7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kultūringas išvarymas

Atsisveikinant su „Stepančikovo dvaru“

Daiva Šabasevičienė
Nr. 17 (1123), 2015-05-01
Teatras
„Stepančikovo dvaras“. D. Matvejevo nuotr.
„Stepančikovo dvaras“. D. Matvejevo nuotr.
2015 m. balandžio 23 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre paskutinį kartą buvo parodytas Fiodoro Dostojevskio „Stepančikovo dvaras“ – spektaklis, kurį prieš septyniolika metų (premjera – 1998 m. gegužės 1 d.) sukūrė režisierius Jonas Vaitkus.
 
Kalbant apie režisūrinį ar aktorinį teatrą, „Stepančikovo dvarą“ galima vadinti ryškiausiu aktorinio teatro pavyzdžiu. Aktorių benefisams čia dirvą išpureno stipri režisūra. Gal dėl to, dėl ypatingos trupės, spektaklis su įvairiais bangavimais, besikeičiančių teatro valdžių neprilaikomas, nepuoselėjamas, sugebėjo išlikti ir pelnyti žiūrovų meilę. Paskutinį kartą „Stepančikovo dvaras“ buvo parodytas pilnai salei, nors pačių aktorių požiūris į spektaklio gyvavimo istoriją buvo profesionalus. Kūrėjai sąmoningai pripažino, kad spektaklio istoriją reikia užbaigti.
 
Aprengti unikaliais Juozo Statkevičiaus kostiumais, papuošti, sušukuoti ir nugrimuoti – aktoriai „Stepančikovo dvarą“ mylėjo dėl Dostojevskio ir Vaitkaus suteiktos laisvės. Dvaro „bedlame“, t. y. beprotnamyje, ilgus metus kartu galėjo būti įdomiausi teatro aktoriai: Rolandas Kazlas, Arūnas Sakalauskas, Džiugas Siaurusaitis, Saulius Balandis, Remigijus Bučius, Ramunė Skardžiūnaitė, Jolanta Dapkūnaitė, Rasa Samuolytė, Aurelija Tamulytė, Vesta Grabštaitė, Rasa Rapalytė, Diana Anevičiūtė, Birutė Marcinkevičiūtė, Jurga Kalvaitytė, Šarūnas Puidokas, Algirdas Dainavičius ir kiti. Dvidešimt du personažus per šį laiką suvaidino daugiau nei trys dešimtys aktorių, kurie kiekvieną spektaklį iš naujo spalvino vis kitomis spalvomis.
 
„Stepančikovo dvaras“ – ryškus, gyvas, aitriais dialogais perpintas kūrinys, pritvinkęs tragedijos ne mažiau kaip garsieji Dostojevskio romanai. Dostojevskio personažų raidos dinamika čia tokia aktyvi, kad beliko tik vytis ją, įsiklausyti ir bandyti suprasti. Spektaklio gyvybę palaikė režisūrinė jo ritmika, o aktorių dėka kiekvieną kartą jis tapdavo nauju teatro reiškiniu. Per tiek metų kai kurie aktoriai paliko Nacionalinį dramos teatrą (Saulius Siparis, Vaidotas Martinaitis), kai kurie tiesiog augo ir brendo kartu.
 
„Stepančikovo dvare“ egzistavo vaidmenys, kurių improvizacines ribas sergėjo pati literatūra, nužyminti personažų charakteristikas (Pulkininko, Sergejaus), o kai kuriems vaidmens durys buvo maksimaliai atvertos (Fomai, Vidopliasovui). Buvo ir tokių, kurie galėjo įvairuoti, priklausomai nuo savo būsenų (ryškiausias pavyzdys – Ježevikinas). „Paruošiamuosius“, „parengiamuosius“ darbus profesionaliausiai atliko visa „dvaro“ aplinka – didžioji dalis Nacionalinio dramos teatro aktorių, o dar 1998 m. pirmą kartą į šį teatrą pakviestas Rolandas Kazlas, režisieriaus padedamas, pademonstravo aukščiausią vaidybos pilotažą, partnerystės talentą ir atidumą kiekvieną kartą naujai gimstančioms kūrinio aplinkybėms.
 
