Gotikinis miškas

Yra menininkų, kurie ima (žiūrovo laiką, kantrybę, dėmesį), o yra tokių, kurie duoda (dėmesį, kantrybę, laiką), kaip „Eurythmics“ dainoje „Sweet Dreams“: „vieni nori jus panaudoti, kiti nori būti jūsų naudojami“ („some of them want to use you, some of them want to get used by you“). Dar yra tokių, kurie ir duoda, ir ne mažiau paima. Pavyzdžiui, Dainiaus Liškevičiaus „Labyrinthus“ – kiek grožio ir įdomybių, jungčių ir jų kryžminimo, realiai klaidinančios erdvės magija, bet greta ir knygelė su prasmių labirintais, kur autorius prašo žiūrovo pastangų, kviečia įsivelti, o gal net šį bei tą išnarplioti. Nenori – nereikia, bet ėmikai kartais kažkaip sugeba pasėti nerimo, kad ką nors svarbaus praleisi, ir abejonės savo intelektu.

 

Per šią prizmę žvelgiant, Žilvinas Landzbergas yra itin retos rūšies menininkas – grynas davikas. Savo personalinėje parodoje jis net atrado vietos ir kitiems menininkams pristatyti – didžiosios salės krašte įkūrė galeriją „Voveraitė“. Kad ir koks anomališkas atrodytų toks altruizmas, duodančiu jį vadinu pirmiausiai už dosnumą, kurį patiria žiūrovas. Jam sukurta atskira visata su žemutiniais ir viršutiniais lygiais, įžengimo ritualu ir patirčių įvairove. Anotacija sako, kad menininkas siūlo į ekspoziciją žvelgti kaip į „muzikinį albumą 3D formatu“. Sutinku, muzikos ir muzikalumo ten daug, yra net scena su reikalingais atributais: pakyla, gitaros. Deja, apie muziką nedaug išmanau, dėl šventos ramybės galiu tik pasakyti, kad impozantiškasis, viskuo besidomintis kompozitorius Šarūnas Nakas savo „Facebook’o“ profilyje Žilvino parodą „palaikino“ ir pozityviai pakomentavo, vadinasi, su muzika ten viskas gerai. Aš parodoje pamačiau visai ką kita. O kadangi menininkas taikosi į ikižodinę patirtį, ko gero, individuali interpretacija yra leidžiama.

 

Tai, ką patyriau, galėčiau lyginti su gotikine katedra. Pirmiausia yra atėjimo slenksčiai. Kaip kad bažnyčioje yra šventoriaus vartai, didžiosios durys į prieangį, altoriaus atskyrimas, taip Landzbergo ekspozicijoje atėjimas į pastatą iki patenkant į didžiąją salę papildytas dviem naujais takais: stikliniu ir drožinėtu ažūriniu iš abiejų pusių. Nors per Duonio (Donato Jankausko) parodą „Sekmadienis“ (2013 m.) užgriozdinta didžioji salė tapo panaši į dinozaurų liekanų muziejų, Žilvino parodoje ji vėl įgavo erdviškumą ir pasipildė dviem matavimais: palubėje įrengta balandinė ne tik leidžia brautis spindulių pluoštams kaip kokioje Vilniaus katedroje prieš tai, kai nelemti Valdovų rūmai sunaikino šitą dvasingą reginį, bet ir semantiškai papildo erdvę, susikimba rankomis su dangumi, o tamsios pakampės su blogą lemiančiu, nes isterišku vandens tekėjimu iš čiaupų atstovauja tai kitai pusei, kur yra gamta, drėgmė, šešėliai, nerimas ir jokio pakylėtumo. Tik visokie ragai.

