7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Kamilė Rupeikaitė

Kamilė Rupeikaitė

Nebandęs griauti pasaulio

In memoriam Anatolijui Šenderovui (1945–2019)

...Paskutinį kartą su Anatolijumi Šenderovu taip ilgai – tris valandas – telefonu kalbėjome vasario 26-osios vakarą. Apie gyvenimą, kūrybą ir pasaulį. Mintys apie tai, kas rūpi, kuo gyvena, ryškiausių jo kūrybinio kelio etapų prisiminimai, teikė jam jėgų. „Aš niekuomet nebandžiau griauti pasaulio. Man svarbus grožis, meilė, tai, kas tikra ir amžina. Nelaikau savęs kūrėju, nes kūrėjas yra tik Dievas. Aš tiesiog negriaunu pasaulio. (...) Nors netikiu Dievu, giliai tikiu dievišku pradu – žmogaus, kultūros, meno ir pasaulio. Dėl tos šviesiosios pusės mano muzika žmonėms artima, nes jie atpažįsta gyvenimą“, – mintys liejosi, tarsi nujaučiant, jog taip ilgai kalbamės paskutinį kartą. Lygiai po mėnesio, kovo 26-ąją, sužinojome, kad Anatolijaus Šenderovo nebėra... Vienas talentingiausių ir ryškiausių Lietuvos kompozitorių paliko daugybę dar neįgyvendintų kūrybinių sumanymų, o jo netektis yra itin skaudus praradimas ne vien mūsų šalies, bet ir pasaulio muzikinei kultūrai. A. Šenderovo muzika mėgstama atlikėjų, pelno klausytojų simpatijas įvairių žemynų koncertų salėse, yra įvertinta ne vieno prestižinio tarptautinio konkurso premija, aukščiausiais Lietuvos apdovanojimais kultūros srityje. Tačiau atsisveikinant su kompozitoriumi norisi prisiminti ne apdovanojimus, kad ir kokie jie reikšmingi, o jo kūrybos filosofiją ir ryškiausius darbus, įėjusius į Lietuvos muzikos istoriją.

Anatolijus Šenderovas. 2009 m. A. Žižiūno nuotr.
Anatolijus Šenderovas. 2009 m. A. Žižiūno nuotr.
Anatolijus Šenderovas ir David Geringas. 2005 m. M. Raškovskio nuotr.
Anatolijus Šenderovas ir David Geringas. 2005 m. M. Raškovskio nuotr.
Algimantas Peseckas, Juozas Domarkas, Anatolijus Šenderovas, Pavelas Giunteris ir Irena Milkevičiūtė. 2011 m. H. Milaševičiaus nuotr.
Algimantas Peseckas, Juozas Domarkas, Anatolijus Šenderovas, Pavelas Giunteris ir Irena Milkevičiūtė. 2011 m. H. Milaševičiaus nuotr.
Anatolijus Šenderovas su dukra Žaneta. 2012 m. D. Matvejevo nuotr.
Anatolijus Šenderovas su dukra Žaneta. 2012 m. D. Matvejevo nuotr.
Anatolijus Šenderovas. 2012 m. D. Matvejevo nuotr.
Anatolijus Šenderovas. 2012 m. D. Matvejevo nuotr.
Kamilė Rupeikaitė