R. Kazlo Foma – despotas ir kvailelis apsišaukėlis, Rasputino prototipas, tačiau aktorius, nesislėpdamas už savo švelnumu spinduliuojančių akių, šią tariamą pabaisą taip sušildydavo, kad jis tapdavo gležnu bejėgiu kūdikiu, kuris, misdamas aplinka, augo, pūtėsi, tačiau subliūkšdavo, vos tik kas stipriau jį paliesdavo. Kelios ant galvos besiplaikstančios „kvailelio“ garbanytės, pamaldžiai sunertos rankos taip derėjo aktoriui, kad net būdamas tvirto stoto jis atrodė kaip nekalta trapi Dievo karvytė, netikėtai įkritusi į širšyną. O širšynas – tai dvaro gyventojai, atidėję šalin savo pagrindines mintis bei rūpesčius, tiesiogiai priklausantys nuo Fomos Fomyčiaus traukulių.
 
Rolandas Kazlas, neišsenkantis improvizacijų meistras, visus tuos metus sugebėjo Fomą „išlaikyti“ tiksliai dostojevskišką – ir filosofine prasme, ir plastine personažo išraiška. Aktorius, valdydamas neeilinius savo sugebėjimus, itin taikliai laviravo tarp idioto, apsišaukėlio ir visiško despoto prototipų. Šių lyg ir skirtingų žmogaus tipų jungtis sudarė ne vien Fomos esmę – toks Foma buvo įmanomas tik R. Kazlo interpretacijose. Žiūrovai jį pamildavo vos tik įžengusį į sceną. Jį pamildavo ir lyg antrieji scenos chirurgai jam asistuodavo scenos partneriai.
 
„Išeidamas“, „palikdamas“ dvarą Foma tarytum patirdavo Dievo apsireiškimą. Atrodė, kad Foma – šventumo įsikūnijimas. Jis taip tiksliai užsimesdavo ant nugaros ryšulėlį, jog toje kelias minutes trunkančioje scenoje prabėgdavo visas žmogaus gyvenimas, kol situacija žiūrovui primindavo, kad tai – tik fikcija, o ryšulėlis – dar viena žaidimo korta. Apimti psichozės aplinkiniai alpdavo, nespėdami įsisąmoninti esamos situacijos. Paskutiniame spektaklyje dvaro „gyventojai“ tarytum ištrūko iš Fomos priespaudos ir mažiau jam lankstydamiesi, mažiau nuolaidžiaudami, atvira širdimi „mylėjo“ Fomos dievystę.
 
Paskutinis spektaklis tapo netikėtų atradimų spektakliu: aktoriai vieni kitiems „dovanojo“ išmonę, vitališką vaidybos energiją ir kruopščiai apgalvotus sceninius „posūkius“ (o gal tiksliau – pokštus), kurie įkvėpė juos nelauktiems atsivėrimams. Kai kurios spektaklio mizanscenos skambėjo gyviau nei premjeriniuose pasirodymuose, nes paskutiniai kūrybos štrichai bei pasitikėjimas savimi (aktorių branda!) leido spektakliui skambėti kaip niekad įtaigiai.
 
„Tik aš ir aš“ – pedantiškai modeliuodamas šias „psichozines“ būsenas, Kazlo Foma sugebėjo pasiekti virtuoziškumo viršūnę, kai patyrę scenos meistrai, lyg neatlaikę išorinių gniaužtų, ne antrino jam, o tarytum pratęsė šio unikalaus aktoriaus kelionę Stepančikovo dvare. Vytauto Anužio Gavrila, trumpam pamiršęs Dostojevskio žodžius (prasmės – jokiu būdu ne!), tiesiai šviesiai prabilo į Kazlą: „Ak tu, auksaburni Foma, – auksas iš tavęs trykšte trykšta!“ Kazlas žaibu atšovė: „Gali būti, nes man tai savaime liejasi.“ Toks aktoriaus prisipažinimas – lyg dar vienas dialogas su pačiu savimi. Tokiomis minutėmis žiūrovai tapo sceninio reginio apologetais, nes sunaikinta siena tarp dramaturgo, režisieriaus ir aktoriaus, tarp aktoriaus ir jo partnerio sugriovė ir sieną tarp žiūrovų. Tiksliau tariant, žiūrovai tapo lygiaverčiais kūrinio dalyviais, savo reakcijomis kontroliuojančiais aktorių elgseną.
 
