7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Meno kritikas – algoritmas?

Kad šiuolaikinis menas cirkuliuoja visai kitaip negu anksčiau, supratau prieš pusmetį, kai vienas bičiulis britas pasigyrė gerai pardavęs atspaudą per „eBay“. Pasirodo, jis perka hipsteriškus grafikos atspaudus su kažkokiais triušiukais per „eBay“, kad vėliau parduotų už gerokai aukštesnę kainą. Bet vieną kartą jam įkėlus parduodamo kūrinio informaciją, su juo susisiekė kitas meno gerbėjas, teigdamas, kad mano bičiulio siūlomas darbas nesąs originalus, nes originalas su tuo pačiu serijiniu numeriu kabo ant jo sienos. Mano bičiulis parašė elektroniniu paštu meno kūrinio autoriui, o šis pasirausęs užrašuose nustatė iš tiesų per klaidą pažymėjęs du kūrinius tuo pačiu serijiniu numeriu. Už aplaidumą atsiprašė ir grąžino per „PayPal“ sumokėtą sumą. Tada mano bičiulis įkėlė šią istoriją į savo profilį. Ir „eBay“ pašėlo: kūrinio su neteisingu serijiniu numeriu norėjo visi, kaina pakilo astronomiškai.

 

„Instagram“, „eBay“ ir didėjantis skaičius portalų, siūlančių pirkti meno kūrinius tiesai iš kūrėjų, pavyzdžiui, „Saatchi Online“ ir „Tondo“, keičia vizualinių menų rinkos peizažą. Anot konsultanto Jonaso Almgreno, aukščiausioji meno rinkos lyga susideda iš 200 galerijų, 2000 pirkėjų ir galbūt 2000 menininkų. Tačiau profesionalaus meno rinkos tūris auga: manoma, kad internetiniai meno pardavimai kasmet didėja apie 20 procentų. Komercinių meno portalų tipai yra skirtingi: per „Instagram“ menininkas pritraukia sekėjus, kuriems tiesiai parduoda savo kūrinius. O „Tondo“ remiasi tradiciniu tarpininkavimo modeliu: jį kuruoja „ex-Christie’s“ aukciono namų profesionalai, kurių klientai – profesionalūs investuotojai. „Saatchi“ turi keleto lygių internetines meno parduotuves, kur profesionalūs galerininkai atrenka aukštesnės prabos meną, o tūkstančiai savanoriškai užsiregistravusių meno kūrėjų laukia atsitiktinio pirkėjo. Ir nežinia ar sulaukia. Europos menininkų pajamų statistika rodo, kad vizualinių menininkų yra daugiausia, o jų vidutinės, iš kūrybos gaunamos pajamos yra vienos mažiausių. Todėl Vakarų Europoje dauguma vizualinių menininkų turi kitą, dažnai vienaip ar kitaip su menine kultūra susijusį darbą, o meninė kūryba lieka hobiu.

Gyvenimo kontrapunktas

Jubiliejaus išvakarėse Juozas Budraitis (g. 1940 10 06) suvaidino pastaruoju metu įdomiausią savo vaidmenį – Krepą Samuelio Becketto „Paskutinėje Krepo juostoje“. Spektaklis, kurį 2013-aisiais OKT teatre pastatė Oskaras Koršunovas, tapo metafiziniu seansu ne tik pačiam monodramos atlikėjui Juozui Budraičiui, bet ir žiūrovams. Ne tik dėl Oskaro Koršunovo sugebėjimo perskaityti garsaus airių rašytojo poetiką, bet ir dėl aktoriaus ir režisieriaus sceninio dialogo, peraugusio į poetinį monologą.

 

Juozas Budraitis, dar 9-ajame dešimtmetyje savo didžiuosius vaidmenis sukūręs tuometiniame Kauno valstybiniame akademiniame dramos teatre – Statytoją Solnesą, Šarūną, Leniną, Herėją, Ričardą II – tarsi suskaldė spektaklius: monumentaliuose, epiniuose, istoriniuose kūriniuose buvo vaidinami tragiški monospektakliai. Tie spektakliai buvo sukurti taip, kad niekas negalėjo prikišti, jog Budraičiui scenoje patinka „būti pačiu savimi“. Šie vaidmenys, kuriuose grafiškai tiksliai brėžiami personažų charakteriai, aktoriaus buvo apskaičiuoti iki smulkiausių detalių, persikūnijimą jis suvokė kaip savo meninę pareigą.

Akimirkos didelei paslapčiai įminti

Festivalis išaugo šortus. Dešimtuosius metus jis pasitinka nauju pavadinimu. Nuo šiol tai – Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis (VTTFF). Jokio painiojimo su studentiškais kino bandymais. Jokių mažybinių priesagų (trumpukai, trumpučiai, trumpuliai). Jokio pagranduko sindromo. „Trumpi, bet filmai“ – taip sako festivalis.

