Autorius: Kamilė Rupeikaitė

Kamilė Rupeikaitė

„Concerto in Do“. Glebas Pyšniakas, Robertas Šervenikas, LNSO, Kauno valstybinis choras Nacionalinėje filharmonijoje

Prabėgo jau penkeri metai be vieno ryškiausių šiuolaikinės muzikos kūrėjų Anatolijaus Šenderovo. Jį visada traukė muzikoje apmąstyti žmogaus prigimties paradoksą – nuolatinę sąveiką tarp neaprėpiamų gėrio ir blogio pradų; iki skausmo alinantys prieštaravimai įkvėpdavo jį parašyti ir neįtikimo grožio lyrinę melodiją, ir stichišką, atrodytų, nebesustabdomą tutti... Paskutiniai Šenderovo kūriniai iki jo išėjimo 2019 m. kovo 25-ąją vis labiau bylojo apie akistatą su neišvengiamais gyvenimo ciklo procesais, būties laikinumo ir trapumo suvokimą, muzikoje išsiliejusį skaidriu liūdesiu. Kažin, kuo gyventų ir ką rašytų šiandien šis didžiuliu talentu pasižymėjęs ir itin subtiliai laiką jautęs kūrėjas?

Kamilė Rupeikaitė

Pokalbis su dainininke Eva Ben-Zvi

Su Lietuvoje gimusia ir augusia Izraelio dainininke Eva Ben-Zvi susitikome rudenį, kai ji po daugiau nei dviejų dešimtmečių pertraukos atvyko į Vilnių dalyvauti Tarptautinio Nechamos Lifšicaitės vokalistų konkurso vertinimo komisijoje. Labai laukiau šio susitikimo – su Eva iki tol buvome bendravusios tik žinutėmis ir elektroniniais laiškais.

Kamilė Rupeikaitė

In memoriam Anatolijui Šenderovui (1945–2019)

...Paskutinį kartą su Anatolijumi Šenderovu taip ilgai – tris valandas – telefonu kalbėjome vasario 26-osios vakarą. Apie gyvenimą, kūrybą ir pasaulį. Mintys apie tai, kas rūpi, kuo gyvena, ryškiausių jo kūrybinio kelio etapų prisiminimai, teikė jam jėgų. „Aš niekuomet nebandžiau griauti pasaulio. Man svarbus grožis, meilė, tai, kas tikra ir amžina. Nelaikau savęs kūrėju, nes kūrėjas yra tik Dievas. Aš tiesiog negriaunu pasaulio. (...) Nors netikiu Dievu, giliai tikiu dievišku pradu – žmogaus, kultūros, meno ir pasaulio. Dėl tos šviesiosios pusės mano muzika žmonėms artima, nes jie atpažįsta gyvenimą“, – mintys liejosi, tarsi nujaučiant, jog taip ilgai kalbamės paskutinį kartą. Lygiai po mėnesio, kovo 26-ąją, sužinojome, kad Anatolijaus Šenderovo nebėra... Vienas talentingiausių ir ryškiausių Lietuvos kompozitorių paliko daugybę dar neįgyvendintų kūrybinių sumanymų, o jo netektis yra itin skaudus praradimas ne vien mūsų šalies, bet ir pasaulio muzikinei kultūrai. A. Šenderovo muzika mėgstama atlikėjų, pelno klausytojų simpatijas įvairių žemynų koncertų salėse, yra įvertinta ne vieno prestižinio tarptautinio konkurso premija, aukščiausiais Lietuvos apdovanojimais kultūros srityje. Tačiau atsisveikinant su kompozitoriumi norisi prisiminti ne apdovanojimus, kad ir kokie jie reikšmingi, o jo kūrybos filosofiją ir ryškiausius darbus, įėjusius į Lietuvos muzikos istoriją.