Kai kurios scenos lyg kortos krito viena ant kitos. Foma Fomyčius, iš pinigų maišo („elgetos ryšulėlio“) barstantis Pulkininko įduotus pinigus ir godžiai žiūrintis į juos, pats nustebo, kai vienas banknotas niekaip neatlipo nuo rankos ir nesidavė nušveičiamas ant žemės. Šis niekingas ir visą žmoniją valdantis popierius taip prilipo prie aktoriaus, kad jam nieko neliko, kaip vėl „įjungti“ savo atvirą sielą ir pasiduoti pačiam nenumatytoms improvizacijoms: „Matyt, lietuviškas pinigas vėl nori sugrįžti į apyvartą.“ Juoko pliūpsniais užminuotas laukas akimirksniu tapo mažu reaktyviniu sprogmeniu – šaltanosių salėje neliko. Ir taip tęsėsi iki pat spektaklio pabaigos. 
 
Atsisveikinimo (laidotuvių) ceremonijoje, pritvinkusioje groteskinių proveržių, tekstas „vaikučiai mano, gyvenkit, mylėkit ir prisiminkit mane“ paskutinį kartą nuskambėjo kaip priesakas žiūrovui. Aktorius, savo gyvenimu įsikūnijęs į vaidmenį, septyniolika metų beveik kas mėnesį naujai užminuodamas spektaklio lauką (kad būtų įdomu ne tik žiūrovams, parneriams, bet ir jam pačiam), Fomos „portretą“ inkrustavo į didžiąją lietuvių teatro istoriją. Todėl jo garsiai ištartas nuosprendis „pa-si-lie-ku“ tapo pranašyste. Galima netikėti mistika, bet teatras turi daug paslapčių, kurių vienaprasmiškai įminti neįmanoma. Kad ir kaip suvoktum žodį „paskutinis“, kad ir kaip sąmoningai pateisintum šį veiksmą, kad ir kaip dialektiškai ar ciniškai įvertintum tai, kas nutinka nuolat, paskutinis „Stepančikovo dvaras“ tapo ne užbaigto, o teatro istorijoje dar tik pradėto rašyti puslapio dalimi.
 
F. Dostojevskis reinkarnavosi „Stepančikovo dvare“. Dar kurdamas spektaklį režisierius J. Vaitkus šią medžiagą pavadino „šviežia“. Siekdamas atskleisti žmogaus prigimtį įvairiuose lygiuose – socialiniame, politiniame ir valstybiniame, jis išpranašavo spektaklio ilgaamžiškumą.
 
***
Daiva Šabasevičienė: Ką jaučiate atsisveikindami su „Stepančikovo dvaru“ – „seniausiu“ Nacionalinio dramos teatro spektakliu?
 
Rasa Samuolytė (Sašenka): Vaidinant paskutinį kartą, daug ką prisiminiau scenoje, bet svarbiausia – apėmė jausmas, kad taip ir turi būti. Tai – ne skausmingas atsisveikinimas. Šį spektaklį norisi „paleisti“, norisi, kad jis pasibaigtų gražiai žydėdamas, brandus, neperaugęs į kitą etapą.
 
Jolanta Dapkūnaitė (Nastenka): Pagalvojau, kad vaidindama šį spektaklį nuo 1998 metų, kartu su juo nugyvenau patį gražiausią savo gyvenimo laiką. Aš tarytum užaugau su šiuo spektakliu. Jau atrodo, kad ir Nastią turėtų vaidinti jaunesnė aktorė. Labai gerai, kad šis spektaklis nuimamas būtent dabar. Nors jį dar galėtume vaidinti ir vaidinti... Šiandien – toks švelnus liūdesys...
 
Džiugas Siaurusaitis (Vidopliasovas): Tai ne pirmas „paskutinis“ spektaklis mano gyvenime. Viskam yra pradžia ir pabaiga. Nors Vidopliasovo vaidmuo man buvo labai mielas. Man patiko būti „Stepančikovo dvare“, patiko vaidinti būtent šį vaidmenį.
 
Rolandas Kazlas (Foma): Paskutinį kartą vaidinti spektaklį, žinant, kad tai bus paskutinis spektaklis, maloniau, nei nežinoti, kad tai bus paskutinis spektaklis. Tai panašu į paskutinį potėpį ar žmogui neišsakytus žodžius... Yra net toks posakis: „Į kiekvieną žmogų reikia žiūrėti taip, lyg jį matytum paskutinį kartą.“ Galbūt sunku skirtis, bet mes ir savo didįjį spektaklį vaidinam tik vieną kartą.
 
