikyti nesibaigiantį chaosą savo sieloje, aš tapydama išsivalau ir iškraunu susikaupusias mintis ir energiją“.  

Žiogo šešėliai

„Pilka diena – pilka žuvėdra...“, – parašė Remigijus Pačėsa po viena fotografija. Joje – molas, geležinis bokštas su garsiakalbiu, parvirtęs cementinis stulpas, padanga, permirkę debesys, marios ir plūduriuojantis Nidos kopų „paukštis“. Kampe išskrenda pilka žuvėdra. Tai 1981-ieji, kai fotografijoje žemė galėjo tik žydėti, žmogus – tik šypsotis ar tauriai liūdėti. Tačiau keli jauni fotografai – Alfonsas Budvytis, Algirdas Šeškus, Vytautas Balčytis, Violeta Bubelytė, Remigijus Pačėsa, Gintaras Zinkevičius – spjovė į visa tai. Jie rodė nudėvėtus daiktus, aplamdytus kūnus, nykias vietas, klausėsi jų grubokos poezijos ir šaipėsi iš visuotinio melo, iš pačių savęs. „Jiems visiems „graži filosofija“ reiškė blogą fotografiją, – rašė menotyrininkė Gražina Kliaugienė, – Piktino juos mąstymo banalumas, pigi estetinė režisūra, dekoratyvia optimizmo kauke prisidengęs falšas.“
 
Ši nuostata – dygiu juoku sprogstantis pilkumos mišinys – Pačėsos kūryboje išliks visą gyvenimą, nepaisant kintančių priemonių. Įrodymai? Štai prieš tris mėnesius rengdamasis jubiliejinei (šešiasdešimtmečio) parodai (kuravo Laimutė Kriaukšlienė) jis rašo apie save: „Gimiau Marijampolėje (ne Kapsuke!) 1955 m. vasarį. Dar suspėjau, nes tų pačių metų rudenį jau buvo Kapsukas. Besimokydamas 10-oje klasėje jau grojau „soliaga“ restorane. Prisimenu, kartą užėjo chemijos mokytoja su draugėmis kukliai švęsti gimtadienio. Pamačiusi mane scenoje su bulgariška gitara, nutaisė tokį feisą, kad vos nenupuoliau nuo scenos.“ Tokios muzikos buvo galima mokytis tik Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultete, kur 1976 m. Pranciškus Narušis įkūrė bigbendą. Į jį Pačėsa nepateko ir tuomet atrado fotografiją, ją 1976–1979 m. studijavo Vilniaus technologijos technikume. Paskui dešimt metų fotografavo pastatų eksterjerus ir interjerus dirbdamas Miestų statybos projektavimo institute. Vėliau buvo tik „laisvas menininkas“ – laisvas nuo institucijų, postų, įsipareigojimų ir pinigų, tiesiog kūrė: fotografijas, monotipijas, akvareles, koliažus. Bet svarbiausia visada buvo fotografija, nes šviesai jis turėjo absoliučią klausą.

Kino naujienos trumpai

Paskelbtas Kanų kino festivalio uždarymo filmas – tai pilnametražis dokumentinis Luco Jacquet filmas „Ledas ir dangus“ („La Glace et le Ciel“) apie globalinį atšilimą, jo poveikį Žemės ateičiai ir prancūzų mokslininko biologo bei ledynų tyrinėjimo pionieriaus Claude’o Loriuso 1957-1965 m. vykdytus Antarktikos ledynų tyrinėjimus. Jacquet lietuvių žiūrovams žinomas iš „Oskaru“ apdovanoto filmo „Imperatoriaus žygis“, pasakojusio apie pingvinus.

