Kinas
Iki šiol nesuprantu, kuo visus pakerėjo Paolo Sorrentino „Didis grožis“. Ar patiko manieringas kino pasakojimas – ilgi kadrai, hipnuotizuojantis kameros judesys, kino, dailės, literatūros ženklai, apeliuojantys į žiūrovo atmintį, kadro dviprasmiškumą pabrėžianti muzika, veikėjų pasąmonę atspindintys saldoki peizažai? Ar apmąstymai apie visagalį laiką ir satyriškai rodomi ekscentriški menininkai bei intelektualai, nesugebantys pasipriešinti laiko tėkmei? O gal kaip rafinuota išmintis režisieriaus pateikta paprasta, sakyčiau, net banali ir visiems suprantama filmo ištarmė? Visa tai bei narciziškas Sorrentino įsitikinimas, kad jis kuria „didį kiną“, persikėlė į naujausią jo filmą „Jaunystė“ („La Giovinezza“, Italija, Prancūzija, Šveicarija, D. Britanija, 2015).
Naujo filmo veiksmo vieta – prabangi Šveicarijos sanatorija ir ją supantys kalnai. Tai uždara erdvė, kurioje susitinka du „Jaunystės“ herojai – seni draugai. Britų kompozitorius ir dirigentas Fredas Belindžeris (Michael Caine) nusprendė būti tik pensininku, todėl net atsisako išpildyti karalienės pageidavimą. Mikas Boilas (Harvey Keitel) dar nori sukurti paskutinį filmą – testamentą, todėl sanatorijoje kartu su, regis, penkiais jaunais dramaturgais, kurių idėjos kaip reta lėkštos, tobulina savo scenarijų. Du pagyvenę menininkai, kuriuos suvaidino puikūs aktoriai, ir turi formuluoti pagrindinę temą: jie nuolat kalbasi apie senatvę, bando ją suprasti, įveikti, o gal net užburti šviesiais jaunystės prisiminimais. Tačiau jų pokalbiai rėžia ausį, nes veikėjai kalba sentencijomis, nušlifuotomis frazėmis, kurias, deja, galėjo sugalvoti nebent jaunieji Boilo bendraautoriai. Todėl net aktorių meistriškumas ir patirtis negelbsti „Jaunystės“, kuriai verkiant stinga vientisumo, nes veiksmas nuolat byra į atskiras, tik režisieriaus sumanymą iliustruojančias sceneles.
Iš Sorrentino nelauki tobulos dramaturgijos, siužetas jam nesvarbus, bet šįkart tai jau erzina, nes antrojo plano personažai dar labiau paryškina „Jaunystės“ pretenzingumą. Iš sanatorijos gyventojų režisierius išskiria nesikalbančią pagyvenusią porą, jauną Holivudo aktorių Džimį (Paul Dano), kuris gailisi suvaidinęs robotą, nes niekas nebeprisimena jo rimtų vaidmenų, pretenzijų tėvui kupiną ir vyro pamestą Belindžerio dukterį Leną (Rachel Weisz), Tibeto vienuolį, kurio sugebėjimu levituoti niekas netiki, ir Diego Maradoną – bjauriai nutukusį, dūstantį, bet su milžiniška Karlo Marxo tatuiruote ant nugaros. Savo tropus turės ir epizodiškai pasirodanti gražuolė „Mis Visata“, smuikuoti besimokantis berniukas ar nagus griaužianti paauglė.
Kiekvienas šių personažų turi konkrečią užduotį, paaiškinančią filmo mintį. Iš tikrųjų gražiausioje „Jaunystės“ scenoje nuoga gražuolė pamažu lipa į baseiną, kurio kampe tarsi biblinės Zuzanos ir senių scenos iliustracija nuščiuvo Belindžeris ir Boilas. Vienam iš jų mergina taps dievybės įsikūnijimu. Jausmai, nepasiekiamo grožio patyrimas nustelbia net meną, kuriam savo gyvenimą atidavė abu draugai.
Tačiau ši scena – bene metaforiškiausia filme, nes Sorrentino šįkart nori viską pasakyti iki galo, į visas prasmes pabaksnoti pirštu, kad kiekvienas suprastų, ką režisierius norėjo tuo pasakyti. Scena, kai Belindžeris diriguoja Alpių karvėms arba kai Boilas jauniesiems dramaturgams aiškina apie senatvę, pasitelkęs kalnų žiūronus, Hitleriu nugrimuotas Džimis, skelbiantis, kad pasirinko gėrio pusę, į kalnus įsimylėjusio alpinisto glėbyje kylanti Lena, Boilą išdavusios aktorės (Jane Fonda) teiginiai apie televiziją ir pagaliau vis dėlto levituojantis vienuolis pritrenkia katastrofišku banalumu. Bandžiau tame įžvelgti Sorrentino ironiją, bet nepavyko, o kartais filme atsirandančios nuorodos į Federico Fellini ar Thomą Manną pernelyg supaprastintos ir todėl kičinės. Tačiau didžiausias konfūzas, ko gero, bus Belindžerio „Paprastos dainos“, apie kurias kalbama visą filmą, o finaliniame epizode išgirstame, švelniai tariant, neįspūdingą Davido Lango muziką.
Sorrentino filmai – stiliaus ir formos pergalė prieš turinį. Jis minimalus ir lėkštas, bet lyg kokioje metafizinės patirties reklamoje režisieriaus pateikiamas kaip didžioji tiesa. „Jaunystės“ tiesą režisierius įdeda į savo senstančių menininkų lūpas: esame tik gyvenimo statistai, iš visko lieka tik jausmai, kurių bijome visą gyvenimą. Gal ir teisingos mintys, bet sunku patikėti, kai režisierius jas paverčia lėkštais vaizdais ir žodžiais.
