7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kai broliai Grimmai atostogauja

Nauji filmai – „Numeris 44“

Živilė Pipinytė
Nr. 17 (1123), 2015-05-01
Kinas
„Numeris 44“
„Numeris 44“
Švedų režisieriaus Danielio Espinosos filmas „Numeris 44“ („Child 44“, JAV, D. Britanija, Čekija, Rumunija, 2015) – trileris apie žudiko maniako gaudymą. Siužetas pakankamai išeksploatuotas, bet ir knygos, kuri tapo filmo pagrindu, autorius Tomas Robas Smithas, ir režisierius, matyt, buvo įsitikinę, kad siaubo pasaka apie vaikų žudiką sužibės naujomis spalvomis, jei bus perkelta į Stalino laikų Rusiją. Didžiajai tokių filmų žiūrovų daliai sovietų imperija vis dar atrodo egzotiška, todėl įtikinamos gali būti net keisčiausios fantazijos ar pasakos. Pastarosios, matyt, ir maitino filmo kūrėjus. Tik keista, kad pasirinkti būtent 1953-ieji: šių metų pradžioje mirė Stalinas, o netrukus kitas piktadarys Berija norėjo įvykdyti perversmą ir buvo sušaudytas, – apie tai filme neužsimenama nė žodžiu.
 
Smithas garsiąją žudiko Andrejaus Čikatilos bylą iš vėlyvojo sovietmečio perkėlė į 1953 m. ir susiejo ją su holodomoru, kad parodytų apskritai žmogėdrišką stalinizmo prigimtį. Espinosa šią ne tokią jau tolimą epochą atkuria iš dalies pasitelkdamas film noir tradiciją. Jo sovietija – tamsi ir niūri šalis, kur dominuoja pilkos ir juodos spalvos, žmonės nepasitiki niekuo ir kiekvienas gali tapti NKVD auka. Vienas pastarosios organizacijos karininkų yra Leo Demidovas. Per holodomorą jis išsigelbėjo pabėgęs iš vaikų namų, dabar Demidovas segi auksinę didvyrio žvaigždę, mat karo pabaigoje iškėlė raudoną vėliavą virš Reichstago. Tačiau puiki Demidovo karjera pradėjo griūti po to, kai jis sumušė bendradarbį, per vieno nusikaltėlio gaudynes bandžiusį nušauti vaikus. Šis ima keršyti ir netrukus Demidovas gauna užduotį sekti savo žmoną Raisą. Jis turi įrodyti, kad Raisa šnipė. Vyras atsisako, o jo viršininkų kantrybės taurę perpildo kitas Demidovo atsisakymas – jis nenori pripažinti, kad geriausio draugo Aleksejaus sūnus buvo ne nužudytas, o žuvo per nelaimingą atsitikimą. Demidovas pažeminamas tarnyboje ir išsiunčiamas į provinciją dirbti milicininku. Kartu su juo vyksta Raisa, ji netrukus taps ištikima vyro pagalbininke, nes Demidovas ir provincijoje susidurs su žiauriai nukankintų vaikų kūnais ir norės rasti žudiką. Jam padės milicijos viršininkas generolas Nesterovas, bet ant kulnų vis lips buvę bendradarbiai.
 
Esminė klaida, kurią daro ir Smithas, ir Espinosa, – nuolat pasikartojantis (ir net į pradžios titrus iškeltas) teiginys, esą sovietų rojuje negali būti žudikų. Taip siekiama sutirštinti slogią sovietų melo atmosferą, tačiau teiginys atsisuka prieš visus – ir filmo autorius, ir filmo herojus, nes tampa vidinių Demidovo permainų išeities tašku, paaiškinimu, kodėl jis vienintelis siekia sugauti serijinį žudiką. Tačiau sovietai žudikus gaudė visais laikais, tik tai nebuvo viešinama. Vis dėlto ne tokios ir panašios klaidos (Holivudo filmuose jos nieko nestebina, greičiau būtų keista, jei būtų atvirkščiai) paverčia „Numerį 44“ gana primityviu, neįtikinamu ir lengvai nuspėjamu reginiu. Filme viskas be galo supaprastinta ir kartu sutirštinta, kad bent kokiai psichologizmo regimybei nelieka laiko: NKVD karininkai žudo žmones kiekviename žingsnyje, teismų nėra, į siužetą įterpta nereikalinga persekiojamo homoseksualo linija, o pagrindiniai veikėjai piešiami viena spalva. Demidovą suvaidinęs Tomas Hardy dar kažkaip bando atskleisti savo personažo dvejones, kaip visada meistriškai tiksliai Nesterovą vaidina Gary Oldmanas, tačiau patikėti, kad Noomi Rapace Raisa –rusė inteligentė, neįmanoma, kaip, beje, ir stereotipišku Vincent’o Casselio monstru – generolu Kuzminu. Gana fantasmagorišką įspūdį kelia dar ir tai, kad aktoriai angliškai kalba su ryškiu rusišku akcentu.
 
Kažin ar filmas būtų nusipelnęs didelio dėmesio, nors jį ir prodiusavo Ridley Scottas, jei ne Rusijos kultūros ministro reakcija. „Numeris 44“ Vladimirą Medinskį taip papiktino, kad platintojai savo noru atsisakė filmą rodyti, esą pergalės Antrajame pasauliniame kare metinių išvakarėse jis pateikia iškreiptą nugalėtojų įvaizdį. Tačiau abejoju, ar todėl filmas taps įdomesnis ir patrauklesnis kitų šalių žiūrovams. Mane labiausiai nuvylė ne tai, kad veterinaro, kurį gaudo Demidovas, pavardė Brodskis, maniako žudiko – Malevičius, o veterinaro pažįstamos – Ana Achmatova, bet kad lietuviškuose titruose pastaroji parašyta „Akmatova“. Kai Brodskį suvaidinęs australas Jasonas Clarke’as žino, kaip tarti Achmatovos pavardę, titruose pamatęs „Akmatovą“ gali pagalvoti, kad Lietuva – dar tolimesnis pasaulio pakraštys.

 

„Numeris 44“
„Numeris 44“