7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Skelbimai Paieška
7md.lt

Autorius: Kamilė Rupeikaitė

Kamilė Rupeikaitė

XVII pasaulinio žydų mokslo kongreso akimirkos

Kas ketverius metus geriausiame Izraelio universitete – Jeruzalės Hebrajų universitete – vyksta didžiausias pasaulyje žydų mokslo kongresas (World Congress for Jewish Studies), kurį Izraelio naujienų portalas „Times of Israel“ pavadino „Žydų mokslo olimpinėmis žaidynėmis“. Kadaise, pirmajame Kongrese, surengtame 1947-aisiais dar prieš Izraelio valstybės susikūrimą, buvo perskaityti tik 75 pranešimai. Šiemetinis, jau 17-asis, vykęs rugpjūčio 6–10 d., aprėpė pačias įvairiausias su dabarties ir senovės žydų istorija, kultūra, religinėmis tradicijomis, šventraščiais, švietimu, menais, kalbomis, teise, politika, filosofija susijusias temas ir subūrė apie du tūkstančius tyrėjų (mokslo daktarų ir doktorantų) iš viso pasaulio. Tai savitas fenomenas, kurio kaskart nekantriai laukia įvairių šalių žydų mokslo sričių tyrėjai, idant ir vėl susitiktų ilgamečius, seniai matytus kolegas, tad per pertraukas tarp pranešimų Hebrajų universiteto koridoriai ir kavinaitės prisipildo emocingo šurmulio. O ir sesijų metu netyla diskusijos, daugeliui įsitraukiant į po pranešimų vykstančius jų aptarimus. Ypatingo dėmesio ir kolegų pagarbos Kongrese sulaukia mokslininkai emeritai; ore tvyrant smalsumui, pranešimų klausosi ir jaunos mokslininkės mamos su vežimėliuose miegančiais kūdikiais. Buvo galima jausti, kad tai visų, besidominčių žydų mokslo pasauliu, erdvė – atvira, raginanti ieškoti atsakymų į neišsenkančius mokslinės minties klausimus. (Aktyviai aptartas ir gausus klausimų buvo ir mano skaitytas pranešimas apie muzikinį ugdymą XIX a. Vilniaus žydų švietimo įstaigose.) Kongreso metu kasdien vyko koncertai, filmų peržiūros, knygų mugė.

Ben-Zvi instituto „Piyut“ ansamblis. K. Rupeikaitės nuotr.
Ben-Zvi instituto „Piyut“ ansamblis. K. Rupeikaitės nuotr.
Profesorius Edwin Seroussi (dešinėje), Hadas Pal Yarden, Yaniv Ovadia, Eliyahu Dygmi. K. Rupeikaitės nuotr.
Profesorius Edwin Seroussi (dešinėje), Hadas Pal Yarden, Yaniv Ovadia, Eliyahu Dygmi. K. Rupeikaitės nuotr.
Kamilė Rupeikaitė

Atsakomybė atminčiai

Apsilankius istorinio naratyvo muziejuose Lenkijoje

Viskas prasidėjo ankstyvą 2015-ųjų pavasarį, kai su Lenkijos ambasados Lietuvoje pirmąja patarėja Maria Ślebioda susitikome vienoje iš senamiesčio kavinukių aptarti tolesnių bendradarbiavimo galimybių. Valstybinį Vilniaus Gaono žydų muziejų (VVGŽM) su Lenkijos ambasada ne vienus metus jau siejo aktyvus bendradarbiavimas, tad ambasada suprato situaciją, jog, dirbant prie sudėtingų ilgalaikių projektų, muziejininkams labai praverstų pasisemti patirties iš Lenkijos muziejų. Juk Lenkija nuo senų laikų asocijuojasi su aukštos prabos, kruopščiai puoselėjama kultūra plačiąja prasme, puikiai suvokia kultūros vertę, jos įtaką gyvenimo kokybės gerinimui, šalies ekonomikos augimui ir mielai pažindina kitų šalių specialistus su tais kultūriniais reiškiniais, kuriais pagrįstai gali didžiuotis. Tad šių metų spalį Lenkijos ambasada Lietuvoje penkiems VVGŽM darbuotojams padovanojo puikią galimybę pasistažuoti Lenkijos istorinio naratyvo muziejuose. Stažuotės tikslas – padėti naujo padalinio, Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejaus, kuris įsikurs istoriniame žydų „Tarbut“ gimnazijos pastate, koncepciją kuriantiems VVGŽM specialistams susipažinti su lenkiška patirtimi, pasirinktais ir ekspozicijose perteiktais istoriniais naratyvais, inovatyviais muziejų dizaino sprendimais. Stažuotės metu didžiulį įspūdį paliko ne tik patys muziejai, bet ir pokalbiai su jų vadovais, parodų kuratoriais, kurie labai geranoriškai dalinosi patirtimi, patarimais, rekomendacijomis ir netgi problemomis, su kuriomis susiduria. Užrašų knygelė su branginamais įspūdžiais yra nuolat po ranka, nes Lenkijos kolegų patirtys labai aktualios ir mūsų kasdieniame darbe. Keliomis refleksijomis norisi pasidalinti ir su „7 meno dienų“ skaitytojais.