Kamilė Rupeikaitė

Kipro Mašanausko miuziklo „Mindaugas Karalius“ įspūdžiai

Lapkričio 10 d. Klaipėdoje įvyko miuziklo „Mindaugas Karalius“ premjera. Spektaklis jau parodytas ir Vilniuje bei Kaune, o gruodžio 27 d. jį išvysti galės Panevėžio gyventojai. Miuziklo kūrėjams – kompozitoriui Kiprui Mašanauskui, libreto autoriui Romui Lileikiui, režisierei-choreografei Anželikai Cholinai, scenografui Marijui Jacovskiui – tai jau antras komandinis darbas po 2014  m. sukurto miuziklo „Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto legenda“ (2015 m. už jo muziką K. Mašanauskas pelnė Šventojo Kristoforo statulėlę ir buvo nominuotas Auksiniam scenos kryžiui). Sveikintina, kad kūrėjai imasi istorinių temų ir gyva meno kalba siekia sužadinti įvairaus amžiaus ir išsilavinimo žiūrovų smalsumą giliau pasidomėti painiais Lietuvos istorijos vingiais. Drąsu, kad kūrybinė grupė vėl ryžosi imtis naujo miuziklo, nes vis tik darbas milžiniškas, reikalaujantis daug laiko ir jėgų bei didžiulių investicijų, o ir apie Mindaugo laikotarpį XIII a. yra mažai patikimų istorinių žinių. Tad nesigilindama į Lietuvos istorijos peripetijas, apžvelgsiu patį kūrinį ir jo interpretaciją.

„Mindaugą Karalių“, kaip kadaise ir „Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto legendą“, stebėjau Vilniaus „Siemens“ arenoje. Tenka pripažinti, kad šioje erdvėje akustika nėra dėkinga, o ir pati atmosfera koncertinė, ne teatrinė, tad nukenčia spektaklio kokybė bei siužeto suvokimas, neįmanoma apčiuopti visų muzikos niuansų. Šią problemą miuziklo kūrėjai, be abejo, suvokia, tačiau kol kas Vilniuje kito pasirinkimo, siekiant sutalpinti didžiules žiūrovų minias, nėra.

Kamilė Rupeikaitė

Anatolijaus Šenderovo naujo kūrinio premjera festivalyje „Pokrovskije kolokola“

1323 m. Vakarų Europai siųstuose laiškuose Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas ne tik pirmą kartą paminėjo Vilnių, bet ir pakvietė visus geros valios žmones, ypač amatininkus, pirklius ir žemdirbius, atvykti ir įsikurti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Atvykstantiems žemdirbiams buvo leista dešimt metų dirbti žemę be mokesčio, o pirkliams įvažiuoti ir išvažiuoti „be mokesčio bei muito ir laisvai, pašalinus bet kokias kliūtis“. Tokie Lietuvos ekonomikai naudingi planai ir suteiktos dosnios teisės imigrantams pradėjo daugiataučio Vilniaus istoriją.

Įvairioms kultūroms atviro Vilniaus istorijai prisiminti kasmet rengiamas tarptautinis folkloro festivalis „Pokrovskije kolokola“ (įkūrėja ir meno vadovė Irina Zacharova). Šiųmetiniame, jau tryliktajame, kuris vyko spalio 10–14 d., dalyvavo kolektyvai iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Baltarusijos, Lenkijos, Rusijos, Ukrainos, Gruzijos, Vokietijos, Italijos ir Ispanijos. Daugiausia dėmesio festivalio organizatoriai skiria folklorui išsaugoti, populiarinti, geriausioms liaudies meno tradicijoms pristatyti. Nuo 2009 m. festivalis kompozitoriams užsako sukurti world music stiliaus kūrinius, sujungiančius Lietuvoje gyvenančių tautų tradicines dainas ir šiuolaikinę muzikos kalbą. Festivaliui kūrinių jau yra sukūrę Linas Rimša, Gediminas Rimkus Rimkevičius, Jonas Jurkūnas, Algirdas Martinaitis, Zita Bružaitė, rusų kompozitorius Andrejus Dojnikovas, o šiais metais spalio 10 d. atidarymo koncerte Nacionalinėje filharmonijoje pirmą kartą nuskambėjo nauja Nacionalinės premijos laureato Anatolijaus Šenderovo muzikinė misterija „Dedikacija“. Ją parengė folkloro ansamblis „Arinuška“ (meno vadovai Irena ir Nikolajus Zacharovai), folkloro ansamblis „Bedinera“ (meno vadovas Murtazas Tsimintia, Gruzija), Vilniaus choralinės sinagogos kantorius Šmuelis Jatomas, Irena Rokicka, Irma Fedaravičiūtė, Kamilis Kobeckis, Arina Zacharova (vokalas), saksofonininkas Petras Vyšniauskas, perkusininkas Arkadijus Gotesmanas, Čiurlionio styginių kvartetas, choreografė ir šokėja Edita Stundytė, vaizdo instaliacijų autorius Kornelijus Jaroševičius, dirigavo Karolis Variakojis. „Dedikaciją“ režisavo pats kompozitorius.

