Autorius: Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė

Šis išsamumo nesigviešiantis tekstas yra grynas atsitiktinumas, kaip ir tos kelios baugios sekundės, kai Roberto Narkaus parodoje mane nukrėtė elektros srovė. Tai ne metafora. Elektra tikrai nukrėtė, matyt, pajutusi, jog tai bus pats geriausias įvedimas į šią parodą. Negaliu apsimetinėti, kad be parodos atsiradimo aplinkybių žinojimo čia būtų galima laisvai apseiti, nes Narkaus kūrybos organizavimo principai yra apskritai verti atskiro dėmesio, o jų nežinant (aš žinau tik truputį daugiau nei vidutiniškai) įmanomas tik šarlataniškas aiškinimas. Bet čia pat yra ir pasiteisinimas, nes, paradoksalu, pagalvojus apie Narkų šarlataniškumas iškyla kaip vienas esmingiausių raktažodžių, geriausiai atspindinčių jam aktualų pseudomeninių ar pseudomokslinių veiklų charakterį.

Šarlatanus gydytojus mūsų krašte vadindavo šundaktariais. Nežinau, ar menininkas apie tai galvojo, išklijuodamas ekspozicijos sienas didintais šunų ėdalo vaizdais, galbūt tai daugiau atsitiktinumas, tai irgi ne mažiau reikšmingas Narkaus kūrybos principas, kuriuo jis pirmiausia ir prisistato, teigdamas, jog užsiima aplinkybių vadyba atsitiktinumų ekonomikoje. Didžiosios salės ekspozicijoje matomas didesnio menininko kurstomo proceso fragmentas, kuris, menininko teigimu, dar išsivystys į kažką daugiau.

Skaityti toliau >>

Nr. 20 (1214), 2017-05-19 | Dailė

Robertas Narkus, ekspozicijos fragmentas. 2017 m.

Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė

Vaizduote infekuotos smegenys

Igno Krunglevičiaus paroda „Privatus sintaksės virusas“ galerijoje „Vartai“

Kasdien susiduriame su technologijomis. Ne, ne susiduriame, o gyvename kartu su jomis. Dar prieš šimtą metų gimusių kūdikių smegenyse nesikūrė naujos neuronų jungtys, skirtos atpažinti ir įvertinti mažoje rankytėje smagiai čežančiam polietileniniam maišeliui, o dabar jos tapšnoja „Ipad’ų“ ir „Iphone’ų“ ekranus. Sulig kiekviena karta, kiekviena išrasta naujove žmogaus smegenys keičiasi, evoliucionuoja, ir surinktos informacijos prieauglis genetiniu būdu perduodamas palikuonims. Ar galima teigti, jog žmonija vis labiau protingėja? Kaip atrodė mūsų protėvių ar proprotėvių smegenys, jeigu galėtume jas palyginti su savomis? Moksliškai įrodyta, jog žmogaus smegenų masė evoliucionuojant didėja. Bet gal greitai mums iš viso nebereikės smegenų, nes jų funkciją atliks pakaitalai. Smegenys ilsėsis miego režimu, be jų pagalbos viską atliks kompiuteris. Tokie ir panašūs klausimai šiandien yra visiška banalybė, nes ir netikėčiausi futuristiniai scenarijai jau yra pavaizduoti filmuose. Transhumanistinės fantasmagorijos, dar ne taip seniai kaitinusios vaizduotę, interneto epochoje suvartojamos kaip greitasis maistas. Nebereikia net savos vaizduotės. Ir vis dėlto vaizduotė buvo ta vienintelė, pati svarbiausia savybė, išvedusi žmogų iš gyvūnijos ir išlaipinusi Mėnulyje.

Skaityti toliau >>

Nr. 17 (1123), 2015-04-29 | Tarp disciplinų | Dailė

Ignas Krunglevičius, ekspozicijos vaizdas („LCD stuburas“, „Vienos krypties RNR“, „Ištrūkimo greičio žaidimas“). 2015 m. A. Anskaičio nuotr.

Ignas Krunglevičius, „LCD stuburas“ („LCD Spine“). 2015 m. A. Anskaičio nuotr.

Ignas Krunglevičius, „Demono burna“ („Deamon’s Mouth“). 2015 m. A. Anskaičio nuotr.

Ignas Krunglevičius, „LCD horizontas“ („LCD Horizon“). 2015 m. A. Anskaičio nuotr.

Ignas Krunglevičius, „Prieštaraujantis avilys“ („Demurral Hive“). 2015 m. A. Anskaičio nuotr.

Ignas Krunglevičius, ekspozicijos vaizdas („Kieto kūno sandoris“ / „Hard Body Trade“). 2015 m. A. Anskaičio nuotr.

Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė

Sugrįžimas į katabazę

Vytauto Viržbicko personalinė paroda šiuolaikinio meno centre „Le Magasin“, Grenoblyje

„Mitai yra tautų sapnai, o sapnai yra individų mitai“ (Sigmundas Freudas).

Pradėti menininko Vytauto Viržbicko kūrybos aiškinimą(si) nuo Freudo citatos – tai iš anksto pa(si)ruošti psichoanalitiko kušetei. Menininkas kuria iš savęs ir apie save. O istorija, kurią jis pasakoja, pirmiausiai skirta pačiam sau.

Iš pavienių dalių sudarytos kompozicijos – tai to paties pasakojimo atkarpos, susietos tarpusavyje subjektyviais vidiniais ryšiais. Kaip ir visuose pasakojimuose, čia yra užuomazga arba motyvas, dėstymas, kulminacija, pabaiga ir epilogas. Kaip išduoda parodos / kūrinio pavadinimas – „Kaip papasakoti tau žinomą istoriją? Nepasakok“, – istorija yra žinoma ir galėtų nebūti pasakojama. Galbūt todėl ji išreiškiama per sapniškus vaizdinius, simbolius ir metaforas, kalbančius ir apie pačią giliausią, asmeniškiausią esmę, ir apie universaliausias, bendriausias kategorijas. O galbūt tai patys vaizdiniai pasakoja ir kartoja save tikėdamiesi, kad bus kieno nors atpažinti kaip tie Freudo minimi tautų sapnai.

Skaityti toliau >>

Nr. 41 (1055), 2013-11-07 | Dailė

Vytautas Virbickas, ekspozicijos fragmentas. V. Vitkienės nuotr.

Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė

Saugokis idėjų, kurios auga tavyje

Apie Lietuvos ir Kipro paviljoną „oO“ 55-ojoje Venecijos bienalėje

Į „oO“ pakliuvau jau po atidarymo, kai Jasono Dodge’o pušų spygliai Sporto rūmų arenoje jau buvo beprarandą kvapą. Ant laiptų pakopų, panirę į klampų ambientą, gulėjo nuo kaitros ir venecijietiško šaršalo išsekę bienalės lankytojai. Ir pati paroda rodėsi „besiilsinti“, palengva įsijaučianti į savo ramesnį, erdvesnį buvimą, laukiantį jos ateinančius mėnesius. Tariuosi išvengusi daugybės nereikalingų trukdžių, kurie galėjo įveikti mane, jei būčiau pamačiusi „oO“ atidarymo vakarą. Nors čia labiau tiktų žodis „patyrusi“.

Parmenidas teigė, kad judėjimas yra juslinio patyrimo iliuzija. Vaikščiojimą, laipiojimą, pastato tyrinėjimą suvokiau kaip vienintelį būdą suprasti,

Skaityti toliau >>

Nr. 25 (1039), 2013-06-21 | Tarp disciplinų | Dailė

„oO“ ekspozicijos fragmentas, pagrindinė salė, Phanos Kyriacou „Vienuolika šeimininkų, dvidešimt vienas svečias, devyni vaiduokliai“ (2013); Maria Hassabi, „Pertrauka“ (2013). R. Narkaus nuotr.

Algirdas Šeškus, „Venecia 2“. 1983 m. (2013 m. atspaudas). R. Narkaus nuotr.

Liudvikas Buklys, perprogramuotas robotas-siurblys „Rumba“. R. Narkaus nuotr.

„oO“ ekspozicijos fragmentas, pagrindinė salė. R. Narkaus nuotr.

Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė

Apie tapsmą mažuma

Pokalbis su tapytoju Adomu Danusevičiumi

Adomas Danusevičius – jaunosios kartos tapytojas, kurio kūryba jau kurį laiką Lietuvos meniniame kontekste užima specifinę vietą. Ji susijusi su lyčių studijomis, queer estetika ir netgi per ganėtinai trumpą laiką prisidėjo prie šių diskursų Lietuvoje paskatinimo. Nepaisant to, Lietuvoje menininkas dar nėra surengęs išsamios parodos. Neseniai baigėsi galerijoje „Larm“ Kopenhagoje surengta pirmoji personalinė tapytojo paroda „Karminas“. Tokia proga puikiai tinka pasikalbėti apie seniai pradėtą vystyti ir vis naujomis idėjomis pasipildančią karmino temą, hedonizmą ir vyriškumą pagal Robertą Bly ir Gilles’į Deleuze’ą.

Kaip ir kada išsigrynino tavo temos ir motyvai? Tikriausiai tai nutiko studijų metais, o gal dar anksčiau?

Vyriškumu labiau domėtis pradėjau trečiame bakalauro kurse, o magistrantūroje

Skaityti toliau >>

Nr. 40 (1008), 2012-11-08 | Tarp disciplinų | Dailė