Lancuto sinagogos interjero fragmentas
Lancuto sinagogos interjero fragmentas
Gwózdzieco sinagogos polichrominių lubų rekonstrukcijos fragmentas
Gwózdzieco sinagogos polichrominių lubų rekonstrukcijos fragmentas
Krokuvos miesto vokiečių okupacijos metais muziejaus ekspozicijos fragmentas
Krokuvos miesto vokiečių okupacijos metais muziejaus ekspozicijos fragmentas
Oskaro Schindlerio darbo kabinetas Krokuvos miesto vokiečių okupacijos metais muziejuje
Oskaro Schindlerio darbo kabinetas Krokuvos miesto vokiečių okupacijos metais muziejuje
Varšuvos sukilimo muziejaus ekspozicijos fragmentas
Varšuvos sukilimo muziejaus ekspozicijos fragmentas
Lenkijos žydų istorijos muziejaus „Polin“ ekspozicijos fragmentas
Lenkijos žydų istorijos muziejaus „Polin“ ekspozicijos fragmentas
Kamilė Rupeikaitė

Anatolijaus Šenderovo kūrinio premjera Miunsteryje

Balandžio 27 d. Miunsteryje (Vokietija) Aukštojoje muzikos mokykloje (Musikhochchule) profesorius Reinbertas Eversas pirmą kartą atliko jam dedikuotą Anatolijaus Šenderovo kūrinį „Felcino Bianco“ gitarai ir fonogramai. Profesorius R. Eversas gerai žinomas Lietuvoje – jis yra aktyvus lietuviškos ir Baltijos šalių muzikos propaguotojas, keletą metų buvo Kristupo vasaros festivalio kontekste vykusio Gitaros festivalio meno vadovas ir atlikėjas, pirmasis atliko A. Šenderovo Koncertą gitarai ir kameriniam orkestrui „Ir ištiesiau rankas – Miražas...“, kartu su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru įrašė kompaktinę plokštelę.

 

Plačiau apie premjerą Miunsteryje papasakojo A. Šenderovas, ką tik sugrįžęs iš Vokietijos. „Prieš keletą metų profesorius Reinbertas Eversas buvo pakviestas dėstyti vasaros muzikos kursuose Italijoje, o Areco mieste su Toskanos kameriniu orkestru atliko mano Koncertą gitarai. Aš irgi buvau pakviestas į koncertą. Gyvenome fantastiškoje vietoje – Felcino Bianco, aukštai kalnuose, restauruotoje viduramžių pilaitėje. Kai tik atvažiavome, iškart išgirdau nepaprastą gamtos garsų derinį: pirmiausia – cikadų, egzotiškų paukščių, vėjo, tolimo bažnyčios varpų skambėjimo... Pagalvojau, kad, tikriausiai kada nors atsiras kūrinys, įkvėptas šių garsų ir vaizdų. Kai profesorius Eversas paprašė parašyti kūrinį, kurį jis atliktų iškilmingame koncerte, skirtame profesoriaus vardo suteikimo 40-mečiui (tuomet jis tapo pačiu jauniausiu – 28 metų muzikos profesoriumi Vokietijoje), iškart prisiminiau Felcino Bianco. Kūrinio „Felcino Bianco“ gitarai ir fonogramai žanrą įvardijau kaip garsovaizdį (soundscape). Fonogramoje skamba naturalūs cikadų, egzotiškų paukščių, varpų garsai, taip pat elektroniniai skambesiai, sudarantys erdvinę atmosferą. Koncertas buvo labai iškilmingas, klausytojų buvo pilnutėlė salė, profesorius atliko net penkis kūrinius, grojo jo esami ir buvę studentai. Renginys prasidėjo ir pasibaigė fragmentais iš mano Koncerto gitarai („Ir ištiesiau rankas – Miražas...“) vaizdo įrašų. Pats koncertas buvo pavadintas „Miražas: Gitara“. Kitą dieną aukštojoje muzikos mokykloje įvyko susitikimas su studentais. Jie domėjosi mano kūryba, klausė muzikos, kalbėjomės apie muzikos interpretavimą. Buvo labai šilta atmosfera“, – pasakoja kompozitorius.