„Stepančikovo dvarą“ vadinčiau „laimingo likimo spektakliu“. Per tuos metus mes tiesiog apsigyvenom Stepančikovo dvare. Puikus aktorių kolektyvas, per septyniolika metų mes vienas kitą gerai pažinom, pamilom šį dvarą. Ačiū Dostojevskiui, Vaitkui, kolegoms ir visai šio spektaklio grupei. Lengva širdimi atsisveikinu su šiuo spektakliu – tarytum išleisčiau dukrą už gero vyro. Viskas gerai, kas gerai baigiasi. Man atrodo, kad paskutinis spektaklis buvo suvaidintas su išskirtine meile, su šviesiu liūdesiu. „Stepančikovo dvaras“ turėjo nemažai gerbėjų, jį žiūrėjusių ne po vieną ir ne po du kartus.
 
O Fomos vaidmuo, Fomos idėja yra labai gera – jis daug kur teisus. Jis yra provokatorius: „Jums patinka gyventi tokiame beprotnamyje? Jūs verčiau būtumėte linkę meluoti, prisitaikyti, negu paimti mane už pakarpos ir išmesti?“ Gal iš Fomos žiūrovai galėjo pasimokyti drąsos, atskirti pelus nuo grūdų, pasakyti tiesą į akis? Jis provokavo mąstyti. Foma netgi kažkuo panašus į Camus Kaligulą, kuris irgi šiuo keliu eina.
 
D. Š.: Spektaklio metu tu net improvizuodamas ištarei: „Toks kultūringas išvarymas.“
 
R. K.: Taip, daugelis dalykų gražiai apdangstomi ir patraukiami į šalį. Su daug kuo atsisveikinama to net neįvertinus, nepajautus skaudulio, tragiškumo, vertės.
 
D. Š.: Tu šiame spektaklyje daug improvizuodavai.
 
R. K.: Nemažai kas mane dėl to net kaltino. Bet nepamirškim, šio spektaklio žanras – „bedlamas“, beprotnamis. Galų gale, kiekvieną kartą ir sau kažkokias staigmenas turi būti paruošęs, ir kolegoms. Tad jeigu įsiterpia vienas kitas žodelis, tai, man atrodo, nieko blogo nėra. O kur paimprovizuosi, jeigu ne komedijoj? Beje, tai vienas geriausių Dostojevskio kūrinių. Šis autorius turėjo puikų humoro jausmą. Todėl vaidindamas jį aktorius turi ką veikti, Dostojevskis aktoriui – labai „dėkingas“ autorius.
 
D. Š.: Arūnai, tau Ježevikino vaidmuo ir „Kristoforą“ „padovanojo“.
 
Arūnas Sakalauskas: Taip, kaip ir visi apdovanojimai, šis gautas ne už tai, už ką reikėtų jį skirti. O pabaiga – natūralus procesas. Ilgainiui jau pripratau prie pabaigų. „Stepančikovo dvaras“ jau išgyveno savo laiką ir buvo ant pavojingos ribos. Antra vertus, šis spektaklis yra pavyzdys, kaip žiūrovai sugeba spektaklį „pasidaryti“ sau patys: žiūrovai tampa stipresni už aktorius, jie pasiekia tokios aktorių vaidybos kokios nori.
 
D. Š.: Šiame spektaklyje daug puikių aktorinių darbų. Spektaklis prismaigstytas ryškių mažų benefisų.
 
A. S.: Taip, bet yra dalykų, kurie atsibosta. Kai pajunti, kad mašina genda, ją reikia keisti – aš kalbu apie save. Panašiai buvo nuimti kiti spektakliai: „Helverio naktis“, „Gyvenimas – tai sapnas“. Prie visų pabaigų reikia priprasti ir jas priimti natūraliai.
 
D. Š.: Bet žiūrovams šio spektaklio trūks.
 
A. S.: Mes nevaidinam vien dėl žiūrovo, „Stepančikovo dvarą“ vaidindavom vienas kitam. Aišku, šiek tiek gaila, kad kituose spektakliuose neturėsime tokio laisvumo ir negalėsime daryti, „ką norim“.

Parengė Daiva Šabasevičienė

 

„Stepančikovo dvaras“. D. Matvejevo nuotr.
„Stepančikovo dvaras“. D. Matvejevo nuotr.
„Stepančikovo dvaras“. D. Matvejevo nuotr.
„Stepančikovo dvaras“. D. Matvejevo nuotr.
„Stepančikovo dvaras“. D. Matvejevo nuotr.
„Stepančikovo dvaras“. D. Matvejevo nuotr.