7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Haliucinacijų seansas

Šarūno Nako „Apolono beprotybė“ festivalyje „Jauna muzika 2015“

Brigita Jurkonytė
Nr. 17 (1123), 2015-05-01
Muzika
Šarūnas Nakas ir Severija Janušauskaitė. M. Aleksos nuotr.
Šarūnas Nakas ir Severija Janušauskaitė. M. Aleksos nuotr.
Antikiniai mitologiniai siužetai amžini ir nemirtingi, jie atveria plačias galimybes muzikinėms metaforoms. Tą pastebėjo ir vokiečių kompozitorius Richardas Wagneris. Taikydamas leitmotyvų, leitharmonijos sistemą Gesamtkunstwerk (sintetinis ateities meno kūrinys, jungiantis visas meno šakas: muziką, dramą, poeziją, šokį ir kt.) dramose, jis muzikiniais garsais sužadindavo antikiniame mite užkoduotas būsenas, nuotaikas. Tačiau kokias muzikines antikinio siužeto interpretacijas gali pasirinkti XXI a. kūrėjas?
 
Balandžio 21 d. elektroninės ir elektroakustinės muzikos festivalis „Jauna muzika“ prasidėjo kompozitoriaus Šarūno Nako premjera „Apolono beprotybė“ fortepijonui, įvairioms kanklėms, įrašytiems balsams, triukšmams ir transliacijos prietaisams. Tai bet kokius akademizmo, koncertiškumo bruožus paneigiantis opusas. Nakas „Apolono beprotybę“ pristato ne kaip klasikinę didžiosiose salėse atliekamą kompoziciją, o kaip publiką hipnotizuojantį muzikinį seansą. Pasirinkta speciali erdvė – „Piano.lt“ koncertų salė. Ši tylos apsupta kamerinė aplinka puikiai pasitarnavo keliamiems kompozitoriaus akustiniams uždaviniams. Vienas iš seanso reikalavimų – intymaus atlikėjų ir publikos santykio siekis, todėl nuspręsta sukurti „mažo kambario“ įspūdį. Fortepijonas ir kanklės buvo pastatyti vienas priešais kitą salės viduryje. Žiūrovų kėdės išdėstytos keliomis eilėmis salės kraštuose. Publika sėdėjo prie pat instrumentų. Muzikantai buvo tarsi ranka pasiekiami. O pats Nakas seanso metu kompiuteriu atliko „psichoakustinės koordinacijos partiją“ tiesiog patogiai įsitaisęs tarp žiūrovų. Išradingas sumanymas! Tokiu būdu jis lanksčiau manipuliavo visų šio muzikinio proceso dalyvių būsenomis.
 
Antikinis mitologinis pasakojimas atskleidžia saulės šviesos dievo, muzikos, poezijos globėjo Apolono karštligišką meilę nimfai Dafnei. Apolonas įžeidė meilės dievą Erotą, išjuokdamas jo lanką ir strėles. Keršydamas Erotas paleido į Apoloną aklos meilės Dafnei strėlę, o į Dafnę – neapykantos Apolonui strėlę. Slėpdamasi nuo įsimylėjusio Apolono, Dafnė prašo pagalbos savo tėvo, upės dievo Penėjo. Šis dukterį paverčia lauro medžiu. Apolono jausmai nesulaukia atsako. Jis garbina šventąjį medį.
 
Neįmanoma Apolono meilės kančia ir beprotiškos haliucinacijos muzikoje perteikiamos itin koncentruotai. Susitelkiama į pasąmonėje užslėptą vidinį konfliktą. Kompozitorius atsisako romantinės retorikos ir pasirenka „feldmanišką“ mažakalbės muzikos komponavimo būdą. Nakas anotacijoje atkreipė dėmesį ir į naudojamą tekstą, kuris savo tematika siejasi su neįmanomos meilės motyvais: „(...) tekstinės haliucinacijos – tik tai, ką kažkada parašė Hölderlinas („pasaulio disonansai yra tarsi įsimylėjėlių barnis“), Masochas („lyg šuo, praradęs šeimininką, be jokio tikslo slankioju po sodą“), Rimbaud („mes tikime nuodais“) ir Artaud („žiaurumas nėra naujai mane užvaldžiusi mintis“)“.
 