Reinbertas Eversas ir Anatolijus Šenderovas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Reinbertas Eversas ir Anatolijus Šenderovas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Kamilė Rupeikaitė

Sugrįžtantis paveldas

Simfoninių kūrinių koncertas „Didvyrio gyvenimas“ Nacionalinėje filharmonijoje

Istorijos peripetijų ir laiko tėkmės tandemas dažnai būna negailestingas. Taip nutiko, kad XIX a. antroje pusėje Lazdijuose gimęs virtuozas, nuo mažumos žavėjęs Varšuvos, Peterburgo, vėliau Berlyno, kitų Europos miestų klausytojus, o galiausiai tapęs žinomu Los Andželo menininku, smuikininkas ir kompozitorius Josephas Achronas (1886–1943) Lietuvoje yra praktiškai nežinomas. Tai vienas iš daugelio atvejų, ypač palietusių litvakų kilmės menininkus ir mokslininkus. Emigrantai litvakai, išsivežę su savimi svarbiausias išugdytas savybes – darbštumą, žinių troškimą, didelį norą ir siekį mokytis, tolimose plačių galimybių žemėse tapo pasauliniais vardais dailės, muzikos, fotografijos, mokslinių išradimų srityse. Tais pačiais 1886 metais, ir net tą patį gegužės mėnesį, Lazdijuose, smuikininko ir kantoriaus mėgėjo šeimoje gimė būsimasis smuikininkas virtuozas Josephas Achronas, o Seredžiuje, rabino šeimoje – Asa Yoelsonas, tapęs Al Jolsonu – Brodvėjaus ir Holivudo superžvaigžde, JAV estrados artistu, aktoriumi, dainininku. Juos abu, kaip ir 1901 m. Vilniuje gimusį Jaschą Heifetzą, gyvenimas, laimė, išvedė iš Lietuvos ir Europos, kur žydų bendruomenė vėliau, Hitleriui Vokietijoje atėjus į valdžią, buvo pasmerkta sunaikinimui. Šie trys virtuozai, kiekvienas savaip, įsitvirtino JAV ir paliko ryškų pėdsaką muzikos istorijoje. Beje, jaunesnysis Achrono brolis Izidoris Achronas, pianistas ir kompozitorius, daugiau nei 10 metų buvo Jaschos Heifetzo akompaniatorius.

Rūta Lipinaitytė, Aleksandras Markovićius, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Rūta Lipinaitytė, Aleksandras Markovićius, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Rūta Lipinaitytė. D. Matvejevo nuotr.
Rūta Lipinaitytė. D. Matvejevo nuotr.
Aleksandras Markovićius, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Aleksandras Markovićius, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Kamilė Rupeikaitė

Subtilus ilgametės patirties skambesys

Pirmasis Los Andželo gitarų kvarteto koncertas Lietuvoje

Vienas geriausių ansamblių Baltijos šalyse – Baltijos gitarų kvartetas – savo gerbėjus džiugina ne tik aukščiausio meistriškumo koncertine, bet ir organizacine veikla, nuo 2009 m. Baltijos gitarų festivalio kontekste Lietuvos klausytojams pristatydamas dar negirdėtus pasaulinio lygio meistrų koncertus. Puikiu metų pabaigos kultūriniu akcentu tapo visame pasaulyje žinomo, garsiausiu klasikinės gitaros kvartetu laikomo Los Andželo gitarų kvarteto koncertas, įvykęs Nacionalinėje filharmonijoje gruodžio 15 dieną. Būtent šis 35 metus gyvuojantis kolektyvas ir įkvėpė keturis jaunus entuziastingus gitaristus susiburti į Baltijos gitarų kvartetą 2004-aisiais.


