Lietuviai taip dažnai prisipažįsta, kad myli maistą, batus ir kitokius daiktus, kad kalbėti apie meilę Paryžiui atrodo senamadiška. Dabar gal tik Woody Allenas nebijo būti senamadiškas. Jo filmas „Vidurnaktis Paryžiuje“ (TV3, šiąnakt, gegužės 1 d. 2.15) prasideda atvirai reklamiškais vaizdais: Eliziejaus laukai, Monmartras, Lotynų kvartalas, lauko kavinės... Sakysite, pirmo laipsnio asociacijos, išgirdus žodį „Paryžius“, ir būsite teisūs. Bet šis filmas – ne snobams, apie viską turintiems išankstinę nuomonę. Tokie filme ras tik piktą savo karikatūrą – intelektualą Polą (Michael Sheen). Jis atvyko į Paryžių dėstyti Sorbonoje. Kol paskaitos dar neprasidėjo, Polas nepraleis progos sublizgėti žiniomis. Polas imponuoja ne tik savo žmonai, bet ir buvusiai studentei Ines (Rachel McAdams), kuri su tėvais ir sužadėtiniu Gilu (Owen Wilson) Paryžiuje rengiasi būsimoms vestuvėms.
Bėgdamas nuo įkyraus Polo vieną vakarą Gilas pasiklys Monmartro gatvelėse, išmušus vidurnakčiui atsisės į šalia stabtelėjusį limuziną ir atsidurs savo svajonių Paryžiuje: klausysis Cole’o Porterio, gers šampaną su Zelda ir Scottu Fitzgeraldais, sutiks Hemingway’ų, pozuos Salvadorui Dali (Adrien Brody), pametės Luisui Bunueliui „Angelo naikintojo“ idėją, išgirs Gertrudos Stein (Kathy Bates) nuomonę apie savo rašomą knygą ir įsimylės gražuolę Adrianą (Marion Cotillard) – Paryžiaus menininkų mūzą.
Kitaip nei daugybė kino kūrėjų, filmuose bandžiusių kuo tiksliau atkurti 3-iojo dešimtmečio Paryžiaus bohemą, Allenas šiek tiek parodijuoja ir jos personažus, ir savo (ar mūsų) įsivaizdavimus apie ją. Tie chrestomatiški Alleno jaunystės dievukai puikiai prilimpa ir prie sėkmingą karjerą Holivude darančio scenaristo Gilo, kuriam Paryžius sužadino kadaise jau patirtą jausmą – viską mesti, pasilikti ir rašyti romanus. Romaną jis rašo ir dabar, pagrindinis jo personažas turi „nostalgijos krautuvėlę“. Gilas taip pat nesugeba susitaikyti su dabartimi, ji atrodo pilka, neįdomi. Ilgėtis praeities žmogiška, taip pat, kaip ir nekęsti savo dabarties, bet „Vidurnaktis Paryžiuje“ su ja sutaiko. Todėl pasakiška filmo pabaiga – visai logiška, nes dar kartą patvirtina Alleno mintį, kad kinas suteikia begalinę laisvę.
Kartais nesuprantu, kodėl filmų kūrėjai tos laisvės neišnaudoja. Anne Fontaine filmo „Dvi motinos“ (TV3, 2 d. 22.30) pagrindas – Nobelio premijos laureatės Doris Lessing novelė. Rašytoja buvo ne tik išmintinga stebėtoja, fiksavusi visuomenės papročių permainas, bet ir kandi jos kritikė. Neabejoju, kad ir filmo scenarijaus autorius Christopheris Hamptonas („Pavojingas metodas“) puikiai išmano socialinės satyros ar psichologinės dramos galimybes, nes pasakojimas apie dvi nuo mažų dienų draugaujančias moteris, kurios tampa viena kitos sūnų meilužėmis, galėjo sugriauti ne vieną tabu. Bet Fontaine rankose jis tapo saldžia ir ašaringa melodrama, be lašelio humoro. Gal todėl pasakiško grožio Australijos peizažuose nufilmuotos „Dvi motinos“ visai juokingas, nes primena reklamą, ir taip gaila gerų aktorių Naomi Watts ir Robin Wright, kurios atidavė kino kamerai savo raukšles ir nuovargį.
