7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Vaizduote infekuotos smegenys

Igno Krunglevičiaus paroda „Privatus sintaksės virusas“ galerijoje „Vartai“

Ignas Krunglevičius, ekspozicijos vaizdas („LCD stuburas“, „Vienos krypties RNR“, „Ištrūkimo greičio žaidimas“). 2015 m. A. Anskaičio nuotr.
Ignas Krunglevičius, ekspozicijos vaizdas („LCD stuburas“, „Vienos krypties RNR“, „Ištrūkimo greičio žaidimas“). 2015 m. A. Anskaičio nuotr.
Kasdien susiduriame su technologijomis. Ne, ne susiduriame, o gyvename kartu su jomis. Dar prieš šimtą metų gimusių kūdikių smegenyse nesikūrė naujos neuronų jungtys, skirtos atpažinti ir įvertinti mažoje rankytėje smagiai čežančiam polietileniniam maišeliui, o dabar jos tapšnoja „Ipad’ų“ ir „Iphone’ų“ ekranus. Sulig kiekviena karta, kiekviena išrasta naujove žmogaus smegenys keičiasi, evoliucionuoja, ir surinktos informacijos prieauglis genetiniu būdu perduodamas palikuonims. Ar galima teigti, jog žmonija vis labiau protingėja? Kaip atrodė mūsų protėvių ar proprotėvių smegenys, jeigu galėtume jas palyginti su savomis? Moksliškai įrodyta, jog žmogaus smegenų masė evoliucionuojant didėja. Bet gal greitai mums iš viso nebereikės smegenų, nes jų funkciją atliks pakaitalai. Smegenys ilsėsis miego režimu, be jų pagalbos viską atliks kompiuteris. Tokie ir panašūs klausimai šiandien yra visiška banalybė, nes ir netikėčiausi futuristiniai scenarijai jau yra pavaizduoti filmuose. Transhumanistinės fantasmagorijos, dar ne taip seniai kaitinusios vaizduotę, interneto epochoje suvartojamos kaip greitasis maistas. Nebereikia net savos vaizduotės. Ir vis dėlto vaizduotė buvo ta vienintelė, pati svarbiausia savybė, išvedusi žmogų iš gyvūnijos ir išlaipinusi Mėnulyje.
 
Igno Krunglevičiaus paroda kelia tuos pačius klausimus. Privatus sintaksės virusas – tai vienas iš irklų, kuriuo galima naudotis iriantis po visas parodos idėjas, ir kartu, matyt, prisipažinimas apie autorių apkrėtusį privatų susidomėjimo technologijų įtaka žmogiškam su(si)vokimui virusą. Nors tai tik pirmoji jo personalinė paroda Lietuvoje, keturiolika metų Osle gyvenantis tarpdisciplininio meno kūrėjas kartais pasirodydavo Šiuolaikinio meno centre rengtose grupinėse parodose. Tarsi žinomas, tačiau taip ir nepažintas, juo labiau kad menininko kūryba nuolatos migruoja tarp skirtingų medijų, mokosi skirtingų kalbų ir išauga į naujas temas. Atrodo, kad eiti į „Vartus“ žiūrėti kurio nors su personaline paroda „grįžtančio“ menininko jau tampa tradicija (Žilvinas Kempinas, Svajonė ir Paulius Stanikai, Julijonas Urbonas, Deimantas Narkevičius, Aidas Bareikis). Galerijoje pristatomi nauji Krunglevičiaus darbai – LED LCD ekranų instaliacijos ir videoprojekcijos su garsu, kabelių loveliai bei laidų raizgalynės – iš karto nuteikia pokalbiui futuristinėmis temomis. Bet pati vizualinė estetika labai suvaldyta, minimalistinė, su vis atsikartojančių tam tikrų įrenginių bei juodos ir baltos spalvų ritmu. Taigi „pokalbis“ – labai švarus, be jokių akuzmatinių garsų.
 
