7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Kino naujienos trumpai

Antradienį Kanų kino festivalis paskelbė visą pagrindinės konkursinės programos komisijos narių, kurie rinks „Auksinės palmės šakelės“ nugalėtoją, sudėtį. Tarp jų – britų aktorė Siena Miller, prancūzų aktorė, režisierė Sophie Marceau, ispanų aktorė Rossy de Palma ir Malio dainininkė Rokia Traoré. Taip pat prie komisijos pirmininkų režisierių brolių Ethano ir Joelio Coenų dar prisidės kanadiečių režisierius, aktorius, scenaristas Xavier Dolanas, meksikiečių režisierius Guillermo del Toro ir amerikiečių aktorius Jake’as Gyllenhaalas. Kanų kino festivalis vyks gegužės 13–24 dienomis.

 

Antradienį paskelbta septyniolika filmų, atrinktų į Kanų kino festivalio paralelinę programą „Dvi režisierių savaitės“ („LaQuinzaine des réalisateurs“). Šiais metais Europai atstovaus net dešimt kino kūrėjų iš Prancūzijos, Belgijos, Turkijos, Ispanijos, Švedijos, Portugalijos, tarp jų bus ir Šarūno Barto filmas „Peace to Us in Our Dreams“. Atidarymui pasirinktas prancūzų režisieriaus Phillippe’o Garrelio „Moterų šešėlis“ („L’Ombre des femmes“), pasakojantis trijų žmonių sudėtingą meilės istoriją. Simboliška, kad to paties režisieriaus filmas „Mergelės lova“ („Le lit de la vierge“ ) 1969 m. dalyvavo pirmą kartą rengtoje programoje „Dvi režisierių savaitės“.

Pro memoria doc. Robertui Varnui

Klaipėdos universiteto ir Menų fakulteto, Lietuvos muzikų sąjungos, Lietuvos chorų sąjungos, Klaipėdos miesto chorinės bendrijos „Aukuras“ bendruomenės liūdi netekusios iškilaus Maestro, ilgamečio pedagogo, kolegos ir artimo draugo.

Robertas Varnas gimė 1930 m. spalio 10 d., vaikystė prabėgo gimtuosiuose Mažeikiuose. Būdamas dar visai mažas Robertas jau išsiskyrė muzikiniais gabumais. Pastebėjęs tai, tėtis vaikui nupirko rojalį. O pirmasis Roberto muzikos mokytojas buvo geras šeimos draugas, Mažeikių vargonininkas, Juozo Naujalio mokinys Karolis Pukevičius. Jis pramokė Robertą muzikos pradmenų bei įvedė į nuostabų muzikos pasaulį, su kuriuo Robertas niekada neišsiskyrė.

Gabų muzikai mokinį pastebėjo ir Mažeikių gimnazijos muzikos mokytojas, kurioje mokėsi Robertas. Mokytojas Albinas Jasenauskas noriai mokė Robertą smuikuoti, skambinti pianinu, muzikos teorijos bei istorijos pagrindų ir, žinoma, liaudies dainų.

Skersvėjo ženklai

Valentino Masalskio suburta teatro trupė, jau keletą metų gyvuojanti Klaipėdoje ir pasivadinusi „Klaipėdos jaunimo teatru“, šį pavasarį jau trečią kartą surengė „Jauno teatro dienų“ festivalį. Praėjusiais metais nuo pajūrio atsklidę intriguojantys gandai, esą čia vyksta kažkas netikėto ir įdomaus, šį kartą jame apsilankyti paskatino ir mane. Vis dėlto, nors festivalio programa ir nemaža, apžvelgti jame rodytus spektaklius neatrodo prasminga, nes didžiuma jų jau buvo ne tik rodyti Vilniuje, bet ir recenzuoti spaudoje. Todėl labiau norėtųsi atkreipti dėmesį į pačią festivalio struktūrą, jo keliamus klausimus ar nuotaikas.
Jau iš pirmo žvilgsnio galima pastebėti, kad festivalio programa sudaryta labai neaiškiais kriterijais. Šiek tiek ją panagrinėjus kyla mintis, kad jaunas teatras, kaip ir, pavyzdžiui, naujasis cirkas, Lietuvoje yra kažkokia retenybė ir vien šio bruožo pakanka renkantis tokio festivalio dalyvius. Tikiu, kad dalis kviestųjų tiesiog negalėjo ar dėl kitų priežasčių atsisakė atvykti, tačiau kažkokia bent kiek apčiuopiama koncepcija, siekiant užkrėsti žiūrovus bei pačius organizatorius ir dalyvius festivalio ritmu, turėtų būti. Bent jau šiais metais net ir minėtas vienintelis koziris – jaunystė – liko neapibrėžtas. Juk dažnai kaip tik jaunųjų, dar nespėjusių atrasti savitos kalbos ar atsikratyti teatrinės mokyklos sukeltų kompleksų, spektakliai atrodo be galo seni. Be to, kiek keistai šiame daugiau mažiau pradedančiųjų kontekste atrodo šokio teatro „PADI DAPI Fish“ spektaklis „Baltoji lopšinė“. Taip pat lieka neaišku, kodėl teatro festivalio programoje tiek dėmesio skirta kinui – tris vakarus vykę „Jauno kino vakarai“ tapo gana rimtu konkurentu dviem lyg ir pagrindinėms diskusijoms: „Jaunas teatras: tarp ieškojimo ir išlikimo“.