Benas Affleckas, kurio bandymai paneigti, kad jo protėviai buvo vergvaldžiai, paskutinę savaitę vis žadina medijų azartą, matyt, jaučia nostalgiją klasikiniam Holivudo kinui. Filme „Miestas“ (LNK, 5 d. 22.10) jis bando atkurti senų filmų apie gangsterius atmosferą ir ištarmę, nors veiksmas rutuliojasi šiuolaikiniame Bostone, kur kiekvienais metais įvyksta per 300 bankų apiplėšimų. Pagrindinis filmo veikėjas Dagas (jį vaidina pats Affleckas) – plėšikų gaujos lyderis. Per vieną apiplėšimą jį sudomina banko darbuotoja, kurią plėšikai paėmė įkaite. Kler (Rebecca Hall) iškyla grėsmė būti nužudytai, tačiau Dagas nori merginą apsaugoti.
„Mieste“ Affleckas neatsitiktinai grįžta į savo debiutiniame filme „Dingusioji“ rodytą Bostono Čarlstouno kvartalą. Tai tokia užburta vieta, kur karaliauja nusikaltimai ir blogis. Nusikaltimai čia perduodami iš kartos į kartą. Toks yra ir Dagas, kurio tėvas sėdi kalėjime už ginkluotą apiplėšimą. Vadovaujama Dago keturių plėšikų gauja vykdo gana simboliško Gėlininko (Pete Posthettwaite) nurodymus. Būtent šis įkūnija totalų blogį ir sugedimą, būtent šį pabaisą reikės nugalėti Dagui, kad pagaliau išsilaisvintų iš blogio pinklių.
Tony Key’aus „Atsiskyrėlis“ (TV3, 2 d. 02.05) – tai filmas, kurio autorius skelbia nuosprendį švietimo sistemai, visuomenei, žmonijai, ir nepalieka nė lašelio vilties. Jo herojus – mokytojas Henris (Adrian Brody) nori tik pavaduoti savo kolegas ir dirbti tik laikinai, kad neprisirištų prie žmonių ir vietos.
Šiąnakt (gegužės 1 d., 00.15) TV3 parodys Davido Michod filmą „Klajūnas“. Šios antiutopijos premjera įvyko prieš metus Kanuose, prieš tai australas Michod už „Gyvūnų karalystę“ buvo apdovanotas Sandanso festivalyje ir apšauktas nauja kino viltimi.
„Klajūnas“ perkelia į katastrofą patyrusią Australiją, kur siautėja įvairios gaujos ir visų nuotaika bloga, o pistoletai užtaisyti. Paslaptingas vedlys po šį pasaulį yra Erikas (Guy Pearce), ieškantis savo pavogto automobilio. Pakeliui jis paima įkaitu vieno vagies brolį autistą Rėjų (Robert Pattinson), o režisierius žongliruoja žanrų klišėmis – kelio filmas, vesternas, keršto drama.... Erikas juda pirmyn, palikdamas už savęs lavonų krūvas, bet, regis, Michod įdomiau stebėti ne kaip klostysis dviejų tokių skirtingų pakeleivių santykiai, bet tirštinti atmosferą, kad kuo įtikinamiau suskambėtų perspėjimas apie oligarchus, norinčius paversti Australiją Trečiojo pasaulio šalimi.
Žmonės, turintys aukso amžiaus kompleksą (tokie kaip Alleno Gilas), mano, kad viskas, kas svarbiausia ir įdomiausia, jau įvyko. Kai žiūriu naujus filmus, vis dažniau pagalvoju, kad turėti tokį kompleksą kartais visai sveika.