Kamilė Rupeikaitė

Mintys po Giedriaus Kuprevičiaus kamerinės simfonijos „Dovydo žvaigždė“ premjeros

Kasmet rugsėjį Lietuva prisimena Lietuvos žydų genocido aukas, kai dėl nacių okupuotoje Lietuvoje vykdyto Holokausto netekome 95 proc. savo bendrapiliečių. Šiemet rugsėjo 23-iąją paminėta Vilniaus geto likvidavimo 75 metų sukaktis. Ši diena sutapo su popiežiaus Pranciškaus vizitu Lietuvoje, tad susitelkimo atmosfera buvo ypatinga.

Kamilė Rupeikaitė

Pokalbis su fleitininku Vyteniu Gikniumi

Žinomas Lietuvos fleitininkas Vytenis Giknius baigė Nacionalinę M.K. Čiurlionio menų mokyklą ir Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Koncertuoja su įvairiais ansambliais, orkestrais, dirba Lietuvos valstybiniame simfoniniame orkestre. Keliolika metų nuosekliai studijuoja senosios muzikos atlikimo meną. Jis yra pirmasis Lietuvoje atlikėjas, grojantis traversu – skersine baroko fleita (stažavosi Čekijoje pas profesorę Nancy Hadden), vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo groti vadinamuoju cinku (arba kornetu), stažavosi pas Gustavo Gargiulo ir Gebhardą Davidą, vieną iš kelių geriausių dabarties cinkininkų pasaulyje; taip pat groja barokiniu obojumi, išilginėmis fleitomis, yra bandęs groti tenorine šalmėja ir barokiniu fagotu. Jau beveik metus Vilniuje veikia neformali senosios muzikos mokyklėlė, kurioje V. Giknius dalijasi savo sukauptomis žiniomis.

Kamilė Rupeikaitė

Kas ketverius metus geriausiame Izraelio universitete – Jeruzalės Hebrajų universitete – vyksta didžiausias pasaulyje žydų mokslo kongresas (World Congress for Jewish Studies), kurį Izraelio naujienų portalas „Times of Israel“ pavadino „Žydų mokslo olimpinėmis žaidynėmis“. Kadaise, pirmajame Kongrese, surengtame 1947-aisiais dar prieš Izraelio valstybės susikūrimą, buvo perskaityti tik 75 pranešimai. Šiemetinis, jau 17-asis, vykęs rugpjūčio 6–10 d., aprėpė pačias įvairiausias su dabarties ir senovės žydų istorija, kultūra, religinėmis tradicijomis, šventraščiais, švietimu, menais, kalbomis, teise, politika, filosofija susijusias temas ir subūrė apie du tūkstančius tyrėjų (mokslo daktarų ir doktorantų) iš viso pasaulio. Tai savitas fenomenas, kurio kaskart nekantriai laukia įvairių šalių žydų mokslo sričių tyrėjai, idant ir vėl susitiktų ilgamečius, seniai matytus kolegas, tad per pertraukas tarp pranešimų Hebrajų universiteto koridoriai ir kavinaitės prisipildo emocingo šurmulio. O ir sesijų metu netyla diskusijos, daugeliui įsitraukiant į po pranešimų vykstančius jų aptarimus. Ypatingo dėmesio ir kolegų pagarbos Kongrese sulaukia mokslininkai emeritai; ore tvyrant smalsumui, pranešimų klausosi ir jaunos mokslininkės mamos su vežimėliuose miegančiais kūdikiais. Buvo galima jausti, kad tai visų, besidominčių žydų mokslo pasauliu, erdvė – atvira, raginanti ieškoti atsakymų į neišsenkančius mokslinės minties klausimus. (Aktyviai aptartas ir gausus klausimų buvo ir mano skaitytas pranešimas apie muzikinį ugdymą XIX a. Vilniaus žydų švietimo įstaigose.) Kongreso metu kasdien vyko koncertai, filmų peržiūros, knygų mugė.

