7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Premjera ir ne tik

Kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo autorinis koncertas

Kamilė Rupeikaitė
Nr. 17 (1123), 2015-05-01
Muzika
Anatolijus Šenderovas. D. Matvejevo nuotr.
Anatolijus Šenderovas. D. Matvejevo nuotr.
„Visų pirma rašau atlikėjui, o po to – publikai. Todėl labai svarbu, kad publika pajaustų ir suprastų, ką noriu pasakyti savo kūryba, nes muzika pirmiausia yra kalba“, – mintimis dalinosi kompozitorius, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Anatolijus Šenderovas balandžio 26 d. vakarą „Piano.lt“ salėje, kur vyko pirmasis koncertas, skirtas artėjančiam kompozitoriaus 70-mečiui. Klausytojai tikrai jaučia ir supranta A. Šenderovo muzikos kalbą, apie tai byloja faktas, kad jis yra vienas dažniausiai Lietuvoje ir užsienyje atliekamų mūsų šalies kompozitorių, nuolat kviečiamas į tarptautinius muzikos festivalius ir koncertus įvairiose šalyse.
 
Kamerinės muzikos koncertas gražiai išskleidė jau ne vienus metus besitęsiančią kūrybinę kompozitoriaus draugystę su fortepijoniniu trio „FortVio“, – Indrė Baikštytė (fortepijonas), Ingrida Rupaitė-Petrikienė (smuikas) ir Povilas Jacunskas (violončelė), – šiemet pelniusiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premiją, ir styginių kvartetu „Art Vio“ – I. Rupaitė-Petrikienė (I smuikas), Kristijonas Venslovas (II smuikas), Tomas Petrikis (altas), P. Jacunskas (violončelė). Programos dramaturgija įrodė puikų koncerto organizatorių laiko pojūtį – vadovaujantis požiūriu, kad „mažiau yra daugiau“, klausytojas nebuvo persotintas, idant norėtų dar muzikos, o ne su palengvėjimu atsidustų, kad koncertas pagaliau baigėsi.
 
Žinant kompozitoriaus požiūrį į kūrinio interpretaciją, į atlikėją, kaip kūrinio gyvenimo scenoje bendraautorių, visuomet iš A. Šenderovo muzikos koncertų galima tikėtis minties ir jausmo polėkio bei improvizacijos; niekada negali numatyti, kokia gi tą vakarą bus muzikos tėkmė. Net ir tie patys kūriniai kaskart skamba vis kitaip. Puikų impulsą koncerto eigai suteikė pradžioje skambėjęs „Hommage à Heifetz“ violončelei solo, atliekamas P. Jacunsko. Originalus kūrinys „Cantus in memoriam Jascha Heifetz“ buvo parašytas smuikui (2001), tačiau, kaip A. Šenderovui būdinga, tęsia savo gyvenimą prabildamas kitu instrumentu – praėjusiais metais David Geringo prašymu atlikta kūrinio versija violončelei. Ji nustebino – skamba tarytum visiškai kitas kūrinys, įtaigesnis ir efektingesnis negu originali versija smuikui. P. Jacunsko rankose aksominis, šiltas prancūzų meistro Emile’o Mennesono violončelės (1898) tembras atsiskleidė daugybe niuansų, atverdamas instrumento „sielos užkaborius“. Išryškėjusi nuolatinė mažoro–minoro sąveika, ilgesingas kūrinio dramatizmas tarsi simbolizuoja sudėtingą ir prieštaringą paties Jaschos Heifetzo asmenybę.
 
Melodija kino filmui „Ghetto“ („Vilniaus getas“), kurią atliko K. Venslovas (smuikas) ir I. Baikštytė (fortepijonas), anot koncertą vedusio muzikologo Dariaus Užkuraičio, nebuvo įtraukta į režisieriaus Audriaus Juzėno filmą (2006) dėl savo ryškumo, tačiau savarankiškai skamba koncertuose. Melodijos, kuri sukurta atsigręžiant į baisiausią Lietuvos ir visos Europos žydų istorijos laikotarpį – Holokaustą, intonacijos ir ritmika primena Vilniaus gete kurtas ir skambėjusias dainas; nostalgija ir širdgėla joje dera su šenderoviška ekspresija. Kūrinio kulminacija, kaip ir būdinga nemažai daliai kompozitoriaus kūrinių, išsilieja visa jėga. Tai išties labai ryški ir charakteringa kompozicija, kurią gana sudėtinga įsivaizduoti kino filme.
 
Intensyvus „Dialogas“ (2000) smuikui ir altui (atliko I. Rupaitė-Petrikienė ir T. Petrikis) tarytum išryškino kraštutines bendravimo ribas – aštrų dramatizmą ir švelnią lyriką; daug dėmesio skiriama garso efektui, prasismelkia, kaip ir daugelyje A. Šenderovo kūrinių, rytietiškos intonacijos. Tą vakarą skambėjusią kūrinio interpretaciją veikiau būtų galima pavadinti ginču arba aistringa diskusija negu dialogu, tačiau kūrinio pabaigoje viskas ištirpo, virto susitaikymu, darna.
 