Muzikinės istorijos interpretacijos

Kipro Mašanausko miuziklo „Mindaugas Karalius“ įspūdžiai

Lapkričio 10 d. Klaipėdoje įvyko miuziklo „Mindaugas Karalius“ premjera. Spektaklis jau parodytas ir Vilniuje bei Kaune, o gruodžio 27 d. jį išvysti galės Panevėžio gyventojai. Miuziklo kūrėjams – kompozitoriui Kiprui Mašanauskui, libreto autoriui Romui Lileikiui, režisierei-choreografei Anželikai Cholinai, scenografui Marijui Jacovskiui – tai jau antras komandinis darbas po 2014  m. sukurto miuziklo „Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto legenda“ (2015 m. už jo muziką K. Mašanauskas pelnė Šventojo Kristoforo statulėlę ir buvo nominuotas Auksiniam scenos kryžiui). Sveikintina, kad kūrėjai imasi istorinių temų ir gyva meno kalba siekia sužadinti įvairaus amžiaus ir išsilavinimo žiūrovų smalsumą giliau pasidomėti painiais Lietuvos istorijos vingiais. Drąsu, kad kūrybinė grupė vėl ryžosi imtis naujo miuziklo, nes vis tik darbas milžiniškas, reikalaujantis daug laiko ir jėgų bei didžiulių investicijų, o ir apie Mindaugo laikotarpį XIII a. yra mažai patikimų istorinių žinių. Tad nesigilindama į Lietuvos istorijos peripetijas, apžvelgsiu patį kūrinį ir jo interpretaciją.

 

„Mindaugą Karalių“, kaip kadaise ir „Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto legendą“, stebėjau Vilniaus „Siemens“ arenoje. Tenka pripažinti, kad šioje erdvėje akustika nėra dėkinga, o ir pati atmosfera koncertinė, ne teatrinė, tad nukenčia spektaklio kokybė bei siužeto suvokimas, neįmanoma apčiuopti visų muzikos niuansų. Šią problemą miuziklo kūrėjai, be abejo, suvokia, tačiau kol kas Vilniuje kito pasirinkimo, siekiant sutalpinti didžiules žiūrovų minias, nėra.

Scena iš miuziklo „Mindaugas Karalius“. M. Vitėno nuotr.
Scena iš miuziklo „Mindaugas Karalius“. M. Vitėno nuotr.
Scena iš miuziklo „Mindaugas Karalius“. M. Vitėno nuotr.
Scena iš miuziklo „Mindaugas Karalius“. M. Vitėno nuotr.
Scena iš miuziklo „Mindaugas Karalius“. M. Vitėno nuotr.
Scena iš miuziklo „Mindaugas Karalius“. M. Vitėno nuotr.
Scena iš miuziklo „Mindaugas Karalius“. M. Vitėno nuotr.
Scena iš miuziklo „Mindaugas Karalius“. M. Vitėno nuotr.
Scena iš miuziklo „Mindaugas Karalius“. M. Vitėno nuotr.
Scena iš miuziklo „Mindaugas Karalius“. M. Vitėno nuotr.
Scena iš miuziklo „Mindaugas Karalius“. M. Vitėno nuotr.
Scena iš miuziklo „Mindaugas Karalius“. M. Vitėno nuotr.
Scena iš miuziklo „Mindaugas Karalius“. M. Vitėno nuotr.
Scena iš miuziklo „Mindaugas Karalius“. M. Vitėno nuotr.
Kamilė Rupeikaitė

Dedikacija Vilniui, kokio nebėra

Anatolijaus Šenderovo naujo kūrinio premjera festivalyje „Pokrovskije kolokola“

1323 m. Vakarų Europai siųstuose laiškuose Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas ne tik pirmą kartą paminėjo Vilnių, bet ir pakvietė visus geros valios žmones, ypač amatininkus, pirklius ir žemdirbius, atvykti ir įsikurti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Atvykstantiems žemdirbiams buvo leista dešimt metų dirbti žemę be mokesčio, o pirkliams įvažiuoti ir išvažiuoti „be mokesčio bei muito ir laisvai, pašalinus bet kokias kliūtis“. Tokie Lietuvos ekonomikai naudingi planai ir suteiktos dosnios teisės imigrantams pradėjo daugiataučio Vilniaus istoriją.