Los Andželo gitarų kvartetas, kuriame groja Johnas Dearmanas, Williamas Kanengiseris, Scottas Tennantas (visi trys – nuo pat kvarteto susibūrimo) ir Matthew Greifas (2006 m. pabaigoje pakeitęs Andrew Yorką), yra įvertintas „Grammy“ apdovanojimu, atlieka ne tik klasikines, bet ir šiuolaikines ansambliui rašomas kompozicijas, įvairių muzikos žanrų ir stilių kūrinių aranžuotes. Kaip prieš koncertą surengtoje spaudos konferencijoje teigė W. Kanengiseris, kvartetas veikia demokratijos principu, be aiškaus lyderio, tačiau tai nereiškia, kad nekyla kūrybinių diskusijų dėl interpretacijos. Visi kvarteto nariai derina ir solinį, ir ansamblinį muzikavimą, nors prioritetą teikia ansambliniam. Jų didysis mokytojas ir įkvėpėjas – garsusis ispanų gitaristas Pepe Romero ir gitarų kvartetas „Los Romeros“, kuriame nuo 1960 m. groja vien Romero šeimos gitaristai.

Los Andželo gitarų kvartetas. D. Matvejevo nuotr.
Los Andželo gitarų kvartetas. D. Matvejevo nuotr.
Los Andželo gitarų kvartetas. D. Matvejevo nuotr.
Los Andželo gitarų kvartetas. D. Matvejevo nuotr.
Kamilė Rupeikaitė

Tiltai tarp universalumo ir lokalumo

Tarptautinė muzikologų konferencija Slovėnijoje

Šių metų rugsėjo 28–30 d. Slovėnijos sostinės Liublianos universitete vyko tarptautinė muzikologų konferencija „Tarp universalaus ir lokalaus: nuo modernizmo prie postmodernizmo“ („Between Universal and Local: From Modernism to Postmodernism“). Renginys, dedikuotas žymių Slovėnijos kompozitorių Vinko Globokaro ir Lojze Lebičiaus gimimo 80-osioms metinėms, buvo tuo metu Liublianoje vykusių Pasaulio muzikos dienų, surengtų rugsėjo 26 – spalio 2 d., dalis. Plačiai suformuluota konferencijos tema leido dalyviams pristatyti įvairius jos aspektus – tarp konferencijos potemių buvo modernizmo ir postmodernizmo muzikos technikos, estetikos, semantikos, tematikos, suvokimo ir kiti klausimai, konferencijoje skatinta dalyvauti tarpdisciplinių tyrimų autorius. Konferencijos formatas buvo kamerinis, be paralelinių sesijų, leidžiantis visiems dalyviams aprėpti visų temų panoramą ir dalyvauti bendrose diskusijose. Toks formatas labai patrauklus, nes didelėse konferencijose, kuriose darbas vyksta skirtinguose teminiuose pogrupiuose, būna neįmanoma susidaryti visumos vaizdo, problematikos aprėpties. Konferencijoje dalyvavo muzikologų iš Airijos, Makedonijos, Turkijos, Italijos, Didžiosios Britanijos, Kinijos, Latvijos, Lietuvos, Vokietijos, Slovėnijos, Lenkijos, Norvegijos, Australijos.

Konferencijos atidarymo akimirka. M. Rebolj nuotr.
Konferencijos atidarymo akimirka. M. Rebolj nuotr.
Kamilė Rupeikaitė

Nebijantis gyventi ir žaisti

Kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo jubiliejui skirtas koncertas Nacionalinėje filharmonijoje

Jubiliejus – tai savotiškas atskaitos taškas, nuo kurio atsisuki atgal, įvertini praeitas gyvenimo viršukalnes ir daubas, o priešaky stengiesi įžiūrėti horizonto liniją. Menininkui jubiliejus yra proga pabūti kartu su savo kūrybos gerbėjais ir bendraminčiais. Kompozitorius, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos, Europos kompozitoriaus premijos laureatas, kitus prestižinius apdovanojimus pelnęs Anatolijus Šenderovas yra atviras gyvenimo teikiamoms galimybėms – jis ekstravertiškai juo džiaugiasi ir kūrybiškai jį sugeria į save, po to dalindamasis su klausytojais. Kompozitorius nebijo ir nuoširdžiai atsiverti, ir atvirai džiaugtis, ir panirti į rimtus apmąstymus, ir žaisti. Net ir apie amžinai rūpimus, gilius būties klausimus A. Šenderovas savo muzika kalba su šypsena – kartais švelniai, o kartais atvirai juokaudamas.

