Kad šiuolaikinis menas cirkuliuoja visai kitaip negu anksčiau, supratau prieš pusmetį, kai vienas bičiulis britas pasigyrė gerai pardavęs atspaudą per „eBay“. Pasirodo, jis perka hipsteriškus grafikos atspaudus su kažkokiais triušiukais per „eBay“, kad vėliau parduotų už gerokai aukštesnę kainą. Bet vieną kartą jam įkėlus parduodamo kūrinio informaciją, su juo susisiekė kitas meno gerbėjas, teigdamas, kad mano bičiulio siūlomas darbas nesąs originalus, nes originalas su tuo pačiu serijiniu numeriu kabo ant jo sienos. Mano bičiulis parašė elektroniniu paštu meno kūrinio autoriui, o šis pasirausęs užrašuose nustatė iš tiesų per klaidą pažymėjęs du kūrinius tuo pačiu serijiniu numeriu. Už aplaidumą atsiprašė ir grąžino per „PayPal“ sumokėtą sumą. Tada mano bičiulis įkėlė šią istoriją į savo profilį. Ir „eBay“ pašėlo: kūrinio su neteisingu serijiniu numeriu norėjo visi, kaina pakilo astronomiškai.
„Instagram“, „eBay“ ir didėjantis skaičius portalų, siūlančių pirkti meno kūrinius tiesai iš kūrėjų, pavyzdžiui, „Saatchi Online“ ir „Tondo“, keičia vizualinių menų rinkos peizažą. Anot konsultanto Jonaso Almgreno, aukščiausioji meno rinkos lyga susideda iš 200 galerijų, 2000 pirkėjų ir galbūt 2000 menininkų. Tačiau profesionalaus meno rinkos tūris auga: manoma, kad internetiniai meno pardavimai kasmet didėja apie 20 procentų. Komercinių meno portalų tipai yra skirtingi: per „Instagram“ menininkas pritraukia sekėjus, kuriems tiesiai parduoda savo kūrinius. O „Tondo“ remiasi tradiciniu tarpininkavimo modeliu: jį kuruoja „ex-Christie’s“ aukciono namų profesionalai, kurių klientai – profesionalūs investuotojai. „Saatchi“ turi keleto lygių internetines meno parduotuves, kur profesionalūs galerininkai atrenka aukštesnės prabos meną, o tūkstančiai savanoriškai užsiregistravusių meno kūrėjų laukia atsitiktinio pirkėjo. Ir nežinia ar sulaukia. Europos menininkų pajamų statistika rodo, kad vizualinių menininkų yra daugiausia, o jų vidutinės, iš kūrybos gaunamos pajamos yra vienos mažiausių. Todėl Vakarų Europoje dauguma vizualinių menininkų turi kitą, dažnai vienaip ar kitaip su menine kultūra susijusį darbą, o meninė kūryba lieka hobiu.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Jubiliejaus išvakarėse Juozas Budraitis (g. 1940 10 06) suvaidino pastaruoju metu įdomiausią savo vaidmenį – Krepą Samuelio Becketto „Paskutinėje Krepo juostoje“. Spektaklis, kurį 2013-aisiais OKT teatre pastatė Oskaras Koršunovas, tapo metafiziniu seansu ne tik pačiam monodramos atlikėjui Juozui Budraičiui, bet ir žiūrovams. Ne tik dėl Oskaro Koršunovo sugebėjimo perskaityti garsaus airių rašytojo poetiką, bet ir dėl aktoriaus ir režisieriaus sceninio dialogo, peraugusio į poetinį monologą.
Juozas Budraitis, dar 9-ajame dešimtmetyje savo didžiuosius vaidmenis sukūręs tuometiniame Kauno valstybiniame akademiniame dramos teatre – Statytoją Solnesą, Šarūną, Leniną, Herėją, Ričardą II – tarsi suskaldė spektaklius: monumentaliuose, epiniuose, istoriniuose kūriniuose buvo vaidinami tragiški monospektakliai. Tie spektakliai buvo sukurti taip, kad niekas negalėjo prikišti, jog Budraičiui scenoje patinka „būti pačiu savimi“. Šie vaidmenys, kuriuose grafiškai tiksliai brėžiami personažų charakteriai, aktoriaus buvo apskaičiuoti iki smulkiausių detalių, persikūnijimą jis suvokė kaip savo meninę pareigą.