Fortepijoninio trio „FortVio“ atlikta kompozicija „Giesmė ir šokis“ (2008) buvo viena vakaro kulminacijų. Ir vėl, kaip būdinga A. Šenderovo muzikai, derinami kontrastai, pasitelkiamas teatrališkumas. Žanrų kontrastai jau užkoduoti pačiame kūrinio pavadinime: giesmė asocijuojasi su sakralumu, meditatyvumu, o šokis – su gaivališkumu, ritmingumu. Kūrinyje ryškus accelerando (greitėjimo) motyvas, sukuriantis laukimo nuotaiką (šis motyvas nekart pasitelkiamas ir A. Šenderovo simfoniniuose-vokaliniuose kūriniuose bibline tematika). Po meditatyvios, vėlgi rytietiškomis intonacijomis alsuojančios giesmės gaivališka energija prabylantis teatrališkas šokis išauga į sprogstamąją kulminaciją – atsiveriama, ekstravertiškai išsitaškoma, tačiau pabaigoje vėl sugrįžtama į giesmės ramybę ir susikaupimą.
 
Prieš paskutinį kūrinį – Styginių kvarteto Nr. 3 (2015) premjerą – D. Užkuraičio paklaustas, ar jam svarbūs įvertinimai, titulai (A. Šenderovas, be Nacionalinės premijos (1997), yra pelnęs ir kitų prestižinių apdovanojimų – Europos kompozitoriaus premiją (2002), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžių (1996), Lietuvos autorių teisės agentūros LATGA-a Aukso žvaigždę (2010) ir kt.), kompozitorius pripažino, kad apdovanojimai yra vertingi, bet pabrėžė, kad ne mažiau svarbu kaskart, kuriant naują kūrinį, įrodyti, ko esi vertas; eiti į priekį savo kūryboje, o ne stovėti vietoje ar gręžiotis atgal. A. Šenderovo ėjimą į priekį ženklina ir naujasis Styginių kvartetas Nr. 3 – anot paties kompozitoriaus, „penkių dalių simfonija keturiems“. Kūrinys dedikuotas styginių kvartetui „Art Vio“, o sukurti jį paskatino I. Rupaitė-Petrikienė. Beje, Kvarteto premjerinį atlikimą „Art Vio“ paskyrė mecenatams Eglei ir Jonui Žiburkams, kurių dėka kvarteto nariai groja puikiais prancūzų meistrų pagamintais instrumentais.
 
Naujasis kūrinys atvėrė kiek kitokį Šenderovą – pažįstamą jam būdingomis intonacijomis, dramaturgija, faktūros išauginimu iš nediduko pradžios motyvo, persipinančiais visų instrumentų solo epizodais, energingais proveržiais, kontrastais, tačiau naujai prabylantį nuoširdžiu paprastumu ir tikrumu. Kūrinyje nesijaučia jokių apskaičiavimų, struktūrų; kaip ir būdinga A. Šenderovui, kūrinio dalys be jokios atskirties, tiesiogiai pereina (įeina) viena į kitą.
 
Kvartete Nr. 3 mažiau dėmesio skiriama efektui, teatrališkumui, o daugiau – jautriam išsisakymui, giliam atsivėrimui; ypatingu jautrumu palietė šilti, lyriški epizodai. Kompozitorius nevengia atidaus, brandaus žvilgsnio į save, į gyvenimo trapumą. Tiesa, A. Šenderovas lieka sau ištikimas ir visiškai netikėtumų neatsisako – vietoje, kur klausytojas, rodos, pasinėręs į save per muziką, pasigirsta fonograma su ką tik pasaulį išvydusio naujagimio verksmu. Tai sukėlė šypseną, o kartu nuteikė filosofiškai – gimusio žmogaus (konkrečiai – Kvarteto premjeros atlikėjų I. Rupaitės-Petrikienės ir T. Petrikio dukrytės) garsai giliems apmąstymams skirtos muzikos fone suskambo kaip būties perpetuum mobile...
 
Pačius gražiausius žodžius galima tarti atlikėjams – ne tik dėl to, kad jų dėka įvyko puiki A. Šenderovo muzikos šventė, bet ir dėl to, kad kūriniai buvo atliekami labai profesionaliai, muzikaliai ir jautriai. Spalio 10 d. Nacionalinėje filharmonijoje vyks jubiliejinis A. Šenderovo koncertas, kuriame skambės geriausi simfoniniai kompozitoriaus opusai.

 

Anatolijus Šenderovas. D. Matvejevo nuotr.
Anatolijus Šenderovas. D. Matvejevo nuotr.
„FortVio“. D. Matvejevo nuotr.
„FortVio“. D. Matvejevo nuotr.
„Art Vio“. D. Matvejevo nuotr.
„Art Vio“. D. Matvejevo nuotr.