Šį penktadienį Lietuvos ekranuose pasirodys Sergejaus Mokrickio filmas „Mūšis dėl Sevastopolio“ („Nezlamna“, „Bitva za Sevastopol“, Ukraina, Rusija, 2015), pasakojantis apie Antrojo pasaulinio karo snaiperę Liudmilą Pavličenko. Pasirengimas filmui prasidėjo 2012 metais. 2013 m. Ukraina skyrė filmui finansavimą, vėliau prisidėjo ir Rusijos pusė, tačiau didžiąją lėšų dalį (apie 79 procentus skyrė Ukraina – valstybė ir privatūs asmenys), 80 procentų filmo kūrėjų ir filmavimo grupės – ukrainiečiai. Filmavimas prasidėjo 2013 m. pabaigoje ir vyko iki 2014 m. birželio Kijeve, Sevastopolyje, Odesoje ir Podolės Kamenece.
Pateikiame garsaus rusų kino kritiko Michailo Trofimenkovo recenziją, kurią balandį išspausdino dienraštis „Komersant“ (Nr. 59). Ukrainoje filmas rodomas tokiu pavadinimu, koks iš pradžių ir buvo sumanytas, – „Nepalaužiamoji“. Tačiau, pasak kritiko, rusiško pavadinimo netikslumas ir konjunktūriškumas, – vienintelis priekaištas, kurį galima pateikti geriausiam per pastarąjį ketvirtį nacionaliniam filmui apie karą. Keista, kad platintojas Lietuvoje „Top Film Baltic“ pasirinko rusišką filmo pavadinimo variantą.
Sevastopolio gynimas filme yra, bet jis užima daugių daugiausiai ketvirtį ekrano laiko. Tačiau ir mūšio tokio, koks jis yra iš tikrųjų („mūšis Kryme, viskas dūme“), negali būti filme apie snaiperę todėl, kad jos darbas – kamerinis, individualus. Svarbiausia, kad į pavadinimą iškeltas mūšis – visai ne filmo herojės žvaigždžių valanda, o katastrofa, nes ji sužalota ne tik fiziškai, bet savo žiauraus darbo ir psichiškai bei psichologiškai.
Užtat filme nėra daugybės dalykų, atnešusių blogą vardą naujausių laikų kariniams patriotiniams filmams. Nėra kompiuterinės grafikos orgijų, o kai ji panaudojama, sudrebi kaip nuo grubaus kažko negyvo įsiveržimo į gyvą filmo kūną. Nėra utriruotos isterijos, perdėto, nenatūralaus patoso. Nėra kruvinų čekistų ir kitokių „gyvų užtvarų“: čekistas čia vienas ir tai veikėjos tėvas, kurio tylėjimas šeimos rate apie 1937-uosius pasako daug daugiau už šimtą sušaudymo scenų. Be to, Sevastopolio gynėjų evakuaciją sužlugdžiusių generolo Petrovo ir admirolo Oktiabrskio filmas visai nesigaili.
Nėra nė vieno „gero“ ar bent jau, kaip „Stalingrade“, „nevienprasmiško“ vokiečio, be kurių mūsų karinis kinas jau nebegali apsieiti. Karas apskritai vienreikšmiškas dalykas. Ir tas jo žiaurus vienprasmiškumas puikiai sukoncentruotas Naujųjų 1942-ųjų sutikimo Sevastopolyje scenoje. Maža mergaitė skaito kariams Konstantino Simonovo „Užmušk jį!“ ir ši objektyviai siaubinga deklamacija niekaip nesukelia inteligentiškos reakcijos, panašios į „Ak, kare, ką tu, niekše, padarei“ (užuomina į Bulato Okudžavos eilėraštį, – red. past.).