![]() | ![]() |
Festivalis išaugo šortus. Dešimtuosius metus jis pasitinka nauju pavadinimu. Nuo šiol tai – Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis (VTTFF). Jokio painiojimo su studentiškais kino bandymais. Jokių mažybinių priesagų (trumpukai, trumpučiai, trumpuliai). Jokio pagranduko sindromo. „Trumpi, bet filmai“ – taip sako festivalis.
Tiesa, požiūrį, kad trumpo metražo kinas tėra jaunų kūrėjų žaidimų aikštelė, pakeisti ne taip paprasta. Lietuvoje – ypač. Tokiam vertinimui meškos paslaugą, žinoma, padarė ir šalyje vykstantys kiti kino festivaliai, savo programose be didesnės atrankos rodantys viską. Į vieną krūvą jie maišo ir pripažintų režisierių darbus, ir mėgėjiškus pafilmavimus su nepamatuota pretenzija vadintis kinu, ir pirmuosius studentiškus kino etiudus. Bet šį kartą ne apie tai.
Dešimtasis festivalis surinko programą, kurioje ne tik naujausi ir geriausi šių ir praėjusių metų trumpi filmai, iki šiol sėkmingai skinantys prizus tarptautiniuose kino forumuose, bet ir specialiosios anksčiau sukurtų filmų programos, kuriose trumpa kino forma atsiskleidžia kaip ribų neturinti įdomių ir drąsių eksperimentų erdvė. Pirmiausia kalbu apie išskirtinę lietuvių menininko Deimanto Narkevičiaus ir britų eksperimentinio kino ir videomeno autoriaus Johno Smitho darbų programą. Nors sovietinį palikimą, praeities sąmonę ir šiandienos savimonę bei nostalgijos formas nagrinėjanti lietuvio kūryba Vilniuje rodyta ne sykį, daliai žiūrovų, tikiu, ji bus atradimas. O struktūrinio ir naratyvinio kino idėjas jungiantys Smitho kūriniai Lietuvos kino ekranus pasieks pirmą kartą. Daugelio šalių meno galerijose ir festivaliuose demonstruoti menininko eksperimentiniai darbai atskleis kino, kaip medijos, galimybes, jėgą ir grožį.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Vienas ryškiausių ir dažniausiai koncertuojančių pianistų Daumantas Kirilauskas kasmet parengia premjerinių opusų, kelias solines programas, dėl ypač išjaustų sumanymų jis nuolat priviliojamas Thomo Manno festivalio Nidoje. Tačiau jo rečitalis rugsėjo 30 d. Nacionalinėje filharmonijoje – ilgai laukta (tikėkimės, kitąkart greičiau atbėgsianti) šventė.
Pagrindinė Daumanto Kirilausko, kaip menininko, savybė yra, sakyčiau, amžinasis vaikiškumas – tai klasikinė estetikos kategorija. Jis (vaikiškumas) siejamas su meno švara, tyrumu, skaistumu. Kartu Kirilausko interpretacijoms būdingas paslaptingumas, švelnus, tylus, labiau vidinis nei šurmuliuojančiai aikštei triukšmingai pristatomas jausmas. Kita vertus, pianistas nėra pasidavęs dabartinei muzikavimo madai, kai koncertinėje erdvėje muzikuojama tarsi įrašų studijoje, tarsi tik sau pačiam. Tylus Kirilausko skambinimas tik dar labiau didina įtampą, „nuvalo“, nuskaidrina dar didesnius muzikos garsų suvirpintus erdvės plotus. Kur tradiciškai mąstantys pianistai imasi fizinės garso jėgos, Kirilauskas atsiduoda švelniai emocinei jėgai. Regis, šio pianisto interpretacijų tylos estetika jau yra tapusi jų išskirtine savastimi.
![]() |
Spalio 8, 9 ir 22 d. 18.30 val. Vilniaus teatre „Lėlė“ pristatoma pirmoji iš numatomų keturių šio sezono premjerų – Rolando Kazlo spektaklis, arba kaip pats inscenizacijos autorius ir režisierius apibūdina, – galvosūkis be pertraukos „Atrask mane“.
