Antradienį Kanų kino festivalis paskelbė visą pagrindinės konkursinės programos komisijos narių, kurie rinks „Auksinės palmės šakelės“ nugalėtoją, sudėtį. Tarp jų – britų aktorė Siena Miller, prancūzų aktorė, režisierė Sophie Marceau, ispanų aktorė Rossy de Palma ir Malio dainininkė Rokia Traoré. Taip pat prie komisijos pirmininkų režisierių brolių Ethano ir Joelio Coenų dar prisidės kanadiečių režisierius, aktorius, scenaristas Xavier Dolanas, meksikiečių režisierius Guillermo del Toro ir amerikiečių aktorius Jake’as Gyllenhaalas. Kanų kino festivalis vyks gegužės 13–24 dienomis.
Antradienį paskelbta septyniolika filmų, atrinktų į Kanų kino festivalio paralelinę programą „Dvi režisierių savaitės“ („LaQuinzaine des réalisateurs“). Šiais metais Europai atstovaus net dešimt kino kūrėjų iš Prancūzijos, Belgijos, Turkijos, Ispanijos, Švedijos, Portugalijos, tarp jų bus ir Šarūno Barto filmas „Peace to Us in Our Dreams“. Atidarymui pasirinktas prancūzų režisieriaus Phillippe’o Garrelio „Moterų šešėlis“ („L’Ombre des femmes“), pasakojantis trijų žmonių sudėtingą meilės istoriją. Simboliška, kad to paties režisieriaus filmas „Mergelės lova“ („Le lit de la vierge“ ) 1969 m. dalyvavo pirmą kartą rengtoje programoje „Dvi režisierių savaitės“.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Klaipėdos universiteto ir Menų fakulteto, Lietuvos muzikų sąjungos, Lietuvos chorų sąjungos, Klaipėdos miesto chorinės bendrijos „Aukuras“ bendruomenės liūdi netekusios iškilaus Maestro, ilgamečio pedagogo, kolegos ir artimo draugo.
Robertas Varnas gimė 1930 m. spalio 10 d., vaikystė prabėgo gimtuosiuose Mažeikiuose. Būdamas dar visai mažas Robertas jau išsiskyrė muzikiniais gabumais. Pastebėjęs tai, tėtis vaikui nupirko rojalį. O pirmasis Roberto muzikos mokytojas buvo geras šeimos draugas, Mažeikių vargonininkas, Juozo Naujalio mokinys Karolis Pukevičius. Jis pramokė Robertą muzikos pradmenų bei įvedė į nuostabų muzikos pasaulį, su kuriuo Robertas niekada neišsiskyrė.
Gabų muzikai mokinį pastebėjo ir Mažeikių gimnazijos muzikos mokytojas, kurioje mokėsi Robertas. Mokytojas Albinas Jasenauskas noriai mokė Robertą smuikuoti, skambinti pianinu, muzikos teorijos bei istorijos pagrindų ir, žinoma, liaudies dainų.
![]() |
Dabar visi ką nors kolekcionuoja. Kai kurie, žinoma, kolekcionuoja paveikslus – tai senas tradicijas turinti veikla. Tačiau dabar ir patys menininkai kolekcionuoja sovietinius daiktus ir jų prikaupia tiek, kad gali įkurti „Muziejų“ Venecijos bienalėje. O yra ir dar keistesnių kolekcijų. Visi, kurie pažįsta Ričardą Šileiką, žino, kad jis kolekcionuoja geležėles, skelbimus, smėlį ir galbūt dar ką nors. Algimantas Kunčius kolekcionuoja debesis, ypač tuos, kurie atplaukia rudenį. O štai Aurelija Maknytė, kaip įsitikinome, kolekcionuoja viską: blusturgiuose perka knygas, svetimus dienoraščius, užrašų knygeles ir laiškus, dar renka bebrų nugraužtus medžius, senas vaizdajuostes ir t.t. Daiktai jai yra durys į svetimas istorijas, kurių pėdsakais sekdama ji grasina įsibrauti į nieko neįtariančių žmonių gyvenimus. Bet jos parodoje „Tėvų kambarys“ palikti siuvėjos laiškai dukrai buvo tik pasiplepėjimai, vaiko nugirsti, kol klientė matuojasi suknelę. Per juos tarsi timptelėjusi už sijono Aurelija nuvedė ten, kur niekas neitų – į šarvojimo kambarį. Ten motinai ir tėvui jau stovi paruošti stalai, bet jų kūnams atstovauja iš laidojimui skirtų batų išimtas laikraščio gumulėlis ir eilėraščiu paverstas skrodimo aprašymas. Iki šiol žiūrėdama į žmones, kuriuos myliu, girdžiu paskutinę frazę: „paspaudus pablykšta / ir savo spalvą atgauna po 1 min.“ Toje vietoje suabejojau, ar aprašytasis žmogus buvo tikrai miręs, ir ėmiau skaityti iš naujo. Taip intymiai tiriamas tik labai artimas. O čia buvo tik šaltas patologo aprašymas, nepalikęs vietos paslaptims. Paskui dar kartą panašiai sutrikau žiūrėdama filmą „Vaidmuo“: ilgai į mirtį žvelgiantis vaikas, vainikų kalijos ir moteris, labai panaši į Aureliją. Bet tai ir yra Aurelija, keistai vyresnė nei dabar, vaidinanti to vaiko motiną prieš dvidešimt metų. Tarsi būtų tą laikraščio gumulėlį išėmusi sau. Ir pati paavėjusi tuos batus, kad neprisišauktų.
