7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Begalinis Oginskio polonezas

Koncertas ir konferencija Mykolo Kleopo Oginskio 250-osioms gimimo metinėms

Šviesė Čepliauskaitė
Nr. 34 (1140), 2015-10-02
Muzika
Valentinas Gelgotas,Juozas Domarkas, Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Valentinas Gelgotas,Juozas Domarkas, Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.

Ilgesingą Mykolo Kleopo Oginskio (1765–1833) polonezo „Atsisveikinimas su Tėvyne“ melodiją šiemet girdime ypač dažnai, nes minime 250-ąsias jo autoriaus gimimo metines, o 2015-ieji Lietuvos, Baltarusijos ir Lenkijos prašymu yra UNESCO paskelbti M.K. Oginskio – įtakingo Abiejų Tautų Respublikos politiko ir diplomato, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždininko, – metais.

 

Šiai daugialypiais talentais pasižymėjusiai XVIII–XIX a. sandūros asmenybei skirti koncertai šiemet vyksta visoje Lietuvoje bei Lietuvos ambasadose užsienyje. Juos puikiai papildė du renginiai, rugsėjo viduryje vykę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmuose.

 

Rugsėjo 18 d. Lietuvos istorijos institutas, Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai ir Rietavo Oginskių kultūros muziejus organizavo tarptautinę mokslinę konferenciją „Mykolas Kleopas Oginskis. Asmenybė ir epocha“. Jos tikslas, pasak organizacinio komiteto pirmininkės Ramunės Šmigelskytės-Stukienės, „sutelkti M.K. Oginskio ir Oginskių giminės tyrinėtojus į bendrą diskusiją apie jo asmenybę ir gyvenamą epochą“. Tai liudija ir trijų konferencijos posėdžių temos: „Nuo Kozelsko iki Rietavo: kunigaikščių Oginskių istorija“, „Muzikinis M.K. Oginskio paveldas“ ir „M.K. Oginskio veikla“.

 

Pranešimus skaitė mokslininkai iš Lenkijos – Adamas Danilczykas (Lenkijos mokslų akademijos Istorijos institutas) ir Sławomiras Godekas (Varšuvos Kardinolo Stefano Wyszyńskio universitetas), Baltarusijos – Svetlena Nemahaj (Baltarusijos nacionalinis operos teatras), Zmicieras Vicko ir Andrejus Macukas (Baltarusijos mokslų akademijos Istorijos institutas), Lietuvos – Ramunė Šmigelskytė-Stukienė, Darius Vilimas ir Adamas Stankevičius (Lietuvos istorijos institutas), Helmutas Šabasevičius (Lietuvos kultūros tyrimų institutas), Vytas Rutkauskas (Rietavo Oginskių kultūros muziejus), Kazys Daugėla (Lietuvos muzikos ir teatro akademija), Giedrė Zeicaitė (Klaipėdos universitetas), ir šių eilučių autorė (Vytauto Didžiojo universitetas). Diskusijoms pasibaigus, ji kartu su Giedre Zeicaite (sopranas) konferencijos dalyviams ir svečiams atliko kelis M.K. Oginskio polonezus ir romansus.

 

Konferencijos išvakarėse, rugsėjo 17 d., LDK Valdovų rūmų Didžiojoje renesansinėje menėje įvyko Lietuvos nacionalinės filharmonijos koncertas, kuriame Oginskio polonezus bei šiam kūrėjui dedikuotus šiemet sukurtus Lietuvos kompozitorių kūrinius atliko Lietuvos kamerinis orkestras, diriguojamas maestro Juozo Domarko.

 

Kodėl būtent polonezas išgarsino Mykolą Kleopą Oginskį? Juk jo kūrybinį palikimą sudaro apie 70 kūrinių, tarp jų maršai, valsai, mazurkos, kadriliai, galopas, menuetas, vokaliniai kameriniai kūriniai ir netgi opera „Zelida ir Valkūras (arba „Napoleonas Kaire“)“ – o štai polonezai kažkodėl populiariausi? Ir pats Oginskis, „Laiškuose apie muziką“ kalbėdamas apie savo kūrinius, daugiausia dėmesio skiria būtent polonezams.

 

Ką Oginskio gyvenimo laikotarpiu Abiejų Tautų Respublikos piliečiams simbolizavo polonezas? Oginskis gyveno sudėtingu, tragišku metu, kai po trijų padalijimų – paskutinis įvyko 1795-aisiais, – Lenkijos ir Lietuvos valstybė išnyko iš žemėlapio. Valstybė išnyko, bet jos piliečiai – ne. Neišnyko ir jų pasiryžimas priešintis ir kovoti dėl Tėvynės laisvės. Pats pavadinimas „polonaise“ išvertus iš prancūzų kalbos reiškia „lenkiškas“. Ką šis žodis reiškė XVIII a. pabaigoje okupuotos Abiejų Tautų Respublikos piliečiams? Tą patį, ką XX a. pabaigoje mums reiškė žodžiai „Lietuva“, „Tėvynė“ ir „Laisvė“. Polonezo ritmas lydėjo 1794 m. Kosciuškos sukilimą, o ir vėliau kvietė į kovą už nepriklausomybę. Oginskis pirmasis polonezus išgrynino iki savarankiško koncertinio žanro, panaudodamas originalų ritmą ir būdingas intonacijas, suteikdamas jiems stilizuotą meninę formą, suderindamas heroizmą bei melancholiją.