 

Tiesa, požiūrį, kad trumpo metražo kinas tėra jaunų kūrėjų žaidimų aikštelė, pakeisti ne taip paprasta. Lietuvoje – ypač. Tokiam vertinimui meškos paslaugą, žinoma, padarė ir šalyje vykstantys kiti kino festivaliai, savo programose be didesnės atrankos rodantys viską. Į vieną krūvą jie maišo ir pripažintų režisierių darbus, ir mėgėjiškus pafilmavimus su nepamatuota pretenzija vadintis kinu, ir pirmuosius studentiškus kino etiudus. Bet šį kartą ne apie tai.

 

Dešimtasis festivalis surinko programą, kurioje ne tik naujausi ir geriausi šių ir praėjusių metų trumpi filmai, iki šiol sėkmingai skinantys prizus tarptautiniuose kino forumuose, bet ir specialiosios anksčiau sukurtų filmų programos, kuriose trumpa kino forma atsiskleidžia kaip ribų neturinti įdomių ir drąsių eksperimentų erdvė. Pirmiausia kalbu apie išskirtinę lietuvių menininko Deimanto Narkevičiaus ir britų eksperimentinio kino ir videomeno autoriaus Johno Smitho darbų programą. Nors sovietinį palikimą, praeities sąmonę ir šiandienos savimonę bei nostalgijos formas nagrinėjanti lietuvio kūryba Vilniuje rodyta ne sykį, daliai žiūrovų, tikiu, ji bus atradimas. O struktūrinio ir naratyvinio kino idėjas jungiantys Smitho kūriniai Lietuvos kino ekranus pasieks pirmą kartą. Daugelio šalių meno galerijose ir festivaliuose demonstruoti menininko eksperimentiniai darbai atskleis kino, kaip medijos, galimybes, jėgą ir grožį.

 

Mažorinis iššūkis

Vienas ryškiausių ir dažniausiai koncertuojančių pianistų Daumantas Kirilauskas kasmet parengia premjerinių opusų, kelias solines programas, dėl ypač išjaustų sumanymų jis nuolat priviliojamas Thomo Manno festivalio Nidoje. Tačiau jo rečitalis rugsėjo 30 d. Nacionalinėje filharmonijoje – ilgai laukta (tikėkimės, kitąkart greičiau atbėgsianti) šventė.

 

Pagrindinė Daumanto Kirilausko, kaip menininko, savybė yra, sakyčiau, amžinasis vaikiškumas – tai klasikinė estetikos kategorija. Jis (vaikiškumas) siejamas su meno švara, tyrumu, skaistumu. Kartu Kirilausko interpretacijoms būdingas paslaptingumas, švelnus, tylus, labiau vidinis nei šurmuliuojančiai aikštei triukšmingai pristatomas jausmas. Kita vertus, pianistas nėra pasidavęs dabartinei muzikavimo madai, kai koncertinėje erdvėje muzikuojama tarsi įrašų studijoje, tarsi tik sau pačiam. Tylus Kirilausko skambinimas tik dar labiau didina įtampą, „nuvalo“, nuskaidrina dar didesnius muzikos garsų suvirpintus erdvės plotus. Kur tradiciškai mąstantys pianistai imasi fizinės garso jėgos, Kirilauskas atsiduoda švelniai emocinei jėgai. Regis, šio pianisto interpretacijų tylos estetika jau yra tapusi jų išskirtine savastimi.

Atrasti beprarandamą – R. Kazlas kviečia į premjerą „Lėlės“ teatre

Spalio 8, 9 ir 22 d. 18.30 val. Vilniaus teatre „Lėlė“ pristatoma pirmoji iš numatomų keturių šio sezono premjerų – Rolando Kazlo spektaklis, arba kaip pats inscenizacijos autorius ir režisierius apibūdina, – galvosūkis be pertraukos „Atrask mane“.

 

R. Kazlas vėl sugrįžta į „Lėlės“ teatrą, kurio aura, pasak jo paties, tarsi traukia statyti spektaklius lietuviška tematika. Tik šįkart tai bus ne poeto portretas, o bandymas prabilti apie atmintį – tą lietuviškąjį atminties, esaties, gyvasties siūlą. „Kadais į rankas pakliuvo pageltusi pokario laikų šeimos nuotrauka. Kitoje pusėje buvo užrašyta: „Brangus bralali, siunčiam Tau šiuos savo šešėlius ant ilgos atminties“. Taip be pretenzijos, švelniai, šešėliais save pavadinant... Kur tie žmonės dabar, kas juos atsimena? Šis mano spektaklis – tai savotiška duoklė jiems, paprastiems lietuviams, o kartu ir bandymas ieškoti atsakymo į klausimus: „Ar mes išliksim? Ar tai, kas lietuviška, nesitraukia į kitus, gyviesiems nepasiekiamus pasaulius?“ – sako R. Kazlas.