 

Ir atlikėjų, ir publikos mėgstamas kompozitorius yra Lietuvos muzikinės kultūros fenomenas, įdomus europiniu ar net pasauliniu mastu, nes jo kūryboje atskleidžiamos bendražmogiškos, universalios aktualijos – gyvenimo pradžia ir pabaiga, žmogaus būties trapumas. A. Šenderovui muzika yra jo gyvenimo prasmė, ir tai galima jausti jo kūriniuose, kur nesivaikoma madų ar tendencijų, kurie alsuoja meile gyvenimui, kalbėjimu iš sielos gelmių. Nuo pat ankstyvųjų kūrinių A. Šenderovui būdinga aiški muzikos dramaturgija, kontrastai, estetinis muzikos pajautimas, o nuo 1990-ųjų jo kūryboje atsivėrė melodisto talentas. Kompozitorius meistriškai derina ir šiuolaikines kompozicines technikas, ir senosios žydų muzikinės kultūros tradicijas, ir atlikėjų laisvę, ir nuolat pulsuojantį improvizacijos ir žaismės elementą. Suteikdamas atlikėjams galimybę pateikti savo viziją, A. Šenderovas, siekia scenoje gyvos diskusijos tarp autoriaus užkoduotų ženklų ir jų interpretavimo galimybių.

Anatolijus Šenderovas. D. Matvejevo nuotr.
Anatolijus Šenderovas. D. Matvejevo nuotr.
David Geringas ir Modestas Pitrėnas ir LNSO. D. Matvejevo nuotr.
David Geringas ir Modestas Pitrėnas ir LNSO. D. Matvejevo nuotr.
Geiras Draugsvollas ir Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.
Geiras Draugsvollas ir Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.
Kamilė Rupeikaitė

Premjera ir ne tik

Kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo autorinis koncertas

„Visų pirma rašau atlikėjui, o po to – publikai. Todėl labai svarbu, kad publika pajaustų ir suprastų, ką noriu pasakyti savo kūryba, nes muzika pirmiausia yra kalba“, – mintimis dalinosi kompozitorius, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Anatolijus Šenderovas balandžio 26 d. vakarą „Piano.lt“ salėje, kur vyko pirmasis koncertas, skirtas artėjančiam kompozitoriaus 70-mečiui. Klausytojai tikrai jaučia ir supranta A. Šenderovo muzikos kalbą, apie tai byloja faktas, kad jis yra vienas dažniausiai Lietuvoje ir užsienyje atliekamų mūsų šalies kompozitorių, nuolat kviečiamas į tarptautinius muzikos festivalius ir koncertus įvairiose šalyse.
 
Kamerinės muzikos koncertas gražiai išskleidė jau ne vienus metus besitęsiančią kūrybinę kompozitoriaus draugystę su fortepijoniniu trio „FortVio“, – Indrė Baikštytė (fortepijonas), Ingrida Rupaitė-Petrikienė (smuikas) ir Povilas Jacunskas (violončelė), – šiemet pelniusiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premiją, ir styginių kvartetu „Art Vio“ – I. Rupaitė-Petrikienė (I smuikas), Kristijonas Venslovas (II smuikas), Tomas Petrikis (altas), P. Jacunskas (violončelė). Programos dramaturgija įrodė puikų koncerto organizatorių laiko pojūtį – vadovaujantis požiūriu, kad „mažiau yra daugiau“, klausytojas nebuvo persotintas, idant norėtų dar muzikos, o ne su palengvėjimu atsidustų, kad koncertas pagaliau baigėsi.