 

Įvairioms kultūroms atviro Vilniaus istorijai prisiminti kasmet rengiamas tarptautinis folkloro festivalis „Pokrovskije kolokola“ (įkūrėja ir meno vadovė Irina Zacharova). Šiųmetiniame, jau tryliktajame, kuris vyko spalio 10–14 d., dalyvavo kolektyvai iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Baltarusijos, Lenkijos, Rusijos, Ukrainos, Gruzijos, Vokietijos, Italijos ir Ispanijos. Daugiausia dėmesio festivalio organizatoriai skiria folklorui išsaugoti, populiarinti, geriausioms liaudies meno tradicijoms pristatyti. Nuo 2009 m. festivalis kompozitoriams užsako sukurti world music stiliaus kūrinius, sujungiančius Lietuvoje gyvenančių tautų tradicines dainas ir šiuolaikinę muzikos kalbą. Festivaliui kūrinių jau yra sukūrę Linas Rimša, Gediminas Rimkus Rimkevičius, Jonas Jurkūnas, Algirdas Martinaitis, Zita Bružaitė, rusų kompozitorius Andrejus Dojnikovas, o šiais metais spalio 10 d. atidarymo koncerte Nacionalinėje filharmonijoje pirmą kartą nuskambėjo nauja Nacionalinės premijos laureato Anatolijaus Šenderovo muzikinė misterija „Dedikacija“. Ją parengė folkloro ansamblis „Arinuška“ (meno vadovai Irena ir Nikolajus Zacharovai), folkloro ansamblis „Bedinera“ (meno vadovas Murtazas Tsimintia, Gruzija), Vilniaus choralinės sinagogos kantorius Šmuelis Jatomas, Irena Rokicka, Irma Fedaravičiūtė, Kamilis Kobeckis, Arina Zacharova (vokalas), saksofonininkas Petras Vyšniauskas, perkusininkas Arkadijus Gotesmanas, Čiurlionio styginių kvartetas, choreografė ir šokėja Edita Stundytė, vaizdo instaliacijų autorius Kornelijus Jaroševičius, dirigavo Karolis Variakojis. „Dedikaciją“ režisavo pats kompozitorius.

Anatolijus Šenderovas po premjeros. Organizatorių nuotr.
Anatolijus Šenderovas po premjeros. Organizatorių nuotr.
Ansamblis „Arinuška“. Organizatorių nuotr.
Ansamblis „Arinuška“. Organizatorių nuotr.
„Dedikacijos“ scena. A. Šenderovo nuotr.
„Dedikacijos“ scena. A. Šenderovo nuotr.
Kantorius Šmuelis Jatomas. A. Šenderovo nuotr.
Kantorius Šmuelis Jatomas. A. Šenderovo nuotr.
Kamilė Rupeikaitė

Skleidžianti žinią

Mintys po Giedriaus Kuprevičiaus kamerinės simfonijos „Dovydo žvaigždė“ premjeros

Kasmet rugsėjį Lietuva prisimena Lietuvos žydų genocido aukas, kai dėl nacių okupuotoje Lietuvoje vykdyto Holokausto netekome 95 proc. savo bendrapiliečių. Šiemet rugsėjo 23-iąją paminėta Vilniaus geto likvidavimo 75 metų sukaktis. Ši diena sutapo su popiežiaus Pranciškaus vizitu Lietuvoje, tad susitelkimo atmosfera buvo ypatinga.

Giedrius Kuprevičius su atlikėjais. „Glasses’n beard photography“ nuotr.
Giedrius Kuprevičius su atlikėjais. „Glasses’n beard photography“ nuotr.
Koncerto akimirka „Vaidilos“ teatre. „Glasses’n beard photography“ nuotr.
Koncerto akimirka „Vaidilos“ teatre. „Glasses’n beard photography“ nuotr.
Solistas Rafailas Karpis, ansambliai „Lietuvos Jeruzalė“ ir Amerikos virtuozai. „Glasses’n beard photography“ nuotr.
Solistas Rafailas Karpis, ansambliai „Lietuvos Jeruzalė“ ir Amerikos virtuozai. „Glasses’n beard photography“ nuotr.
Elizabeth Borowsky-LeBlanc. „Glasses’n beard photography“ nuotr.
Elizabeth Borowsky-LeBlanc. „Glasses’n beard photography“ nuotr.
Solistas Rafailas Karpis, ansambliai „Lietuvos Jeruzalė“ ir Amerikos virtuozai. „Glasses’n beard photography“ nuotr.
Solistas Rafailas Karpis, ansambliai „Lietuvos Jeruzalė“ ir Amerikos virtuozai. „Glasses’n beard photography“ nuotr.
Rafailas Karpis. „Glasses’n beard photography“ nuotr.
Rafailas Karpis. „Glasses’n beard photography“ nuotr.
Kamilė Rupeikaitė