R. Kazlas vėl sugrįžta į „Lėlės“ teatrą, kurio aura, pasak jo paties, tarsi traukia statyti spektaklius lietuviška tematika. Tik šįkart tai bus ne poeto portretas, o bandymas prabilti apie atmintį – tą lietuviškąjį atminties, esaties, gyvasties siūlą. „Kadais į rankas pakliuvo pageltusi pokario laikų šeimos nuotrauka. Kitoje pusėje buvo užrašyta: „Brangus bralali, siunčiam Tau šiuos savo šešėlius ant ilgos atminties“. Taip be pretenzijos, švelniai, šešėliais save pavadinant... Kur tie žmonės dabar, kas juos atsimena? Šis mano spektaklis – tai savotiška duoklė jiems, paprastiems lietuviams, o kartu ir bandymas ieškoti atsakymo į klausimus: „Ar mes išliksim? Ar tai, kas lietuviška, nesitraukia į kitus, gyviesiems nepasiekiamus pasaulius?“ – sako R. Kazlas.
Ridley Scottas jau ne vieną dešimtmetį žada kurti savo garsiojo filmo „Likvidatorius“ (būtent tokiu pavadinimu „Blade Runner“ buvo rodytas Lietuvoje) tęsinį. Kol kas žinoma, kad jame vėl pasirodys pagrindinį vaidmenį 1982-aisiais sukūręs Harrisonas Fordas, sklando gandai, esą pagrindinį vaidmenį kurs Ryanas Goslingas.
Pagal Philipo K. Dicko novelę „Ar androidai sapnuoja elektrines avis?“ sukurtas „Likvidatorius“ pasakojo apie niūrią ateitį 2019-ųjų Los Andžele. Pagrindinis filmo herojus policininkas, kurį vaidino Fordas, turi sugauti keturis robotus, pabėgusius nuo žmonių kontrolės.
Naujasis filmas prasidės praėjus dešimtmečiams po pirmojo veiksmo. Filmavimo pradžia – 2016 m., operatorius bus iš brolių Coenų filmų pažįstamas Rogeris Deakinsas. Filmo režisierius – Denis Villeneuve’as, 2014 m. užkariavęs „Kino pavasario“ žiūrovų širdis filmu „Moteris, kuri dainuoja“. Naujausią Ridley Scotto filmą „Marsietis“ nuo penktadienio galima pamatyti ir Lietuvos ekranuose.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Šeštadienį (rugsėjo 26 d.) filharmonijoje laisvų vietų nebuvo. Muzikos pasiilgusi publika plūste plūdo į koncertą. Visi juk tikimės bent valandėlei atsikvėpti nuo pasaulio negandų. Manyčiau, geriausiai nuo jų gelbsti muzika. Tokias viltis koncertas tikrai išpildė. Nedažnai būna, kad tarp publikos ir scenos užsimegztų toks glaudus kaip šįsyk ryšys. Svarbiausia, jis ne tik netrūkinėjo, bet su kiekvienu programos kūriniu augo. Muzikantai ir klausytojai vieni kitiems siuntė galingus pozityvios energijos pliūpsnius. Pasakyti, kad filharmonijoje įvyko šventė, turbūt per maža. Įvyko kažkas daugiau.
![]() | ![]() | ![]() |
Galima nuo to ir pradėti: visa tai, ko scenoje nenorėtume matyti, scenoje yra. Natūralistiškai vaizduojamas smurtas, beje, itin žiaurus, toks, kokį dokumentuotą informacinėse medijose lydėtų prierašas „jautrios psichikos asmenims nerekomenduojama“. Seksualinė prievarta, vulgarūs gestai, obsceniška leksika. Riksmas, isteriški decibelai nuo pat pirmųjų spektaklio minučių. Viskas liejasi laisvai, drakoniškais kiekiais. Plius, aktorių, tapusių personažais su savom pavardėm ir iš dalies tapatybėm, grubiausias, kokį pajėgiate įsivaizduoti, vienas kito įžeidinėjimas, nukreiptas į tai, kas paprastai paliekama išimtinai privačiai sferai.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Pasiūlyčiau patirti šią parodą kaip organizmą. Įlįsti į vidų, skysčius ir materiją, laiką ir vietą, kuriuos ji konstruoja pagal savo sukoduotą genomą: „tai, kas šiandien – meno kūrinys, rytoj jau gali būti kažkas kita“. Tas „kažkas kita“ apjungia išvardintas sudedamąsias dalis (meno kūrinį, laiką) ir ima veikti jų viduje kaip suvokimo katalizatorius. Šios reakcijos negalima sudėti į jau populiarią meno kūrinio, kaip įvykio, schemą. Ji reikalauja būti praplėsta iki vyksmo, nes čia nuolat pereinama iš vienos rūšies materijos į kitą, ir dar, ir dar kitą, o iš laiko ištraukiamas linijiškumas, kol jo audinys tampa vientisa neapibrėžiama plokštuma.
![]() |