Kolekcija

Dabar visi ką nors kolekcionuoja. Kai kurie, žinoma, kolekcionuoja paveikslus – tai senas tradicijas turinti veikla. Tačiau dabar ir patys menininkai kolekcionuoja sovietinius daiktus ir jų prikaupia tiek, kad gali įkurti „Muziejų“ Venecijos bienalėje. O yra ir dar keistesnių kolekcijų. Visi, kurie pažįsta Ričardą Šileiką, žino, kad jis kolekcionuoja geležėles, skelbimus, smėlį ir galbūt dar ką nors. Algimantas Kunčius kolekcionuoja debesis, ypač tuos, kurie atplaukia rudenį. O štai Aurelija Maknytė, kaip įsitikinome, kolekcionuoja viską: blusturgiuose perka knygas, svetimus dienoraščius, užrašų knygeles ir laiškus, dar renka bebrų nugraužtus medžius, senas vaizdajuostes ir t.t. Daiktai jai yra durys į svetimas istorijas, kurių pėdsakais sekdama ji grasina įsibrauti į nieko neįtariančių žmonių gyvenimus. Bet jos parodoje „Tėvų kambarys“ palikti siuvėjos laiškai dukrai buvo tik pasiplepėjimai, vaiko nugirsti, kol klientė matuojasi suknelę. Per juos tarsi timptelėjusi už sijono Aurelija nuvedė ten, kur niekas neitų – į šarvojimo kambarį. Ten motinai ir tėvui jau stovi paruošti stalai, bet jų kūnams atstovauja iš laidojimui skirtų batų išimtas laikraščio gumulėlis ir eilėraščiu paverstas skrodimo aprašymas. Iki šiol žiūrėdama į žmones, kuriuos myliu, girdžiu paskutinę frazę: „paspaudus pablykšta / ir savo spalvą atgauna po 1 min.“ Toje vietoje suabejojau, ar aprašytasis žmogus buvo tikrai miręs, ir ėmiau skaityti iš naujo. Taip intymiai tiriamas tik labai artimas. O čia buvo tik šaltas patologo aprašymas, nepalikęs vietos paslaptims. Paskui dar kartą panašiai sutrikau žiūrėdama filmą „Vaidmuo“: ilgai į mirtį žvelgiantis vaikas, vainikų kalijos ir moteris, labai panaši į Aureliją. Bet tai ir yra Aurelija, keistai vyresnė nei dabar, vaidinanti to vaiko motiną prieš dvidešimt metų. Tarsi būtų tą laikraščio gumulėlį išėmusi sau. Ir pati paavėjusi tuos batus, kad neprisišauktų.