 

Balandžio 21 d. Berlyne po sunkios ligos mirė vienas talentingiausių „perestroikos“ kartos kino režisierių Bachtijeras Chudojnazarovas. Jis gimė 1965 m. Dušanbė (Tadžikistanas), dirbo žurnalistu radijuje ir televizijoje, 1989 m. baigė Maskvos kinematografijos institutą, buvo Igorio Talankino mokinys. Debiutinis Chudojnazarovo filmas „Brolis“ („Bratan“) sulaukė daugybės tarptautinių apdovanojimų, tarptautinio pripažinimo sulaukė ir antrasis režisieriaus filmas „Koš-ba-koš“ (1993), kuris buvo filmuojamas Tadžikistane prasidėjus pilietiniam karui ir apdovanotas Venecijos kino festivalyje. Garsiausias Chudojnazarovo filmas, pelnęs ne vieną apdovanojimą, – „Mėnulio tėtis“, kuriame pagrindinius vaidmenis sukūrė Čulpan Chamatovas ir Moritzas Bleibtrau. 2003 m. Berlyno kino festivalyje įvyko jo filmo „Prabanga“ („Šik“) premjera, vieną pagrindinių vaidmenų jame suvaidino Ingeborga Dapkūnaitė. 2012 m. Romos kino festivalį atidarė paskutinis režisieriaus filmas „Laukiant jūros“ („V ožidanii moria“). Tai buvo antroji sumanytos trilogijos apie ypatingą vietą – pakraštį, kur susitinka įvairių šalių sienos, dalis. Trilogiją pradėjo „Mėnulio tėtis“, trečioji dalis liko neįgyvendinta. Chudojnazarovas yra sakęs: „Mėgstu pakraščius. Ten įdomi įtampa. Kartu gyvena įvairios tautos, kultūros. Jie bando būti kartu, kažką kurti arba atvirkščiai – griauti. Tai vieta pakraštyje, kur ore kažkas sklando. Taip pat kaip žmogus, kuris yra ties sprendimo arba krizės riba. Būtent šiame taške įdomu jį tyrinėti.“

Teatro kvapų paroda

 Kuo kvepia scena, orkestro ložė, butaforijos kambarys, baleto salė, kostiumų drabužinė, pagaliau, teatro garažas? Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras Europos operos dienų proga kviečia įkvėpti teatro aromato ne perkeltine, bet tiesiogine prasme. 


Gegužės 9 d. 13 val. LNOBT Raudonojoje fojė vyks unikalios teatro kvapų parodos atidarymas. Ši paroda – tai savotiška ekskursija po teatrą kvapų pagalba. 
 
„Kvapų namų“ laboratorijoje šiomis dienomis atkuriami – komponuojami – įvairių Operos ir baleto teatro erdvių kvapai. Iki tol „Kvapų namų“ specialistės drauge su keletu operos mėgėjų, atrinktų LNOBT „Facebook“ paskyros žaidimo metu, bei operos solistėmis Regina Šilinskaite ir Sigute Stonyte vaikščiojo po teatro užkulisius, ėjo į teatro garažą, butaforijos ir grimo kambarius, moterų ir vyrų drabužines, baleto sales, orkestro ložę bei, žinoma, į sceną, ir rinko kvapus.
 

Ir Kaunas dar nebaigė

Jiems viskas tada buvo aišku – kad reikalas jau pribrendęs. Jis buvo pribrendęs dar anksčiau, iki oficialaus apskelbimo miestams ir pasauliui, kad į žemėlapį sugrįžta sena Europos valstybė. Įgyvendinimui kontekstai dar buvo nepalankūs, bet būtinieji darbai atlikti, galimybių studijos pabaigtos: tada, kaip ir šiandien, po visas pasvietes pasklidusios lietuviškos pajėgos buvo sujungtos į sąveikos tinklą rašalo ant popieriaus technologijos būdu, organizacijos steigiamos, veikla organizuojama salėse ir publikacijose, pirmieji nesėkmingi bandymai nutikę, susikivirčyta ir susitaikyta. Tad 1919 m. liepos 7 d. IV kabineto švietimo ministeriui Juozui Tūbeliui (g. 1882 m. Ilgalaukiuose – m. 1939 m. Kaune) jie ir įteikė raštą be ilgateksčių pagrindimų, nesuvarpytą neurolingvistinio programavimo ornamentais, nes labiau žinojo nei tikėjosi, jog Vyriausybė ir pati Valstybė per ją „supras sumanymo svarbą lietuvių kultūros plėtotėje ir mūsų pirmiems žingsniams suteiks reikalingos pagalbos“. Teisūs jie buvo taip manyti, nes ir suprato, ir suteikė: pagal to meto ne itin skalsias medžiagines savo galimybes Steigiamasis Seimas ir Vyriausybė, kryptingai ir nuosekliai dailos pasaulio įtikinėjami, iniciatyvą parėmė.
 