 

Visa tai puikiai iliustravo pirmoje koncerto dalyje skambėję Oginskio polonezai, jau pradžiuginę ne tik Vilniaus, bet ir X tarptautinio Mykolo Oginskio festivalio Plungėje bei XX Pažaislio muzikos festivalio Kaune publiką.

 

Koncertą pradėjęs žymusis Polonezas a-moll „Atsisveikinimas su Tėvyne“ (Tomo Leiburo versija kameriniam orkestrui) akimirksniu perkėlė klausytojus iš puošnios Didžiosios renesansinės menės į kandeliabrų nušviestą Peterburgo, Berlyno ar Florencijos saloną. Puikiai subalansuoti dainingi orkestro garsai tarsi susiliejo su aukštuomenės pokalbių šurmuliu, polonezo eisenai neskubriai vingiuojant per rūmų sales.

 

T. Leiburo „Romantiškas polonezas“ klarnetui ir styginiams (solistas Vytautas Giedraitis) ilgesingąją Oginskio polonezo nuotaiką pernešė į XX a. pradžios neramiai alsuojančias Paryžiaus ar Vilniaus gatves, klarnetui pasakojant lietingo vakaro istoriją – ir kaipgi neprisiminsi Woody Alleno ir jo „Vidurnakčio Paryžiuje“?

 

Polonezas F-dur (Nr. 6 pagal Litolffo išleistą Louiso Köhlerio redakciją, aranžuotas Lukrecijos Petkutės) įtraukė į kiek nerangų smuikų ir violončelių dialogą – tarsi flirtuojančių moterų ir vyrų pokalbį vakare svetainėje, kai niekur neskubama ir galima pasidžiaugti malonia kompanija.

 

Ritos Mačiliūnaitės-Dočkuvienės „Sentempa Oginski“ obojui ir styginių orkestrui (solistas Vidas Lubauskas) tiesiog prikaustė dėmesį ir beveik prieš mano valią įtraukė į virpesių gausmą, it rūką, kuriame ryškėjo polonezo „Atsisveikinimas su Tėvyne“ siluetas. Garsų aidai tarsi prasismelkdavo pro Oginskį ir mūsų amžius skiriančią sieną, švystelėdami mūšio (1794 m. sukilimo?) vaizdų užuominas fanfariniais motyvais ar pasikartojančiomis polonezo-bolero ritmo nuotrupomis. Nuostabiai taikliai pasirinktas obojaus tembras bylotojo balsu bandė mus pasiekti iš vis tolstančios praeities: „Sentempa Oginski“ – verčiant iš esperanto: „Begalinis (nesibaigiantis?) Oginskis“.

 

Polonezai Es-dur ir c-moll „Les Adieux“ (Nr. 4 ir Nr. 5, aranžuoti Nailios Galiamovos), Viktoro Gerulaičio, kaip visada jautriai ir įdomiai vedusio koncertą, pavadinti „Miniatiūriškai pastorališku“ ir „Polonezu-protestu“, vėl grąžino nerūpestingą salono nuotaiką, kurią buvo kiek sudrumstę neramūs polonezo c-moll pradžios akordai ir trio: tarsi pažvelgę į savo atspindį apšviesto kambario lange, už jo slypinčioje tamsoje pamatytume audros blaškomus medžius.

 

Giedriaus Kuprevičiaus „Hommage à Michał Kleofas Ogiński“ fleitai ir styginiams (solistas Valentinas Gelgotas) atitinka populiarią XVIII–XIX a. sandūros virtuozinę koncertinę Fantaziją fleitai ir orkestrui, atveriančią klausytojo vaizduotei gyvenimo teatro dramą. Pirmoji scena – sunkūs styginių akordai ir besiblaškanti fleitos melodija – tarsi atskleidžia vidinį Oginskio pasaulį, jo išgyvenimus ir abejones, kurių netrūko vykdant diplomatines misijas (dramatizmą pabrėžė ir žemų tembrų styginiai). Antroji scena – kilmingas populiarių kūrinių autorius aukštuomenės būryje (smagiai orkestro skanduojamas Oginskio vardas), charakterizuojamas pakilios ir puošnios polonezo G-dur temos.

 

Polonezai d-moll „Patetinis“ ir G-dur, tik ką nuskambėjęs kaip citata G. Kuprevičiaus kūrinyje (Nr. 11 ir Nr. 14, Donato Zakaro aranžuotės), V. Gerulaičio tituluoti „Polonezu-daina“ ir „Tauriuoju polonezu“, užbaigė Oginskio kūrybai skirtą koncerto dalį.