Anatolijus Šenderovas. D. Matvejevo nuotr.
Anatolijus Šenderovas. D. Matvejevo nuotr.
„FortVio“. D. Matvejevo nuotr.
„FortVio“. D. Matvejevo nuotr.
„Art Vio“. D. Matvejevo nuotr.
„Art Vio“. D. Matvejevo nuotr.
Kamilė Rupeikaitė

Scenos džentelmenai

Baltijos gitarų 10-mečio koncertas Nacionalinėje filharmonijoje

Spalio 9 d. į Nacionalinę filharmoniją rinkosi šventiškai nusiteikę Baltijos gitarų kvarteto gerbėjai ir draugai – koncertu „Dešimt metų su Baltijos gitarų kvartetu“ ansamblis pažymėjo gražią sukaktį. Nuo pat susibūrimo klausytojų simpatijas pelnęs jaunatviškas ir energingas Baltijos gitarų kvartetas per dešimt gyvavimo metų subrendo, išsiskleidė įvairiausiom muzikinėm spalvom, susigrojo ir jau spėjo užsitarnauti vieno geriausių gitarų ansamblio vardą Baltijos jūros regione, aukščiausiu lygiu reprezentuoja Lietuvą daugelyje pasaulio šalių, dalyvauja prestižiniuose tarptautiniuose festivaliuose, yra grojęs Berlyno filharmonijos, Varšuvos karalių rūmų, Pekino Uždraustojo miesto ir kitose garsiose koncertų salėse.
 
Trys kvarteto nariai, muzikuojantys jame nuo pat ansamblio susikūrimo, – Zigmas Čepulėnas, Sergejus Krinicinas ir Saulius S. Lipčius, – yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos auklėtiniai, o nuo 2008 m. ketvirtuoju kvarteto nariu tapo iš Belgijos atvykęs ir Vilniuje apsigyvenęs Liuveno muzikos instituto magistras Chrisas Ruebensas, pats kuriantis spalvingas kompozicijas, kurios jau įsitvirtino kvarteto repertuare. Ansamblio repertuaras labai įvairus – nuo renesanso, baroko iki šiuolaikinės ir roko muzikos kūrinių, pačių ansamblio muzikantų aranžuotų gitaroms; yra išleistos trys kompaktinės plokštelės. Muzikantai groja specialiai kvartetui pagamintomis žinomo ispanų meistro Manuelio Contreraso gitaromis. Visi nariai yra įvairiapusiai atlikėjai, puikūs solistai ir aktyvūs pedagogai.

Baltijos gitarų kvartetas ir Vilhelmas Čepinskis. S. Lipčiaus nuotr.
Baltijos gitarų kvartetas ir Vilhelmas Čepinskis. S. Lipčiaus nuotr.
Baltijos gitarų kvartetas ir Sandra Muningytė. S. Lipčiaus nuotr.
Baltijos gitarų kvartetas ir Sandra Muningytė. S. Lipčiaus nuotr.
Po Baltijos gitarų kvarteto koncerto. S. Lipčiaus nuotr.
Po Baltijos gitarų kvarteto koncerto. S. Lipčiaus nuotr.
Kamilė Rupeikaitė

Polėkio ir meistriškumo darna

Londono simfoninio orkestro koncertas Vilniuje

Pamenu jausmą, kai prieš keliolika metų, lankantis vienoje ar kitoje Europos sostinėje, akys užkliūdavo už plakatų, kviečiančių į ryškiausių, karjeros pakilimą išgyvenančių muzikos pasaulio asmenybių ir kolektyvų koncertus. Tuomet atrodydavo, kad Lietuvai pernelyg sudėtinga tapti nuolatiniu tokių menininkų gastrolių traukos centru, mat aukščiausios prabos užsienio šalių muzikų sulaukdavome ne taip dažnai, o ir kai kurie jų jau būdavo atsigręžę į savo karjeros saulėlydį. Dideli kolektyvai, kaip simfoniniai orkestrai, į Lietuvą pradėjo dažniau užsukti visai neseniai. Žinoma, Vilnius niekuomet netaps Viena ar Paryžiumi, tačiau pastaraisiais metais suintensyvėjo pasaulio reitingų viršūnėse esančių simfoninių kolektyvų vizitai Lietuvoje – šioje srityje nemažas yra Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro veiklos nuopelnas.

Leonidas Kavakosas ir Danielis Hardingas. M. Aleksos nuotr.
Leonidas Kavakosas ir Danielis Hardingas. M. Aleksos nuotr.
Leonidas Kavakosas, Danielis Hardingas ir Londono simfoninis orkestras. M. Aleksos nuotr.
Leonidas Kavakosas, Danielis Hardingas ir Londono simfoninis orkestras. M. Aleksos nuotr.
Londono simfoninis orkestras. M. Aleksos nuotr.
Londono simfoninis orkestras. M. Aleksos nuotr.
  PUSLAPIS IŠ 2  >>> Archyvas