Paskutinė viltis

Prancūzų psichoanalitikė Elisabeth Roudinesco knygos „Kodėl psichoanalizė?“ įžangoje rašo, kad ir po šimto egzistavimo metų bei neabejotinų klinikinių išvadų psichoanalizę dabar atakuoja tie, kurie nori ją pakeisti gydymu vaistais. Tačiau pasak Roudinesco, „mirtis, aistros, seksualumas, beprotybė, pasąmonė, santykiai su kitais formuoja kiekvieno žmogaus tapatybę ir, laimei, joks to vardo vertas mokslas su šiuo faktu nesusidoros“. Davido Cronenbergo filmas „Pavojingas metodas“ (TV3, šiąnakt, 24 d. 03.25) siūlo atsigręžti į psichoanalizės ištakas. Cronenbergas tarsi antrina Roudinesco: „Šis mokslas mums tapo įprastas. Pamirštame drąsų ideologinį projektą, kuris buvo prie psichoanalizės ištakų. Apie sumanymą, kad galima suprasti žmogų ir paaiškinti pačius sudėtingiausius jo asmenybės formavimosi mechanizmus. Nieko keista, kad XX a. pradžioje psichoanalizė buvo suvokiama kaip naikinanti visuomenę jėga. Kai padorūs Austrijos-Vengrijos piliečiai negalėjo ištarti žodžio „seksas“, Freudas įsiveržė į salonus su pasakojimais apie falus ir vaginas. Tyrinėdamas sąmonę, jis liko arti kūno ir seksualumo. Jis pirmasis aprašė vaikų seksualinio išnaudojimo pasekmes. Jis sulaužė daugumą tada Vienoje egzistavusių tabu.“

(Ne)žinoma Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės muzika

Klasikinės muzikos garso įrašų rinkoje kasmet pasirodo naujų kompaktinių plokštelių. Ne kiekvienas toks produktas pristato turinio ar interpretacijos požiūriu kažką kokybiškai naujo, tačiau skųstis neverta, nes visi jie turi išliekamąją vertę ir (kada nors) suranda savo auditoriją. Garso įrašų kompanija „Semplice“ 2015-ųjų pradžioje melomanams iš tiesų pasiūlė naujieną – kompaktinę plokštelę „Giovanni Battista Cocciola. „Deus, Deus meus“. Tai Lietuvoje lig šiol itin retai skambėjusios LDK kompozitoriaus G.B. Cocciolos sakralinių kūrinių rinktinė, o kartu ir debiutinė senosios muzikos ansamblio „Canto Fiorito“ (meno vadovas Rodrigo Calveyra) plokštelė. Tiesa, jos turinys gali atrodyti retas tik šiandienos klausytojams, mat prieš daugiau nei tris šimtmečius italo kūryba plačiai skambėjo visoje LDK teritorijoje.
 
Kas buvo Cocciola? Kas jį siejo su Lietuva? Kodėl italo kūryba atspindi senąjį Lietuvos muzikos paveldą? Kaip skamba koncertinėse erdvėse beveik neatliekami (kodėl?) kompozitoriaus kūriniai? Tokios ar panašios impresijos tikėtinos, mat ligi šiol labai stinga platesnio LDK muzikos istorijos viešinimo, personalijų pristatymo, dažniau atliekamų epochos kūrinių. Ši kompaktinė plokštelė leis platesnei kultūrinei visuomenei sužinoti ar prisiminti, pavyzdžiui, kad XVII a. pradžioje Cocciola tarnavo kapelmeisteriu Leono Sapiegos dvare, čia kūrė muziką ir vadovavo per dvidešimties atlikėjų kapelai (išsamiau buklete rašo muzikologė Jūratė Trilupaitienė); apmąstyti istorinį faktą, jog Renesanso ir baroko laikais Lietuvoje vykusi aukšto meistriškumo italų menininkų „invazija“ turėjo didelės įtakos šalies kultūros pakilimui, europietiškumui, o drauge kūrė Lietuvos muzikos istoriją, pagaliau išgirsti tikrą barokinio Vilniaus sakralinės muzikos skambesį.

Artėja naujieji viduramžiai

Vasario pradžioje „Gazeta Wyborcza“, „Le Nouvel Observateur“, „L’Espresso“, „Der Standard“, „Die Tageszeitung“, „Los Angeles Review of Books“ išspausdino Sławomiro Sierakowskio pokalbį su filosofu Slavojumi Žižeku, kuris vadinamas paskutiniuoju tikru filosofu. Žižekas (g. 1949 m. Liublianoje) – provokatorius ir revoliucionierius, Markso ir Lenino gerbėjas, postmodernizmo, kapitalizmo, bedančio liberalizmo, politkorektiškumo, sveiko gyvenimo būdo ir kitokių reiškinių (sąrašas būtų ilgas) kritikas. Kai situacija tampa sudėtinga, žmonės vis dar kreipiasi į išminčius, kad šie ją padėtų suprasti. Tačiau Žižekas mėgsta sakyti: „Neduodu aiškių atsakymų net į paprasčiausius, pačius nuoširdžiausius klausimus. Mėgstu komplikuoti problemas ir nekenčiu paprastų pasakojimų. Jie įtartini. Tai automatiška mano reakcija.“ Oponentus labiausiai nervina Žižeko kompetencija ir visapusiškumas. Pastarasis bruožas ir daro Žižeką išskirtinį. Jis sugrąžina filosofijai tikrąjį lygmenį – bando kritiškai vertinti beveik visus žmogaus veiklos aspektus. Pokalbį spausdiname gerokai sutrumpintą.