 

Dirigentą Juozą Domarką, kurio batutai ir valiai mielai pakluso Lietuvos kamerinis orkestras, šiame koncerte susiejau su Oginskiu tais metais, kai šis rašė „Laiškus apie muziką“: jie abu turi daug patirties, puikiai išmano muziką, nuolat siekia tobulėti, turi gerą skonį ir humoro jausmą. Gera buvo girdėti nuoširdų ir profesionalų orkestro atsaką į kiekvieną dirigento mostą.

 

Nustebino antrosios koncerto dalies, kurios akcentu tapo pianistė Mūza Rubackytė, programos parinkimas: Ferenco Liszto „Malédiction“ („Prakeikimas“) styginių orkestrui ir fortepijonui (S. 121/ R. 452). Nuostaba pagrįsta dviem klausimais. Pirma: kodėl Oginskiui skirtame koncerte neišgirdome jo romansų? Juk buvo pasirūpinta polonezų aranžuote, kodėl nepristatyti ir jo vokalinės kūrybos? Beje, pasirinkti yra iš ko – šių metų pradžioje išleistame rinkinyje „M. K. Oginskis – kameriniai vokaliniai kūriniai balsui ir fortepijonui“ (sudarytoja G. Zeicaitė) – 28 Oginskio romansai originalo ir lietuvių kalba. Manau, jie būtų malonus atradimas ne vienam klausytojui. Antra: kodėl šventiniam jubiliejiniam Oginskio koncertui pasirinktas kūrinys tokiu pavadinimu – už ką norima prakeikti „Atsisveikinimo su Tėvyne“ autorių?

 

Patį Lisztą su Oginskiu susieti galima – susitikę jie nebuvo, tačiau apie Oginskio polonezus, jau po jų kūrėjo mirties, Lisztas rašė: „Didžiulį populiarumą pelnė kunigaikščio Oginskio, paskutinio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždininko, polonezai. Jų bendrą niūrų charakterį suminkština kažkokio ilgesio, švelnumo, naivaus ir melancholiško žavesio jausmas. Ritmas rimsta, moduliacijos švelnėja – tarytum kortežas, pirma iškilmingas ir triukšmingas, nutiltų ir persismelktų susikaupimo nuotaika, pravažiuodamas kapus, kurių kaimynystėje prityla išdidumas ir juokas...“

 

„Prakeikimas“ – ne vienintelis rečiau atliekamas Liszto kūrinys, su kuriuo pianistė Mūza Rubackytė, pripažinta šio kompozitoriaus virtuozo muzikos atlikėja, supažindina Lietuvos publiką. Lietuvoje šį kūrinį pirmą kartą išgirdome 2011 m., kai Lisztui skirtame II Vilniaus fortepijono muzikos festivalyje (kur buvo atlikti ir retai skambantys jo kūriniai fortepijonui ir orkestrui), M. Rubackytės, šio festivalio meno direktorės, kvietimu atliko italų pianistas Francesco Nicolosi. Šį kartą Valdovų rūmuose „Prakeikimas“ nuskambėjo ne taip efektingai – gal pritrūko simfoninio orkestro galios, gal tempo ar emocinio užtaiso, kuris būtų pateisinęs patetišką kūrinio pavadinimą. Be abejo, nepalyginamai sudėtingesnė Liszto partitūra sukūrė nemažą kontrastą skaidriems ir faktūra klasicizmui artimesniems Oginskio polonezams. Tačiau saloninę nuotaiką savotiškai sugrąžino pirmasis M. Rubackytės bisas – Fryderyko Chopino Mazurka, op. 68, nr. 2 a-moll, nors paskutinis koncerto akordas – publikos išreikalautas Chopino Etiudas, op. 10, nr. 12 c-moll („Revoliucinis“) – nuskambėjo tikrai dramatiškai.

 

Dramatiška buvo ir pati Oginskio gyvenimo istorija, ir tai, kad šią amžių šešėlio užgožtą asmenybę atsimename ir iš naujo atrandame būtent dėl jo muzikinio palikimo. „Oginskio polonezo“ populiarumas liudija, kad šis talentingas aristokratas pernelyg kukliai vertino savo gabumus, savo „Laiškuose apie muziką“ rašydamas: „Iš tikrųjų turiu tik gerą klausą, giliai jaučiu harmoniją ir turiu skonį, kurį susiformavau klausydamasis ir dažnai grodamas gerą muziką. Jei man keletą kartų pavyko sukurti nedidelės apimties menkniekių, kuriuos mėgėjai ir net labiausiai nusipelnę muzikos specialistai kuo palankiausiai įvertino, jei kartais suspurdėdavo kieno nors jautri širdis, kurios virpesiai sutapdavo su manosios širdies virpesiais, jei grodamas kurį nors mano polonezą žmogus atgaudavo rimtį ir ramybę, negalėčiau teigti, kad tai nutiko dėl mano ypatingo talento...“

Valentinas Gelgotas,Juozas Domarkas, Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Valentinas Gelgotas,Juozas Domarkas, Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Vytautas Giedraitis, Juozas Domarkas, Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Vytautas Giedraitis, Juozas Domarkas, Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Mūza Rubackytė. D. Matvejevo nuotr.
Mūza Rubackytė. D. Matvejevo nuotr.