Ne tik apie senąją muziką

Pokalbis su fleitininku Vyteniu Gikniumi

Žinomas Lietuvos fleitininkas Vytenis Giknius baigė Nacionalinę M.K. Čiurlionio menų mokyklą ir Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Koncertuoja su įvairiais ansambliais, orkestrais, dirba Lietuvos valstybiniame simfoniniame orkestre. Keliolika metų nuosekliai studijuoja senosios muzikos atlikimo meną. Jis yra pirmasis Lietuvoje atlikėjas, grojantis traversu – skersine baroko fleita (stažavosi Čekijoje pas profesorę Nancy Hadden), vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo groti vadinamuoju cinku (arba kornetu), stažavosi pas Gustavo Gargiulo ir Gebhardą Davidą, vieną iš kelių geriausių dabarties cinkininkų pasaulyje; taip pat groja barokiniu obojumi, išilginėmis fleitomis, yra bandęs groti tenorine šalmėja ir barokiniu fagotu. Jau beveik metus Vilniuje veikia neformali senosios muzikos mokyklėlė, kurioje V. Giknius dalijasi savo sukauptomis žiniomis.

Vaiva Eidukaitytė-Storastienė ir Vytenis Giknius. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Vaiva Eidukaitytė-Storastienė ir Vytenis Giknius. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Senosios muzikos mokyklėlės priristatymo koncertas Vilniaus Išganytojo (joanitų) bažnyčioje. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Senosios muzikos mokyklėlės priristatymo koncertas Vilniaus Išganytojo (joanitų) bažnyčioje. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Kamilė Rupeikaitė

XVII pasaulinio žydų mokslo kongreso akimirkos

Kas ketverius metus geriausiame Izraelio universitete – Jeruzalės Hebrajų universitete – vyksta didžiausias pasaulyje žydų mokslo kongresas (World Congress for Jewish Studies), kurį Izraelio naujienų portalas „Times of Israel“ pavadino „Žydų mokslo olimpinėmis žaidynėmis“. Kadaise, pirmajame Kongrese, surengtame 1947-aisiais dar prieš Izraelio valstybės susikūrimą, buvo perskaityti tik 75 pranešimai. Šiemetinis, jau 17-asis, vykęs rugpjūčio 6–10 d., aprėpė pačias įvairiausias su dabarties ir senovės žydų istorija, kultūra, religinėmis tradicijomis, šventraščiais, švietimu, menais, kalbomis, teise, politika, filosofija susijusias temas ir subūrė apie du tūkstančius tyrėjų (mokslo daktarų ir doktorantų) iš viso pasaulio. Tai savitas fenomenas, kurio kaskart nekantriai laukia įvairių šalių žydų mokslo sričių tyrėjai, idant ir vėl susitiktų ilgamečius, seniai matytus kolegas, tad per pertraukas tarp pranešimų Hebrajų universiteto koridoriai ir kavinaitės prisipildo emocingo šurmulio. O ir sesijų metu netyla diskusijos, daugeliui įsitraukiant į po pranešimų vykstančius jų aptarimus. Ypatingo dėmesio ir kolegų pagarbos Kongrese sulaukia mokslininkai emeritai; ore tvyrant smalsumui, pranešimų klausosi ir jaunos mokslininkės mamos su vežimėliuose miegančiais kūdikiais. Buvo galima jausti, kad tai visų, besidominčių žydų mokslo pasauliu, erdvė – atvira, raginanti ieškoti atsakymų į neišsenkančius mokslinės minties klausimus. (Aktyviai aptartas ir gausus klausimų buvo ir mano skaitytas pranešimas apie muzikinį ugdymą XIX a. Vilniaus žydų švietimo įstaigose.) Kongreso metu kasdien vyko koncertai, filmų peržiūros, knygų mugė.

