7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Praėjusio laiko Karlsonas

Evaldo Jaro spektaklis vaikams Jaunimo teatre

Ramunė Balevičiūtė
Nr. 34 (1140), 2015-10-02
Teatras Kultūra vaikams
Scena iš spektaklio „Karlsonas“. S. Sirutavičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Karlsonas“. S. Sirutavičiaus nuotr.

Man, kaip turbūt daugeliui sovietinių vaikų, Karlsonas buvo Žmogus-voras, Betmenas ir Supermenas kartu. Pažįstamas pirmiausia iš režisieriaus Boriso Stepancevo genialaus animacinio filmo, vėliau – iš Klaipėdos dramos teatro spektaklio ir tik galiausiai – iš Astridos Lindgren knygos. Pastaroji, jei gerai pamenu, net šiek tiek nuvylė, nes ne visai atitiko vaizduotę uzurpavusį animacijos personažą. Kaip, beje, ir gerokai vėliau, jau šio tūkstantmečio pradžioje, sukurtas švedų animacinis filmas (rež. Vibeke Idsoe), pasirodęs kažkoks, sakyčiau, pernelyg kasdieniškas, tikroviškas. Dabar suprantu: Lindgren rašė apie realaus vienišo vaiko realų pasaulį, į kurį netikėtai įsibrauna pasaka, o Stepancevas kūrė pasaką, nes kalbėti apie vienišus ir nelaimingus vaikus (o ypač kūriniuose vaikams) Sovietų Sąjungoje buvo nepriimtina. Ir ta pasaka iš tiesų užbūrė, žavėjo ir linksmino...

 

Evaldas Jaras, Jaunimo teatre sukūręs savą „Mažylio ir Karlsono, kuris gyvena ant stogo“ versiją, irgi užsisklendžia pasakoje, pridėdamas vieną kitą potekstę ne vaikams. Tai pasaka apie berniuko ir nenusakomo amžiaus dėdulės draugystę, apie gerąją fėją Mamą, piktąją raganą Freken Bok ir apie du atpildo sulaukiančius piktadarius. Visa ši gėrio ir blogio kova verda sovietinės mados ir interjero apsuptyje: aktoriai vilki retro drabužius, Svantesonų kambaryje stovi anų laikų radijo imtuvas, ant jo – to paties laiko oranžinis su baltais burbuliukais servizas, o Freken Bok namus švarina tarybiniu siurbliu „Raketa“. Scenografas Marius Jacovskis ir kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė sukūrė tikrą sovietinių laikų reminiscenciją, tačiau tai – tik gražus rėmelis, akies mirktelėjimas mažųjų žiūrovų tėvams.

 

Tokių mirktelėjimų „Karlsone“ yra ne vienas, nors, tiesa, ir mažiau nei kituose Jaro spektakliuose vaikams. Apskritai statydamas šį kūrinį, Jaras, man regis, daugiau galvojo, kaip papasakoti istoriją vaikams, o ne kaip pasilinksminti pačiai kūrybinei grupei, kaip, deja, nesyk yra nutikę anksčiau. Ir aktoriai čia susilaiko nuo suaugusius žiūrovus pamaloninti skirtų improvizacijų. Išskyrus gal tik Neringą Varnelytę, kuri vaidina demonišką „namų kankintoją“ Freken Bok – o iš tiesų išsipusčiusią nevalyvą sovietinių laikų bobą. Kita vertus, susidūrus su tokiu efektingu personažu, kūrybingam artistui lengva prarasti saiką: galima prisiminti Andriaus Bialobžeskio Raganiukę arba Audriaus Bružo Mamą-Katiną ankstesniuose Jaro spektakliuose. Manyčiau, gana sėkmingai su nepaprastai sudėtinga užduotimi – suvaidinti septynmetį vaiką – susidoroja Sergejus Ivanovas. Jam beveik pavyksta išvengti infantilumo, ir vaiko psichologija spektaklyje atpažįstama.

 

Vis dėlto ne viskas aišku ir šioje nesudėtingoje pasakoje. Pirmoje spektaklio dalyje dramaturgija plėtojama daugmaž nuosekliai, bet antrojoje imama šuoliuoti galopu ir logikos ryšiai pradeda trūkinėti. Daugiausia klausimų kelia pats Andriaus Bialobžeskio Karlsonas. Šiaip jis visai simpatiškas, tik pavargęs ir visai be entuziazmo. Nepasakytum, kad pats jėgų žydėjimas... Gal prislopintas vaistų nuo depresijos – galėjo pagalvoti tėveliai. Kita vertus, kodėl vaikai norėtų draugauti tik su gerai įmitusiais optimistais? Nors Bialobžeskio vyrukas su vos burzgiančiu propeleriu ir turi gerų idėjų paišdykauti, tos išdaigos kažkokios nelinksmos. Pačiam Karlsonui tai tikrai. Galų gale jis visai susikremta. Pamokęs į namus įsilaužusius vagis, jis nusprendžia apleisti Svantesonų namus ir kone su ašara akyje prisako „vaikučiams, tėveliams ir seneliams“ nepamiršti skambinti varpeliu. Atrodo, kad šitam Karlsonui paramos reikia labiau nei kam kitam...

 

Ne tik šio, bet ir daugelio kitų lietuvių teatro spektaklių vaikams bėda ta, kad jiems nepavyksta sukurti vaiko perspektyvos, t.y. parodyti pasaulio vaiko akimis. Gal reikėtų kurti spektaklį kartu su vaikais (nebūtinai vėliau pasirodančiais scenoje). Tai vis labiau pasaulyje populiarėjanti praktika. Nes pažinti vaiką yra gerokai svarbiau nei sugalvoti originalią klasikos kūrinio interpretaciją.

Scena iš spektaklio „Karlsonas“. S. Sirutavičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Karlsonas“. S. Sirutavičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Karlsonas“. S. Sirutavičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Karlsonas“. S. Sirutavičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Karlsonas“. S. Sirutavičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Karlsonas“. S. Sirutavičiaus nuotr.