 

Ragų reikšmė mįslinga. Permaininga. Tuo patraukli. Jie jau niekam nebepriklauso. Ragai buvo žvėries karūna, o dabar tapo abjektu (kūno liekana, kaip nukirpti plaukai ar nagai). Kalboje žodį „ragai“ galima suprasti ir kaip šaunų dalyką, bet ir kaip prastą situacijos išsirišimą, ko sinonimas būtų „krantai“. Tad ir įspūdingi didieji ragai atvirame kiemelyje, ir tieji prie kriauklių, ir besivaidenantys į juos panašiose medžių šakose išbando žiūrovą, tikrina, kokį atgarsį jame sukels. Jie gali tapti ir karūna, ir išdavyste. Menininkas šiuo klausimu nusiplauna rankas parodai dar neprasidėjus, pavadindamas ją „Be karūnos“.

 

Su gotikine katedra norisi lyginti ne tik dėl mastelio, atėjimo slenksčių, aukšto ir žemo reprezentacijos, bet ir dėl gamtos dalyvavimo. Ažūrai, vertikalės į patyrimą prikviečia kolonų girią. Norint galima aptikti kelias viduramžiškas būtybes salėje ir prie jos išdėstytose kaukėse, bet didžiausią įspūdžio dalį sudaro milžiniški piešiniai, atlikti dažais ir šviesa (pro kiaurymes) ant sienos ir trimačio objekto. Menininko sukurtos formos – tik užuomina į tai, kuo gali pavirsti, visa kita užsibaigia žiūrinčiojo galvoje. Geri menininkai paprastai pasitiki savo žiūrovais, o tai irgi yra dovana. Galbūt pati didžiausia.

 

Taip efektyviai veikiamai didelių mastelių norisi sušukti, kad tai – naujasis Navakas! Bet jis kitoks. Landzbergo kūryboje yra sveiko nuoširdumo, kas nėra įmanoma Mindaugo Navako kartai, brendusiai pūvančiu sovietmečiu. Jų atveju galima kalbėti labiau apie sveiką ironiją. Dabar veikiančioje parodoje skulptūrinės kalbos dariniuose, greta konkrečių formų, kaip kad šviečiantis keturkampis apačioje susiaurėjančiu liemeniu, yra ir labai trapių junginių. Tai pabraižymai ant stalviršio, beveik abstrakti gyvūno galva, žaislinio dydžio mediniai plaktukai, alijošiaus gaivalu ant bufeto „išaugę“ mediniai tęsiniai. Sakytum, Navako darbai rėžia tiesą, spokso, akiplėšiškai pūpso, stoiškai stovi, kvatoja, iškiša liežuvį, pasiunčia ir pan., o Landzbergo – šnara, dainuoja, užsimena, delsia, leidžia suprasti – jei norėsi. Bet abu minimi autoriai kalba švaria skulptūros kalba, todėl išsamių lapelių čia neprireikia.

 

Visai netyčia, tikiu, ši paroda tiesiogine to žodžio prasme nužudo dvi kitas, veikiančias Šiuolaikinio meno centre. Ypač tą, kur daug tekstinės medžiagos, kad ir kokia ji būtų. Po Žilvino dėmesingos patirčių choreografijos norisi paklausti, kokio žiūrovo tikisi anų parodų kūrėjai. Kiek tas menamasis turi turėti laiko ir kaip turi norėti tą savo perteklinį laiką skirti narpliojimams. Ir už ką?

 

Galbūt todėl, kad artėja Venecijos meno bienalės atidarymas, parodoje „Be karūnos“ apie ją pagalvojau kelis kartus. Pirmąkart – pamačiusi balandžius: priminė Nomedos ir Gedimino Urbonų „Villa Lituanica“ balandinę, antrą – dėl mastelių, juk Venecijoj tai kartais gyvybiškai svarbu, bet negali būti naudojama be priežasties. Kažkodėl neabejoju, kad anksčiau ar vėliau Žilvinas Landzbergas ten pasirodys. O kol kas labai rekomenduoju eiti į parodą, po to ateiti dar kartą ir kas kartą, kai reikia atokvėpio, kai sunku apsispręsti, ar norisi į mišką, ar į bažnyčią, ar trankios muzikos, ar jautrios, nes ten paslaptingu būdu visa tai sutelpa. O svarbiausia – tai dėmesingumo oazė, kur galima iš naujo patikėti menu. Vizualiuoju.