Sofia Coppola filmų herojais dažniausiai renkasi jaunus žmones. Tik 2013 m. filmo „Elitinis jaunimas“(TV3, šįvakar, spalio 2 d. 00.10) herojų portretai ne tokie subtilūs, kokių galima tikėtis iš režisierės, bet užtat negailestingi ir tikslūs.
![]() | ![]() |
Baigiantis rugsėjui „Skalvijos“ centre įsibėgėjęs teatro festivalis „Sirenos“ kartu su Vilniaus dokumentinių filmų festivaliu pristatė du Audronio Liugos vadovaujamo centro (TKIEC) prodiusuojamus dokumentinius filmus apie ryškiausius praėjusiais metais Lietuvos nacionaliniame dramos teatre kūrusius režisierius: „Trikampiui pakilus: Krystianas Lupa stato „Didvyrių aikštę“ (rež. Mikas Žukauskas) ir „Eimuntas Nekrošius: nutolinti horizontą“ (rež. A. Liuga ir Juozas Javaitis).
![]() | ![]() |
Spalio 4 d. (sekmadienį), Šv. Pranciškaus Asyžiečio šventės dieną, 19 val. Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčioje vyks koncertas „Tau Šlovė, Garbė ir Gyrius“.
Koncerte Vilniaus Bernardinų bažnyčios giedojimo mokyklos chorai „Langas“ ir „Šv. Pranciškaus paukšteliai“ (chorų vadovė Rita Kraucevičiūtė), Bernardinų bažnyčios tradicinio giedojimo grupė ir Bernardinų parapijos kamerinis ansamblis atliks kompozitoriaus Algirdo Martinaičio septynių dalių kūrinį „Saulės giesmė“ Šv. Pranciškaus Asyžiečio žodžiais. Renginį transliuos LRT kultūra. Po koncerto bus išleistas skaitmeninis vaizdo diskas, įrašo režisierius – Audrius Stonys.
Kompozitorius Algirdas Martinaitis šiais metais mini 65-ąjį jubiliejų. 1989 m. vienas pirmųjų apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, 1997 m. – Kristoforo premija už muziką teatrui, 2000 m. – Gedimino 5 laipsnio ordinu, 2009 m. – „Auksiniu scenos kryžiumi“ už spektaklius „Sirano de Beržerakas“ (Šiaulių dramos teatras) ir „Life Life“ (Lietuvos rusų dramos teatras), 2010 m. – Vilniaus savivaldybės premija už nuopelnus Vilniaus kultūrai, 2013 m. – „Auksiniu scenos kryžiumi“ už muziką spektakliui „Eglutė pas Ivanovus“ (Lietuvos rusų dramos teatras, režisierius – Jonas Vaitkus).
![]() |
Kultūros ministerijos įsteigta šviesaus atminimo režisierės Dalios Tamulevičiūtės premija 2015 metais skirta spektaklio „Akmuo vanduo geluonis“ kūrybinei grupei. Rugsėjo 30 d. Varėnoje prasidėjusiame D. Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje kultūros ministras Šarūnas Birutis įteikė spektaklio kūrybinei grupei 20 275 eurų premiją ir dailininko Sauliaus Vaitiekūno sukurtą atminimo ženklą.
Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje „Vėjas“ veikianti Algio Skačkausko kūrybos paroda – jubiliejinė. Šiemet tapytojui būtų suėję šešiasdešimt. Kartu tai ir ilgamečio šios mokyklos mokytojo paminėjimas, parodant vieną paskutinių jo tapybos darbų ir pluoštą spalvotų piešinių.