Ne kartą instaliuojant parodas, kur tekdavo naudoti videoprojektorius, garso kolonėles ar kokią nors kitą techniką, daug laiko prisieidavo sugaišti slepiant laidų ir kabelių raizgalynes, nes tai – parodos „išvirkščioji“ pusė. Šioje parodoje visi įrenginiai – pilnateisiai eksponatai ir nė nemano niekur slėptis. Jų buvimo reikšmingumas dar ir pabrėžiamas. Už šviečiančių ekrano plokščių gali užeiti ir panagrinėti laidų išsidėstymo ritmą ir sekas, videoprojektorius ir kolonėles jungiantys laidai, susiviję į storas juodas gyslas, tyso ant grindų ir ropščiasi ant sienų kaip kirmėlės. Dirželiai laidams suveržti apspitę dideles, baltas, vienaakes projektorių galvas, kurios atrodo lyg kokios kibervabzdžių kaukolės. Ne veltui autorius pabrėžia žodį „infrastruktūra“. Ji – priemonė, kuri skirta tam, kad kažkas eitų, tekėtų, vingiuotų, srūvėtų, veržtųsi, plūstų, – čia sąmoningai išryškinta ir suestetinta. Tam, kad taptų estetiška – rekonstruota, dekonstruota ir suspenduota į neapibrėžtą, tąsų belaikį būvį. Pavyzdžiui, kabelių loveliai, pakibę galerijos palubėje lygiagrečiomis eilėmis, atvesdinti iš niekur ir nugrimztantys į niekur kūrinyje „Prieštaraujantis avilys“ („Demurral Hive“, 2015). Šiuolaikinės architektūros nematomieji akvedukai, kuriais atvesdinama elektros energija, be kurios joks pastatas negalėtų funkcionuoti. Be abejonės, infrastruktūra suvokiama metaforiškai, kaip ir sintaksė bei šizofrenija.
 
Susidomėjimas šizofrenija, kaip ribine būsena, kurioje išryškėja asmenybės susisluoksniavimas ir dėl to – tikrovės neobjektyvumas, atėjęs iš ankstesnių menininko kūrinių, tokių kaip „Tardymas“ („Interrogation“, 2009), „Mirties juosta“ („Death Tape“, 2009) ar „Išpažintys“ („Confessions“, 2011). Juose menininkas panaudojo tikrą kriminalinių istorijų medžiagą, už žmogžudystes atsakingų asmenų išpažintis. Šioje parodoje, kūrinyje „Demono burna“ („Deamon’s Mouth“, 2015), šizofrenija sergantis asmuo pasakoja apie savo patirtis, tačiau jo žodžiai įskaitomi roboto balsu. Taip susiklosto dar viena šizofreniška situacija, kai susiduriame su balsu be kūno. Ji primena amerikiečių psichologo Juliano Jayneso „dviejų rūmų“ proto („Bicameral Mind“) teoriją apie senųjų kultūrų žmogaus smegenų struktūros ypatybes: kognityvinės funkcijos esti padalintos į dvi dalis, iš kurių viena yra „kalbanti“, kita – „klausanti ir paklūstanti“. Anot šios hipotezės, šitokia struktūra lėmė, jog žmogus galėjo „girdėti“ dievų balsus, liepiančius jam elgtis vienaip ar kitaip. Galbūt dėl to ikikrikščioniškos kultūros taip suasmenindavo ir individualizuodavo dievus ir jų gyvenimą, tikėdami, jog jie gyvena šalia jų. (O pasirodo, kad jų galvose!) Jei taip iš tiesų buvo, tik mūsų smegenys dėl evoliucijos transformavosi į kažką kita, galbūt šizofrenija – pats sudėtingiausias psichiatrinis sutrikimas – yra „dviejų rūmų“ proto rudimentas?
Balsas be kūno šiurpina. Vaikystėje žiūrėtame fantastiniame filme „Gremlinai“ buvo toks epizodas, kai vienam iš masiškai besidauginančių piktybinių padarų (nors dabar jie atrodo komiški) kažkokiu būdu pavyko įgauti elektros pavidalą, tiksliau, gebėjimą įsitaisyti bet kuriame elektriniame prietaise ir keliauti laidais kaip nesuvaldomam, grėsmingam elektros demonui. Toks padaras, kuris išaugo savo ligtolinį monstrišką fizinį pavidalą ir transformavosi į kažkokios, dar jam pačiam nežinomos X kartos individą be kūno. Lyg elektroninis virusas jis galėjo pasiekti ir užvaldyti žmonių naudojamus prietaisus – kompiuterius, telefonus, radiją, televiziją, net paprastą elektros lemputę. Šiurpulio esama ir Krunglevičiaus kūrinių pasiūlytuose retoriniuose klausimuose: ar toks dirbtinis intelektas, srūvantis laidų ir kabelių venomis, galėtų būti kūrybiškas? Vaizduotė ir kūrybiškumas, iškviečiami žmogaus instinkto išgyventi patekus į keblią situaciją, yra tai, kas pavojinga net paties žmogaus rankose. O kaip su šiais įrankiais galėtų pasielgti mašina? Ar ji galėtų kurti jautrią poeziją („Kieto kūno sandoris“ / „Hard Body Trade“, 2015)? Apie sielos galimybę dirbtiniame kūne galvojo ir Pigmalionas, ir Frankenšteinas, ir žmonės, stebintys Benjamino Grossero tapybos mašiną, ir aš, internete stebėdama animatroninės robotės striptizo šokėjos klubų lingavimą.
 