Kamilė Rupeikaitė

Apsilankius istorinio naratyvo muziejuose Lenkijoje

Viskas prasidėjo ankstyvą 2015-ųjų pavasarį, kai su Lenkijos ambasados Lietuvoje pirmąja patarėja Maria Ślebioda susitikome vienoje iš senamiesčio kavinukių aptarti tolesnių bendradarbiavimo galimybių. Valstybinį Vilniaus Gaono žydų muziejų (VVGŽM) su Lenkijos ambasada ne vienus metus jau siejo aktyvus bendradarbiavimas, tad ambasada suprato situaciją, jog, dirbant prie sudėtingų ilgalaikių projektų, muziejininkams labai praverstų pasisemti patirties iš Lenkijos muziejų. Juk Lenkija nuo senų laikų asocijuojasi su aukštos prabos, kruopščiai puoselėjama kultūra plačiąja prasme, puikiai suvokia kultūros vertę, jos įtaką gyvenimo kokybės gerinimui, šalies ekonomikos augimui ir mielai pažindina kitų šalių specialistus su tais kultūriniais reiškiniais, kuriais pagrįstai gali didžiuotis. Tad šių metų spalį Lenkijos ambasada Lietuvoje penkiems VVGŽM darbuotojams padovanojo puikią galimybę pasistažuoti Lenkijos istorinio naratyvo muziejuose. Stažuotės tikslas – padėti naujo padalinio, Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejaus, kuris įsikurs istoriniame žydų „Tarbut“ gimnazijos pastate, koncepciją kuriantiems VVGŽM specialistams susipažinti su lenkiška patirtimi, pasirinktais ir ekspozicijose perteiktais istoriniais naratyvais, inovatyviais muziejų dizaino sprendimais. Stažuotės metu didžiulį įspūdį paliko ne tik patys muziejai, bet ir pokalbiai su jų vadovais, parodų kuratoriais, kurie labai geranoriškai dalinosi patirtimi, patarimais, rekomendacijomis ir netgi problemomis, su kuriomis susiduria. Užrašų knygelė su branginamais įspūdžiais yra nuolat po ranka, nes Lenkijos kolegų patirtys labai aktualios ir mūsų kasdieniame darbe. Keliomis refleksijomis norisi pasidalinti ir su „7 meno dienų“ skaitytojais.

Kamilė Rupeikaitė

Balandžio 27 d. Miunsteryje (Vokietija) Aukštojoje muzikos mokykloje (Musikhochchule) profesorius Reinbertas Eversas pirmą kartą atliko jam dedikuotą Anatolijaus Šenderovo kūrinį „Felcino Bianco“ gitarai ir fonogramai. Profesorius R. Eversas gerai žinomas Lietuvoje – jis yra aktyvus lietuviškos ir Baltijos šalių muzikos propaguotojas, keletą metų buvo Kristupo vasaros festivalio kontekste vykusio Gitaros festivalio meno vadovas ir atlikėjas, pirmasis atliko A. Šenderovo Koncertą gitarai ir kameriniam orkestrui „Ir ištiesiau rankas – Miražas...“, kartu su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru įrašė kompaktinę plokštelę.

Plačiau apie premjerą Miunsteryje papasakojo A. Šenderovas, ką tik sugrįžęs iš Vokietijos. „Prieš keletą metų profesorius Reinbertas Eversas buvo pakviestas dėstyti vasaros muzikos kursuose Italijoje, o Areco mieste su Toskanos kameriniu orkestru atliko mano Koncertą gitarai. Aš irgi buvau pakviestas į koncertą. Gyvenome fantastiškoje vietoje – Felcino Bianco, aukštai kalnuose, restauruotoje viduramžių pilaitėje. Kai tik atvažiavome, iškart išgirdau nepaprastą gamtos garsų derinį: pirmiausia – cikadų, egzotiškų paukščių, vėjo, tolimo bažnyčios varpų skambėjimo... Pagalvojau, kad, tikriausiai kada nors atsiras kūrinys, įkvėptas šių garsų ir vaizdų. Kai profesorius Eversas paprašė parašyti kūrinį, kurį jis atliktų iškilmingame koncerte, skirtame profesoriaus vardo suteikimo 40-mečiui (tuomet jis tapo pačiu jauniausiu – 28 metų muzikos profesoriumi Vokietijoje), iškart prisiminiau Felcino Bianco. Kūrinio „Felcino Bianco“ gitarai ir fonogramai žanrą įvardijau kaip garsovaizdį (soundscape). Fonogramoje skamba naturalūs cikadų, egzotiškų paukščių, varpų garsai, taip pat elektroniniai skambesiai, sudarantys erdvinę atmosferą. Koncertas buvo labai iškilmingas, klausytojų buvo pilnutėlė salė, profesorius atliko net penkis kūrinius, grojo jo esami ir buvę studentai. Renginys prasidėjo ir pasibaigė fragmentais iš mano Koncerto gitarai („Ir ištiesiau rankas – Miražas...“) vaizdo įrašų. Pats koncertas buvo pavadintas „Miražas: Gitara“. Kitą dieną aukštojoje muzikos mokykloje įvyko susitikimas su studentais. Jie domėjosi mano kūryba, klausė muzikos, kalbėjomės apie muzikos interpretavimą. Buvo labai šilta atmosfera“, – pasakoja kompozitorius.