Kaip žinia, Skačkauskas piešė be galo daug – yra tekę matyti šūsnis jo piešinių – eskiziškų, nupieštų, rodos, keliais pieštuko štrichais, skubriai paspalvintų dažais ar pastele. Rašiusieji apie Skačkauską, tarkime, Raminta Jurėnaitė, regi jo tapyboje turtingą ikonografinį sluoksnį, atstovaujantį modernistinių temų ir siužetų repertuarui: antikinių mitų motyvai, krikščioniški ir „plebėjiški“ ritualai, per kraštus besiliejantis vynas, muzikavimas, meilikavimas, flirtavimas, moterys ir vyrai, paukščiai ir gyvuliai... Kita vertus, vaizdas Skačkausko kūryboje man visada atrodė nugalintis tekstą, pasakojimą, nes yra be galo tirštas, gyvybingas, pulsuojantis, neužbaigtas, nestabilus, rodos, tebevykstantis čia ir dabar. Išskyrus vieną ar kitą ryškesnį herojų, personažą, niekada jo paveikslų ikonografija neatrodė labai svarbi, juolab kad ji daug kuo panaši į Vyganto Paukštės, Antano Martinaičio ar Mindaugo Skudučio. O kur dar Skačkausko paveikslų ir piešinių spalviniai žaidimai, kuriais gali grožėtis visai atsietai nuo pasakojimo – juodos ir raudonos kontrastai, tarsi konfeti blizgučiai iššaunami mirguliuojantys vaivorykštės spalvų potėpiai, dėmės, taškučiai, brūkšneliai...
![]() | ![]() | ![]() |
Spalio 3, 4 dienomis, 17 val. krantinėje šalia Vilniaus Žaliojo tilto, Vilniaus teatro festivalio „Sirenos“ klubo programoje bus parodytas neįprastas šokio projektas. Adomo Mickevičiaus instituto Varšuvoje kuruojama lenkų kultūros platforma culture.pl, bendradarbiaudama su Teatro agentūra bei urbanistinio šokio teatru „LowAir“ Lietuvoje ir UIT festivaliu Estijoje pristato „Koncentrat“ menininkų grupės (Lenkija-Vokietija) šiuolaikinio šokio projektą „Petia ir vilkas. Reinterpretacija“. Čia naujai žvelgiama ne tik į garsų S. Prokofjevo kūrinį, kūrybinį darbą grupėje, bet ir viešąsias erdves.
![]() |
Iki šiol nesuprantu, kuo visus pakerėjo Paolo Sorrentino „Didis grožis“. Ar patiko manieringas kino pasakojimas – ilgi kadrai, hipnuotizuojantis kameros judesys, kino, dailės, literatūros ženklai, apeliuojantys į žiūrovo atmintį, kadro dviprasmiškumą pabrėžianti muzika, veikėjų pasąmonę atspindintys saldoki peizažai? Ar apmąstymai apie visagalį laiką ir satyriškai rodomi ekscentriški menininkai bei intelektualai, nesugebantys pasipriešinti laiko tėkmei? O gal kaip rafinuota išmintis režisieriaus pateikta paprasta, sakyčiau, net banali ir visiems suprantama filmo ištarmė? Visa tai bei narciziškas Sorrentino įsitikinimas, kad jis kuria „didį kiną“, persikėlė į naujausią jo filmą „Jaunystė“ („La Giovinezza“, Italija, Prancūzija, Šveicarija, D. Britanija, 2015).
![]() |
10 dienų trukęs konkursas ne tik padovanojo gausybę puikių koncertų, bet ir ilgam paliko gilių įspūdžių konkurso dalyvių, komisijos narių atmintyje. Džiugiausia, kad ir pianistų, ir vargonininkų I premijos atiteko lietuviams – Robertui Lozinskiui ir Monai Roždestvenskytei. Nuo pat pirmųjų perklausų buvo galima pastebėti, kad šie atlikėjai ir talentingi, ir darbštūs, ir brandūs.