Seanso pradžioje girdimi statiški fortepijonu (Petras Geniušas) skambinami akordai. Kaip ir intuityviose Mortono Feldmano kompozicijose, jie yra savarankiški, jų tarsi nevienija jokie harmoniniai ryšiai, tik psichologinis vedimas. Be paliovos atliekami ilgi, tylos intarpais atskirti sąskambiai Petro Geniušo išradingai paįvairinami – žaidžiama rankų svorio paskirstymu (tai turi įtakos akordo rezonavimui), kelių akordo garsų išryškinimu. Gęstant paskutiniam fortepijono akordui, kanklės (Aistė Bružaitė) trumpai eksponuoja skausmo kupinas žemyn slenkančias garsų eiles. Instrumentais atliekamą medžiagą jungia elektronikoje girdimi žingsniai ir gergždžiančiu moters balsu (Severija Janušauskaitė) tariamas nerišlus tekstas. Jau pačias pirmas kūrinio minutes tvyrojo įtampa. Klausytojai bijojo sujudėti ar net garsiau kvėptelėti. Atrodė, kad pats menkiausias krebždesys gali sudrumsti šią „ramybę“.
 
Kompozicijai skambant toliau, akordinę fortepijono ir garsaeiliais grindžiamą kanklių medžiagą papildydavo vis labiau erdviškai besiplečianti elektronika. Įdomu, kad elektronikai pasiekus garsų aukščių ribines linijas ir prasidėjus „spalvų liejimo“ momentui, instrumentų partijose atsisakoma dar labiau tirštinti faktūrą. Siekiama artikuliacinio kontrasto. Fortepijonas ir kanklės tarsi atlieka trumpas replikas. Ryškiausiai tai buvo pastebima pianisto partijoje. Geniušas nusprendė atsisakyti pedalo ūžesio šių motyvų pabaigose.
 
Apolono beprotybė pasiekia kulminaciją tekstinėmis haliucinacijomis. Staiga vieno epizodo metu skamba tik balsas. Girdimi Antonino Artaud rašyti filosofiniai pasvarstymai apie žiaurumo esatį mūsų gyvenimuose. Ar Apolono meilė tarsi perauga į žiaurią neapykantą Dafnei? Juk į žiaurumą atsakoma žiaurumu...
 
Seanso atomazgoje implikuojamas triukšmas su bažnyčios varpų dūžiais. Kiekvienas klausytojas šį varpų pasirodymą semantiškai traktuos vis kitaip. Nakas neretai suteikia daug galimybių jo kompozicijose ieškoti ir savųjų prasmių. Asmeniškai šį varpų skambėjimą traktuočiau kaip Apolono dieviškosios galios nykimo simbolį arba šventąjį prieglobstį nuo demoniškųjų haliucinacijų. Vėliau varpų dūžiai trumpai pasirodo tik kaip tam tikra aliuzija.
 
Netikėtai nuskamba, atrodytų, „tiesioginės transliacijos epizodas“. Čia moteris mėgina skaityti prancūziškai, tačiau staiga ji sudrausmina „eterio operatorių“: „Prašom nesijuokti.“ Tai ypač natūralus ir šmaikštus momentas. Manau, jis itin tiko šio seanso beprotybės temai. Juk galvoje besisukant kitų žmonių balsams, įsivaizduojamos realybėje retai sutinkamos situacijos. „Apolono beprotybė“ pasibaigia skaitomu tekstu. Paskutinis žodis „niekada“ kartojamas kaip skausmingas, nepakeičiamas nuosprendis. Net ir pabudus iš haliucinacijų košmaro, nepabėgama nuo realybės – Dafnės širdis niekada nepriklausys Apolonui.
 
Daugeliui gali kilti klausimas: kodėl kanklės seanso metu skamba itin retai? Scenoje gyvai grojantys atlikėjai įprasmino Apolono ir Dafnės dramą. Sunkių, ilgai besitęsiančių fortepijono akordų judėjimą tapatinčiau su dievo neviltimi, širdgėla, o kanklių „nebylumą“ aiškinčiau kaip nimfos viduje laikomą neapykantą.

 

Pasiekti klausytojų įsikūnijimą į Apolono dievybę muzikinio seanso metu – nemenkas iššūkis kompozitoriui. Šarūno Nako įgyvendintas daugiau nei valandą trukęs seansas tapo įtaigia muzikinės kompozicijos atlikimo forma, padėjusia patiems patirti Apolono haliucinacijas, būgštaujant kiekvieną kartą galvoje išgirdus vis labiau sarkastišką kliedesį. 
Šarūnas Nakas ir Severija Janušauskaitė. M. Aleksos nuotr.
Šarūnas Nakas ir Severija Janušauskaitė. M. Aleksos nuotr.
Petras Geniušas. M. Aleksos nuotr.
Petras Geniušas. M. Aleksos nuotr.