Ben-Zvi instituto „Piyut“ ansamblis. K. Rupeikaitės nuotr.
Ben-Zvi instituto „Piyut“ ansamblis. K. Rupeikaitės nuotr.
Profesorius Edwin Seroussi (dešinėje), Hadas Pal Yarden, Yaniv Ovadia, Eliyahu Dygmi. K. Rupeikaitės nuotr.
Profesorius Edwin Seroussi (dešinėje), Hadas Pal Yarden, Yaniv Ovadia, Eliyahu Dygmi. K. Rupeikaitės nuotr.
Kamilė Rupeikaitė

Atsakomybė atminčiai

Apsilankius istorinio naratyvo muziejuose Lenkijoje

Viskas prasidėjo ankstyvą 2015-ųjų pavasarį, kai su Lenkijos ambasados Lietuvoje pirmąja patarėja Maria Ślebioda susitikome vienoje iš senamiesčio kavinukių aptarti tolesnių bendradarbiavimo galimybių. Valstybinį Vilniaus Gaono žydų muziejų (VVGŽM) su Lenkijos ambasada ne vienus metus jau siejo aktyvus bendradarbiavimas, tad ambasada suprato situaciją, jog, dirbant prie sudėtingų ilgalaikių projektų, muziejininkams labai praverstų pasisemti patirties iš Lenkijos muziejų. Juk Lenkija nuo senų laikų asocijuojasi su aukštos prabos, kruopščiai puoselėjama kultūra plačiąja prasme, puikiai suvokia kultūros vertę, jos įtaką gyvenimo kokybės gerinimui, šalies ekonomikos augimui ir mielai pažindina kitų šalių specialistus su tais kultūriniais reiškiniais, kuriais pagrįstai gali didžiuotis. Tad šių metų spalį Lenkijos ambasada Lietuvoje penkiems VVGŽM darbuotojams padovanojo puikią galimybę pasistažuoti Lenkijos istorinio naratyvo muziejuose. Stažuotės tikslas – padėti naujo padalinio, Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejaus, kuris įsikurs istoriniame žydų „Tarbut“ gimnazijos pastate, koncepciją kuriantiems VVGŽM specialistams susipažinti su lenkiška patirtimi, pasirinktais ir ekspozicijose perteiktais istoriniais naratyvais, inovatyviais muziejų dizaino sprendimais. Stažuotės metu didžiulį įspūdį paliko ne tik patys muziejai, bet ir pokalbiai su jų vadovais, parodų kuratoriais, kurie labai geranoriškai dalinosi patirtimi, patarimais, rekomendacijomis ir netgi problemomis, su kuriomis susiduria. Užrašų knygelė su branginamais įspūdžiais yra nuolat po ranka, nes Lenkijos kolegų patirtys labai aktualios ir mūsų kasdieniame darbe. Keliomis refleksijomis norisi pasidalinti ir su „7 meno dienų“ skaitytojais.

Lancuto sinagogos interjero fragmentas
Lancuto sinagogos interjero fragmentas
Gwózdzieco sinagogos polichrominių lubų rekonstrukcijos fragmentas
Gwózdzieco sinagogos polichrominių lubų rekonstrukcijos fragmentas
Krokuvos miesto vokiečių okupacijos metais muziejaus ekspozicijos fragmentas
Krokuvos miesto vokiečių okupacijos metais muziejaus ekspozicijos fragmentas
Oskaro Schindlerio darbo kabinetas Krokuvos miesto vokiečių okupacijos metais muziejuje
Oskaro Schindlerio darbo kabinetas Krokuvos miesto vokiečių okupacijos metais muziejuje
Varšuvos sukilimo muziejaus ekspozicijos fragmentas
Varšuvos sukilimo muziejaus ekspozicijos fragmentas
Lenkijos žydų istorijos muziejaus „Polin“ ekspozicijos fragmentas
Lenkijos žydų istorijos muziejaus „Polin“ ekspozicijos fragmentas
Kamilė Rupeikaitė