Ketveri metai – tik tiek tepraėjo tarp Lietuvių dailės draugijos rašto įteikimo J. Tūbeliui ir naujojo Meno mokyklos rūmo pagal Vladimiro Dubeneckio (g. 1888 m. Vilniuje – m. 1932 m. Karaliaučiuje) projektą Kaune, Ąžuolų kalne, pašventinimo 1923 m. gegužės 8 dieną. Tame pačiame sklype, kairiau nuo Meno mokyklos pastato, irgi vos per ketverius metus pagal to paties architekto projektą buvo pastatytas ir pirmasis Lietuvos istorijoje profesionalus dailės muziejus – laikinoji M.K. Čiurlionies galerėja. Jis veik iš karto tapo per ankšta pagrindine nacionaline dailės ekspozicijų erdve su perpildyta saugykla profesionalaus ir liaudies meno kūriniams. Per tuos vos kelerius metus šios iniciatyvos stumiamoji jėga – dailės pasaulis ir jo nekarūnuotas lyderis Justinas Vienožinskis (g. 1886 m. Mataučiznoje – m. 1960 m. Vilniuje) – dirbo visus darbus, kurie būna reikalingi tokio projekto metu: svajojo, įtikinėjo Seimą ir ministerius, rašė raštus, kūrė mokymo programą, gavo leidimus, parsivežė plytas, pajuto pavydžių kolegų dūrius į nugaras, buvo bepasiduodą nevilčiai, gudravo, ritino akmenis ir maišė betoną, surado tvorą, tarėsi su juristais, valė nuo štiblietų ant jų atgulusius dar negrįstų šaligatvių neturinčio miesto purvus, laukė vėluojančių bankinių pavedimų, kada prireikė – sėdo į kalėjimą.

Tikrovės kalnų apsupty

Vienas seniausiai vykstančių dokumentinio kino festivalių „Visions du Réel“ kasmet į Nioną Šveicarijoje sukviečia ne tik plušančius kino industrijos atstovus, bet ir kino gerbėjus. Nenoriu sakyti dokumentinio kino gerbėjus, nes būtent šiame festivalyje pajutau organizatorių ir dalyvių pagarbą tikram kinui, kur skirstymas į dokumentinį ar vaidybinį netenka prasmės. Anot vieno kolegos, festivalio direktorius Luciano Barisone nuolat kovoja, kad žodis „dokumentinis“ būtų ištrintas. Regis, jam svarbu aukštas kino kalbos lygis ir sugebėjimas papasakoti tai, kas svarbaus vyksta mūsų mylimoje ar nekenčiamoje tikrovėje. Tokią išvadą sufleruoja ir „Visions du Réel“ pasiūlyta filmų programa.
 
Naujų idėjų šįmet Nione tikrai netrūko – nuo neįvykusio įvykio simuliacijos iki filmo, sukurto vien iš internete aptiktų vaizdo klipų ir dainų, nuo siaubo filmą primenančių atminties tyrimų iki apokaliptinės enciklopedijos. Dvi konkursinės programos – pilno metražo filmų ir „Regard Neuf“ (debiutinio arba antro pilnametražio filmo) pasižymėjo itin aukšta kokybe.
PUSLAPIS
IŠ
1003