Kuklus eurostandartinis klanas

Į jau pasibaigusią parodą „Pamėnkalnio“ galerijoje atskubėjau dėl dviejų priežasčių: visai netyčia perskaičiau „Žinių radijo“ pranešimą (laidoje „Žvilgsnis“ neva ištransliuotą kvietimą į parodą), kur konsultuojantis su teisininke (!), narpliotas žinomos Lietuvos jaunųjų menininkų grupuotės susikurtas pavadinimas. Antrasis impulsas, dabar jau tikrai lėmęs tvirtą nusiteikimą judėti galerijos link, buvo šiuokart jau pačios parodos pavadinimas, paskatinęs asmeninės sąžinės raišką laiko bei savigraužos klausimais.

Bandymas suprasti nesuprantamus reiškinius

Ir Linas Leonas Katinas, ir Eugenijus Cukermanas ilgai vargo, kol buvo pripažinti kaip tapytojai – sovietmečiu architektams užsinorėjus tapti dailininkais, į juos žiūrėta įtariai. Dabar gi viskas vyksta paprasčiau, kūrėjų niekas nebevaržo, tad Arūnas Kavaliauskas – diplomuotas ir sėkmingas architektas – savo šmaikščius piešinius drąsiai kabina ant Kauno architektų namų restorano ,,Galeria Urbana“ sienų, o parodą atidaro tam pačią tinkamiausią dieną – balandžio 1-ąją. Atidarymo data ir ekspozijos turinys reikalauja pažvelgti į Kavaliausko kūrybą pro rimtą dailėtyrinę prizmę.

Aktoriaus mirtis

Pradėjus žiūrėti naują Barry Levinsono filmą „Septintas veiksmas“ („The Humbling“, JAV, 2014) reikia kuo skubiausiai pamiršti, kad jis sukurtas pagal Philipo Rotho romaną „Pažeminimas“. Pasirodęs 2009-aisiais, romanas tapo vienu paskutinių nusprendusio neberašyti Rotho kūrinių. Pamiršti, kad visą filmą nepersekiotų mintis, jog jame nebeliko Rotho, jo pašaipūniško pesimizmo, seksualinių fantazijų bei nesibaigiančių provokacijų. Pastarosios, matyt, ir neleidžia rašytojui gauti Nobelio literatūros premijos, kurios jis jau seniai nusipelnė.
 
Taigi, pamiršti apie Rothą ir žiūrėti į Alą Paciną, kuris mėgaudamasis kiekviena ekrano minute, kiekvienu stambiu planu ir kiekvienu gestu suvaidins parabolę apie tai, kas atsitinka, kai staiga išnyksta talentas, o jo vietą užima negalia, senatvė ir mirties laukimas. Bet pirmiausia „Septintas veiksmas“ – pasakojimas apie tai, ką reiškia būti aktoriumi. Neatsitiktinai jis prasideda scena grimo kambaryje, kur Pacino herojus – šešiasdešimt septynerių aktorius Saimonas Eksleris – rengiasi išeiti į Brodvėjaus sceną. Iki išėjimo liko kelios minutės, aktorius kalbasi su savo atvaizdu veidrodyje ir vis kartoja Shakespeare’o žodžius apie tai, kad pasaulis yra scena, o mes visi – aktoriai. Ši įžanga į filmą lyg užprogramuoja viską, ką jame norės pasakyti ir parodyti Alas Pacino, nuo tos akimirkos, kai jo Saimonas Eksleris suprato, kad daugiau nebegali vaidinti, iki tos, kai scenoje įkūnydamas karalių Lyrą iš pradžių jis suvaidins mirtį, o paskui mirs iš tikrųjų.
PUSLAPIS
IŠ
1003