Konkurso kulminacija – apdovanojimų ceremonija ir laureatų koncertas – įvyko Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje rugsėjo 22 dieną. Tądien minėtos 140-osios Čiurlionio gimimo ir 50-osios konkurso metines. Iškilmingoje ceremonijoje dar kartą pristatytos pianistų ir vargonininkų komisijos, sveikinimo žodį tarė vargonininkų žiuri vicepirmininkė Renata Marcinkutė-Lesieur (pirmininkas Andrzejus Chorosinskis jau buvo išvykęs) bei prancūzų pianistas Denis Pascalis, šiemet vadovavęs pianistų komisijos darbui. Neilgai trukus apdovanoti ir laureatai bei diplomus pelnę atlikėjai: vargonininkų konkurso I premijos laureatė Mona Roždestvenskytė (Lietuva), II – Mateuszas Rzewuskis (Lenkija), III – Soyon Park (Pietų Korėja) bei diplomus pelnę Markusas Kaufmannas (Vokietija), Rimvydas Mitkus (Lietuva) ir Ioanna Solomonidou (Graikija). Prizu už geriausią Čiurlionio kūrinių atlikimą bei pirmą kartą skirtu publikos simpatijų prizu džiaugėsi diplomantas R. Mitkus. Geriausiu pianistu pripažintam I premijos laureatui Robertui Lozinskiui (Lietuva) pasisekė trigubai – jis gavo ir publikos simpatijų apdovanojimą, ir specialųjį Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondo prizą už geriausią Čiurlionio kūrinių atlikimą. II vieta džiaugėsi pianistė Darija Parchomenko (Rusija), III premija dalinosi Guillaume’as Durand’as (Prancūzija), apdovanotas ir už geriausią lietuvių šiuolaikinio kūrinio atlikimą, bei Jeanas Selimas Abdelmoula (Šveicarija). Diplomais apdovanoti pianistai Joris Sodeika (Lietuva) ir Motiejus Bazaras (Lietuva), pastarasis tokį įvertinimą gauna jau antrą kartą iš eilės.
![]() |
Man, kaip turbūt daugeliui sovietinių vaikų, Karlsonas buvo Žmogus-voras, Betmenas ir Supermenas kartu. Pažįstamas pirmiausia iš režisieriaus Boriso Stepancevo genialaus animacinio filmo, vėliau – iš Klaipėdos dramos teatro spektaklio ir tik galiausiai – iš Astridos Lindgren knygos. Pastaroji, jei gerai pamenu, net šiek tiek nuvylė, nes ne visai atitiko vaizduotę uzurpavusį animacijos personažą. Kaip, beje, ir gerokai vėliau, jau šio tūkstantmečio pradžioje, sukurtas švedų animacinis filmas (rež. Vibeke Idsoe), pasirodęs kažkoks, sakyčiau, pernelyg kasdieniškas, tikroviškas. Dabar suprantu: Lindgren rašė apie realaus vienišo vaiko realų pasaulį, į kurį netikėtai įsibrauna pasaka, o Stepancevas kūrė pasaką, nes kalbėti apie vienišus ir nelaimingus vaikus (o ypač kūriniuose vaikams) Sovietų Sąjungoje buvo nepriimtina. Ir ta pasaka iš tiesų užbūrė, žavėjo ir linksmino...
![]() | ![]() | ![]() |
Ilgesingą Mykolo Kleopo Oginskio (1765–1833) polonezo „Atsisveikinimas su Tėvyne“ melodiją šiemet girdime ypač dažnai, nes minime 250-ąsias jo autoriaus gimimo metines, o 2015-ieji Lietuvos, Baltarusijos ir Lenkijos prašymu yra UNESCO paskelbti M.K. Oginskio – įtakingo Abiejų Tautų Respublikos politiko ir diplomato, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždininko, – metais.
Šiai daugialypiais talentais pasižymėjusiai XVIII–XIX a. sandūros asmenybei skirti koncertai šiemet vyksta visoje Lietuvoje bei Lietuvos ambasadose užsienyje. Juos puikiai papildė du renginiai, rugsėjo viduryje vykę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmuose.
Rugsėjo 18 d. Lietuvos istorijos institutas, Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai ir Rietavo Oginskių kultūros muziejus organizavo tarptautinę mokslinę konferenciją „Mykolas Kleopas Oginskis. Asmenybė ir epocha“. Jos tikslas, pasak organizacinio komiteto pirmininkės Ramunės Šmigelskytės-Stukienės, „sutelkti M.K. Oginskio ir Oginskių giminės tyrinėtojus į bendrą diskusiją apie jo asmenybę ir gyvenamą epochą“. Tai liudija ir trijų konferencijos posėdžių temos: „Nuo Kozelsko iki Rietavo: kunigaikščių Oginskių istorija“, „Muzikinis M.K. Oginskio paveldas“ ir „M.K. Oginskio veikla“.
![]() | ![]() | ![]() |