Amerikiečių mokslininkas, filosofas ir politikas Francisas Fukuyama teigė, jog transhumanizmo ideologija yra pati pavojingiausia iš visų žmonijos susikurtų ideologijų, nes gali iš pačių šaknų perkeisti žmogaus prigimtį. Nenumaldomai artėjančią robotų, kibernetikos ir transžmogaus erą pranašauja ne tik fantastiniai filmai, bet ir realiame gyvenime egzistuojantys išradimai, genų inžinerijos, medicinos laimėjimai. Prieš dešimtmetį buvo spėliojama, kad 2016 metais robotai jau galės patys susilaukti palikuonių. Visai nenustebčiau sužinojusi, kad tai jau vyksta. Įdomu, kaip gyvenimas kiberepochoje paveiks mūsų lanksčias smegenis. Ar per beribę savo vaizduotę žmonija nepriartins pasaulio pabaigos, apie kurią užsimena „Nulis aido“ („Zero Echo“, 2015)? Įdomu, kaip atrodys ateities žmogaus kuriamas menas. Keista, bet fantastinių filmų kūrėjai ir knygų rašytojai pagalvoja apie kosminių laivų dizainą, ore kabančias automagistrales ir pastatus, įvairius gyvenimą lengvinančius įrenginius, naujojo žmogaus stilių, bet visai nefantazuoja apie ateities meną. Kolegė Danutė Gambickaitė su menininke Juste Venclovaite, pagautos smalsumo, ėmė sudarinėti fantastinio kino ir literatūros sąrašą iš nuorodų, citatų, paveikslėlių, kuriuose kaip nors būtų atspindėta ši tema. Peržiūrėjus daugybę filmų pasimatė, kad absoliučioje daugumoje vaizduojamas menas yra klasikinis – portretai, peizažai, įsprausti į paauksuotus rėmus, taip, lyg nuo XIX a. pabaigos menas būtų sustojęs vietoje. O gal tokia ateities meno prognozė kužda, jog tik toks menas ateityje turės išliekamąją vertę? Bet greičiausiai fantazuoti apie meną filmų kūrėjams yra per didelis papildomas uždavinys.
 
Vaikštant po parodą vis apimdavo abejonė, ar gali vizualusis menas tokiomis temomis pasakyti ką nors daugiau ar kaip nors įtaigiau negu fantastinis kinas. Ir, matyt, pagrindinis meno privalumas tas, kad vartotojiškumo įpročių fone parodoje prie esmių kapstytis reikia ilgiau negu sėdint kino salėje su spragėsių dėžute. Patikėta atsakomybė įjungti savo vaizduotę atkoduojant metaforas ir apkrėtimas privačiu sintaksės virusu – tai ypatybė, kuri neleidžia smegenims dirbti miego režimu.
 
Paroda veikia iki gegužės 23 d.
Galerija „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius)
Dirba antradieniais–penktadieniais 12–18 val., šeštadieniais 12–16 val.

 

Ignas Krunglevičius, ekspozicijos vaizdas („LCD stuburas“, „Vienos krypties RNR“, „Ištrūkimo greičio žaidimas“). 2015 m. A. Anskaičio nuotr.
Ignas Krunglevičius, ekspozicijos vaizdas („LCD stuburas“, „Vienos krypties RNR“, „Ištrūkimo greičio žaidimas“). 2015 m. A. Anskaičio nuotr.
Ignas Krunglevičius, „LCD stuburas“ („LCD Spine“). 2015 m. A. Anskaičio nuotr.
Ignas Krunglevičius, „LCD stuburas“ („LCD Spine“). 2015 m. A. Anskaičio nuotr.
Ignas Krunglevičius, „Demono burna“ („Deamon’s Mouth“). 2015 m. A. Anskaičio nuotr.
Ignas Krunglevičius, „Demono burna“ („Deamon’s Mouth“). 2015 m. A. Anskaičio nuotr.
Ignas Krunglevičius, „LCD horizontas“ („LCD Horizon“). 2015 m. A. Anskaičio nuotr.
Ignas Krunglevičius, „LCD horizontas“ („LCD Horizon“). 2015 m. A. Anskaičio nuotr.
Ignas Krunglevičius, „Prieštaraujantis avilys“ („Demurral Hive“). 2015 m. A. Anskaičio nuotr.
Ignas Krunglevičius, „Prieštaraujantis avilys“ („Demurral Hive“). 2015 m. A. Anskaičio nuotr.
Ignas Krunglevičius, ekspozicijos vaizdas („Kieto kūno sandoris“ / „Hard Body Trade“). 2015 m. A. Anskaičio nuotr.
Ignas Krunglevičius, ekspozicijos vaizdas („Kieto kūno sandoris“ / „Hard Body Trade“). 2015 m. A. Anskaičio nuotr.