Anatolijaus Šenderovo kūrinio premjera Miunsteryje

Balandžio 27 d. Miunsteryje (Vokietija) Aukštojoje muzikos mokykloje (Musikhochchule) profesorius Reinbertas Eversas pirmą kartą atliko jam dedikuotą Anatolijaus Šenderovo kūrinį „Felcino Bianco“ gitarai ir fonogramai. Profesorius R. Eversas gerai žinomas Lietuvoje – jis yra aktyvus lietuviškos ir Baltijos šalių muzikos propaguotojas, keletą metų buvo Kristupo vasaros festivalio kontekste vykusio Gitaros festivalio meno vadovas ir atlikėjas, pirmasis atliko A. Šenderovo Koncertą gitarai ir kameriniam orkestrui „Ir ištiesiau rankas – Miražas...“, kartu su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru įrašė kompaktinę plokštelę.

 

Plačiau apie premjerą Miunsteryje papasakojo A. Šenderovas, ką tik sugrįžęs iš Vokietijos. „Prieš keletą metų profesorius Reinbertas Eversas buvo pakviestas dėstyti vasaros muzikos kursuose Italijoje, o Areco mieste su Toskanos kameriniu orkestru atliko mano Koncertą gitarai. Aš irgi buvau pakviestas į koncertą. Gyvenome fantastiškoje vietoje – Felcino Bianco, aukštai kalnuose, restauruotoje viduramžių pilaitėje. Kai tik atvažiavome, iškart išgirdau nepaprastą gamtos garsų derinį: pirmiausia – cikadų, egzotiškų paukščių, vėjo, tolimo bažnyčios varpų skambėjimo... Pagalvojau, kad, tikriausiai kada nors atsiras kūrinys, įkvėptas šių garsų ir vaizdų. Kai profesorius Eversas paprašė parašyti kūrinį, kurį jis atliktų iškilmingame koncerte, skirtame profesoriaus vardo suteikimo 40-mečiui (tuomet jis tapo pačiu jauniausiu – 28 metų muzikos profesoriumi Vokietijoje), iškart prisiminiau Felcino Bianco. Kūrinio „Felcino Bianco“ gitarai ir fonogramai žanrą įvardijau kaip garsovaizdį (soundscape). Fonogramoje skamba naturalūs cikadų, egzotiškų paukščių, varpų garsai, taip pat elektroniniai skambesiai, sudarantys erdvinę atmosferą. Koncertas buvo labai iškilmingas, klausytojų buvo pilnutėlė salė, profesorius atliko net penkis kūrinius, grojo jo esami ir buvę studentai. Renginys prasidėjo ir pasibaigė fragmentais iš mano Koncerto gitarai („Ir ištiesiau rankas – Miražas...“) vaizdo įrašų. Pats koncertas buvo pavadintas „Miražas: Gitara“. Kitą dieną aukštojoje muzikos mokykloje įvyko susitikimas su studentais. Jie domėjosi mano kūryba, klausė muzikos, kalbėjomės apie muzikos interpretavimą. Buvo labai šilta atmosfera“, – pasakoja kompozitorius.

Reinbertas Eversas ir Anatolijus Šenderovas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Reinbertas Eversas ir Anatolijus Šenderovas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Kamilė Rupeikaitė