![]() | |||||
![]() | |||||
Prancūzų psichoanalitikė Elisabeth Roudinesco knygos „Kodėl psichoanalizė?“ įžangoje rašo, kad ir po šimto egzistavimo metų bei neabejotinų klinikinių išvadų psichoanalizę dabar atakuoja tie, kurie nori ją pakeisti gydymu vaistais. Tačiau pasak Roudinesco, „mirtis, aistros, seksualumas, beprotybė, pasąmonė, santykiai su kitais formuoja kiekvieno žmogaus tapatybę ir, laimei, joks to vardo vertas mokslas su šiuo faktu nesusidoros“. Davido Cronenbergo filmas „Pavojingas metodas“ (TV3, šiąnakt, 24 d. 03.25) siūlo atsigręžti į psichoanalizės ištakas. Cronenbergas tarsi antrina Roudinesco: „Šis mokslas mums tapo įprastas. Pamirštame drąsų ideologinį projektą, kuris buvo prie psichoanalizės ištakų. Apie sumanymą, kad galima suprasti žmogų ir paaiškinti pačius sudėtingiausius jo asmenybės formavimosi mechanizmus. Nieko keista, kad XX a. pradžioje psichoanalizė buvo suvokiama kaip naikinanti visuomenę jėga. Kai padorūs Austrijos-Vengrijos piliečiai negalėjo ištarti žodžio „seksas“, Freudas įsiveržė į salonus su pasakojimais apie falus ir vaginas. Tyrinėdamas sąmonę, jis liko arti kūno ir seksualumo. Jis pirmasis aprašė vaikų seksualinio išnaudojimo pasekmes. Jis sulaužė daugumą tada Vienoje egzistavusių tabu.“
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() |
![]() |
Į jau pasibaigusią parodą „Pamėnkalnio“ galerijoje atskubėjau dėl dviejų priežasčių: visai netyčia perskaičiau „Žinių radijo“ pranešimą (laidoje „Žvilgsnis“ neva ištransliuotą kvietimą į parodą), kur konsultuojantis su teisininke (!), narpliotas žinomos Lietuvos jaunųjų menininkų grupuotės susikurtas pavadinimas. Antrasis impulsas, dabar jau tikrai lėmęs tvirtą nusiteikimą judėti galerijos link, buvo šiuokart jau pačios parodos pavadinimas, paskatinęs asmeninės sąžinės raišką laiko bei savigraužos klausimais.
Ir Linas Leonas Katinas, ir Eugenijus Cukermanas ilgai vargo, kol buvo pripažinti kaip tapytojai – sovietmečiu architektams užsinorėjus tapti dailininkais, į juos žiūrėta įtariai. Dabar gi viskas vyksta paprasčiau, kūrėjų niekas nebevaržo, tad Arūnas Kavaliauskas – diplomuotas ir sėkmingas architektas – savo šmaikščius piešinius drąsiai kabina ant Kauno architektų namų restorano ,,Galeria Urbana“ sienų, o parodą atidaro tam pačią tinkamiausią dieną – balandžio 1-ąją. Atidarymo data ir ekspozijos turinys reikalauja pažvelgti į Kavaliausko kūrybą pro rimtą dailėtyrinę prizmę.
![]() | ![]() | ![]() |