Trumpai tariant, tai pirmas Rusijoje filmas ne apie žmogų kare, o apie žmogaus ir karo santykius. Karo, kurį vienas iš Liudmilos vadų, porininkų ir mylimų vyrų apibūdina žodžiais: „toks gyvenimas“. Na, žinoma, ir „toks darbas“, kurio technologijos detalės užgniaužia kvapą.
Žmonių – štai ko katastrofiškai stinga mūsų kariniam kinui. Geriausiu atveju, kaip „Stalingrade“, mums greitakalbe paberiamos numanomos veikėjų likimo aplinkybės, kuriomis kažkodėl turime patikėti. Nuostabioji Julija Peresild suvaidino būtent likimą. Pasirengusi darbui ir gynybai pirmūnė, beveik „mėlyna kojinė“, iš pradžių žiūri į savo darbą kaip į sudėtingų ir įdomių uždavinių sprendimą, pavyzdžiui, pataikyti į tanko apžvalgos skylę. Paskui kaip į asmenišką, kartais sadistišką kerštą už mylimus vyrus (Olegas Vasiljevas, Jevgenijus Cyganovas, Nikita Tarasovas), kuriuos karas iš jos atėmė vieną po kito. Paskui – beveik kaip į savižudybę: prieš finalinę dvikovą su geriausiu Vermachto snaiperiu, atvykusiu į Sevastopolį specialiai dėl jos, Liudmila lyg kamikadzė piešia sau ant kaktos kryžių – taikinį. Paskui, propagandos iš gyvo žmogaus paversta „gyva legenda“, ji paprasčiausiai nebegali. Tad tai ne karinis patriotinis, o greičiau antikarinis patriotinis kinas.
Todėl nereikia priekaištauti scenaristams, kad jie atvirai pakoregavo Pavličenko biografiją, pavertė jos vyro pavardę mergautine, o devynerių metų sūnaus motiną parodė visai kaip mokinę. Visa tai menkniekis, palyginti su neįtikėtinu likimu, kurį pati Pavličenko sutalpino į tris frazes kalbos, pasakytos 1942 metais Čikagoje, kai ją, visiškai nebetinkamą kariauti, išsiuntė agituoti Amerikos, kad ši atidarytų antrą frontą. Ji pasakė: „Man 26 metai. Aš užmušiau 309 fašistų grobikus. Ar jums, džentelmenai, neatrodo, kad per ilgai slepiatės man už nugaros?“
Amerika nešiojo ją ant rankų. Didysis bardas Woody Guthrie skyrė jai baladę „Mis Pavličenko“. Priešais ją ant kelių (tiesa, šito filme nėra) klūpėjo Charlie Chaplinas, bučiavo pirštus ir kartojo: „Štai šie piršteliai užmušė 309 fašistus.“ Eleanor Roosevelt (Joan Blackham) – didi moteris, verta savo vyro, geriausio visų laikų JAV prezidento, – apgyvendino Pavličenko Baltuosiuose rūmuose, dovanojo jai sukneles ir, būkime atviri, jautė jai ne tik motiniškus jausmus. Ko vertas epizodas, kai ponia Roosevelt moko Liudmilą šypsotis ir siūlo jai prisiminti ką nors juokinga. Ši ir prisiminė, vieno mokytojo fronte pasakojimą, kaip viena kulka nužudė tris suomius, bet jam užskaitė tik vieną.
Būtent ant amerikietiškos linijos ir suverti Pavličenko gyvenimo epizodai, už ką filmą, be abejo, apkaltins „keliaklupsčiavimu prieš Vakarus“. Tačiau pirmiausia šiuolaikinis žiūrovas yra iš dalies „amerikietis“, kuriam sovietų siela tokia pat mįslinga, kaip rusų – užsieniečiams. Be to, 1942-aisiais Pavličenko buvo tokia pat pasaulinė žvaigždė, kokia po dvidešimties metų tapo Jurijus Gagarinas. Ir visai neprošal būtent dabar priminti apie sovietų ir amerikiečių draugystės žvaigždžių valandą.