Sugrįžtantis paveldas

Simfoninių kūrinių koncertas „Didvyrio gyvenimas“ Nacionalinėje filharmonijoje

Istorijos peripetijų ir laiko tėkmės tandemas dažnai būna negailestingas. Taip nutiko, kad XIX a. antroje pusėje Lazdijuose gimęs virtuozas, nuo mažumos žavėjęs Varšuvos, Peterburgo, vėliau Berlyno, kitų Europos miestų klausytojus, o galiausiai tapęs žinomu Los Andželo menininku, smuikininkas ir kompozitorius Josephas Achronas (1886–1943) Lietuvoje yra praktiškai nežinomas. Tai vienas iš daugelio atvejų, ypač palietusių litvakų kilmės menininkus ir mokslininkus. Emigrantai litvakai, išsivežę su savimi svarbiausias išugdytas savybes – darbštumą, žinių troškimą, didelį norą ir siekį mokytis, tolimose plačių galimybių žemėse tapo pasauliniais vardais dailės, muzikos, fotografijos, mokslinių išradimų srityse. Tais pačiais 1886 metais, ir net tą patį gegužės mėnesį, Lazdijuose, smuikininko ir kantoriaus mėgėjo šeimoje gimė būsimasis smuikininkas virtuozas Josephas Achronas, o Seredžiuje, rabino šeimoje – Asa Yoelsonas, tapęs Al Jolsonu – Brodvėjaus ir Holivudo superžvaigžde, JAV estrados artistu, aktoriumi, dainininku. Juos abu, kaip ir 1901 m. Vilniuje gimusį Jaschą Heifetzą, gyvenimas, laimė, išvedė iš Lietuvos ir Europos, kur žydų bendruomenė vėliau, Hitleriui Vokietijoje atėjus į valdžią, buvo pasmerkta sunaikinimui. Šie trys virtuozai, kiekvienas savaip, įsitvirtino JAV ir paliko ryškų pėdsaką muzikos istorijoje. Beje, jaunesnysis Achrono brolis Izidoris Achronas, pianistas ir kompozitorius, daugiau nei 10 metų buvo Jaschos Heifetzo akompaniatorius.

Rūta Lipinaitytė, Aleksandras Markovićius, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Rūta Lipinaitytė, Aleksandras Markovićius, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Rūta Lipinaitytė. D. Matvejevo nuotr.
Rūta Lipinaitytė. D. Matvejevo nuotr.
Aleksandras Markovićius, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Aleksandras Markovićius, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Kamilė Rupeikaitė

Subtilus ilgametės patirties skambesys

Pirmasis Los Andželo gitarų kvarteto koncertas Lietuvoje

Vienas geriausių ansamblių Baltijos šalyse – Baltijos gitarų kvartetas – savo gerbėjus džiugina ne tik aukščiausio meistriškumo koncertine, bet ir organizacine veikla, nuo 2009 m. Baltijos gitarų festivalio kontekste Lietuvos klausytojams pristatydamas dar negirdėtus pasaulinio lygio meistrų koncertus. Puikiu metų pabaigos kultūriniu akcentu tapo visame pasaulyje žinomo, garsiausiu klasikinės gitaros kvartetu laikomo Los Andželo gitarų kvarteto koncertas, įvykęs Nacionalinėje filharmonijoje gruodžio 15 dieną. Būtent šis 35 metus gyvuojantis kolektyvas ir įkvėpė keturis jaunus entuziastingus gitaristus susiburti į Baltijos gitarų kvartetą 2004-aisiais.


Los Andželo gitarų kvartetas, kuriame groja Johnas Dearmanas, Williamas Kanengiseris, Scottas Tennantas (visi trys – nuo pat kvarteto susibūrimo) ir Matthew Greifas (2006 m. pabaigoje pakeitęs Andrew Yorką), yra įvertintas „Grammy“ apdovanojimu, atlieka ne tik klasikines, bet ir šiuolaikines ansambliui rašomas kompozicijas, įvairių muzikos žanrų ir stilių kūrinių aranžuotes. Kaip prieš koncertą surengtoje spaudos konferencijoje teigė W. Kanengiseris, kvartetas veikia demokratijos principu, be aiškaus lyderio, tačiau tai nereiškia, kad nekyla kūrybinių diskusijų dėl interpretacijos. Visi kvarteto nariai derina ir solinį, ir ansamblinį muzikavimą, nors prioritetą teikia ansambliniam. Jų didysis mokytojas ir įkvėpėjas – garsusis ispanų gitaristas Pepe Romero ir gitarų kvartetas „Los Romeros“, kuriame nuo 1960 m. groja vien Romero šeimos gitaristai.

Los Andželo gitarų kvartetas. D. Matvejevo nuotr.
Los Andželo gitarų kvartetas. D. Matvejevo nuotr.
Los Andželo gitarų kvartetas. D. Matvejevo nuotr.
Los Andželo gitarų kvartetas. D. Matvejevo nuotr.
  PUSLAPIS IŠ 2  >>> Archyvas