 

Kino naujienos trumpai

Ridley Scottas jau ne vieną dešimtmetį žada kurti savo garsiojo filmo „Likvidatorius“ (būtent tokiu pavadinimu „Blade Runner“ buvo rodytas Lietuvoje) tęsinį. Kol kas žinoma, kad jame vėl pasirodys pagrindinį vaidmenį 1982-aisiais sukūręs Harrisonas Fordas, sklando gandai, esą pagrindinį vaidmenį kurs Ryanas Goslingas.
Pagal Philipo K. Dicko novelę „Ar androidai sapnuoja elektrines avis?“ sukurtas „Likvidatorius“ pasakojo apie niūrią ateitį 2019-ųjų Los Andžele. Pagrindinis filmo herojus policininkas, kurį vaidino Fordas, turi sugauti keturis robotus, pabėgusius nuo žmonių kontrolės.

 

Naujasis filmas prasidės praėjus dešimtmečiams po pirmojo veiksmo. Filmavimo pradžia – 2016 m., operatorius bus iš brolių Coenų filmų pažįstamas Rogeris Deakinsas. Filmo režisierius – Denis Villeneuve’as, 2014 m. užkariavęs „Kino pavasario“ žiūrovų širdis filmu „Moteris, kuri dainuoja“. Naujausią Ridley Scotto filmą „Marsietis“ nuo penktadienio galima pamatyti ir Lietuvos ekranuose.

Kino dangoraižiai

Dauguma kino festivalių turi savo veidą: vienų akcentas – konkretūs regionai, kitų – naujų kūrėjų darbai, kartais filmus jungianti kino kryptis. Toronto tarptautinis kino festivalis, šį rugsėjį vykęs jau 40-ą kartą, regis, kaip ir pats Torontas, yra tvarkingas, puikiai organizuotas kino renginys, tačiau jo veidą dėl didelio filmų skaičiaus ir įvairovės sunku įžvelgti. Daugiau nei 400 filmų programa aprėpia viską – ir būsimus didelio biudžeto filmus, ir novatoriškus eksperimentinius. Tad festivalis – išties puiki vieta pamatyti naujausius kino kūrinius, skirtus įvairių skonių žiūrovams.
 
Vaizdžiai tariant, festivalio filmai, kaip ir Toronto statiniai, skiriasi aukščiu, o jį galima matuoti įvairiai. Dangoraižiais gali būti pavadinti didelio biudžeto „Gala“ ar Specialioji programos, o maži kinų ar Kensingtono kvartalų namai atitiktų mažo biudžeto filmus. Tačiau norėčiau dangoraižiais pavadinti labiausiai įsiminusius filmus, nes atmintyje jie ilgainiui vis išsistiebia, o dauguma šabloniškai sumeistrautų filmų pasiklysta atminties užkaboriuose. 

Svaiginantis garsų fejerverkas

 Šeštadienį (rugsėjo 26 d.) filharmonijoje laisvų vietų nebuvo. Muzikos pasiilgusi publika plūste plūdo į koncertą. Visi juk tikimės bent valandėlei atsikvėpti nuo pasaulio negandų. Manyčiau, geriausiai nuo jų gelbsti muzika. Tokias viltis koncertas tikrai išpildė. Nedažnai būna, kad tarp publikos ir scenos užsimegztų toks glaudus kaip šįsyk ryšys. Svarbiausia, jis ne tik netrūkinėjo, bet su kiekvienu programos kūriniu augo. Muzikantai ir klausytojai vieni kitiems siuntė galingus pozityvios energijos pliūpsnius. Pasakyti, kad filharmonijoje įvyko šventė, turbūt per maža. Įvyko kažkas daugiau.

Jubiliejinis 75-asis sezonas Nacionaliniam simfoniniam orkestrui atnešė permainų. Nuo šio rudens ilgametis orkestro vadovas Juozas Domarkas vadovavimą orkestrui perdavė buvusiam savo mokiniui Modestui Pitrėnui, kurio inauguracija ir įvyko šį vakarą. Tiesą sakant, naujasis vadovas gerai žinomas Lietuvoje ir už jos ribų, o šiam orkestrui jis sėkmingai diriguoja keliolika metų. Pamenu, kai 2003 m. jis grįžo su pergale iš Grzegorzo Fitelbergo konkurso Katovicuose, maestro Domarkas sakė: „Įsiminkite šio jaunuolio pavardę, jis toli eis.“ Šiuos žodžius labai gerai prisimenu, nors pačiam garbiajam maestro jų nepriminiau. Beje, koncerto jis klausėsi ir savo įpėdinį pagyrė (tai nugirdau kuluaruose). 
 

„nothing comes from violence...“

 Galima nuo to ir pradėti: visa tai, ko scenoje nenorėtume matyti, scenoje yra. Natūralistiškai vaizduojamas smurtas, beje, itin žiaurus, toks, kokį dokumentuotą informacinėse medijose lydėtų prierašas „jautrios psichikos asmenims nerekomenduojama“. Seksualinė prievarta, vulgarūs gestai, obsceniška leksika. Riksmas, isteriški decibelai nuo pat pirmųjų spektaklio minučių. Viskas liejasi laisvai, drakoniškais kiekiais. Plius, aktorių, tapusių personažais su savom pavardėm ir iš dalies tapatybėm, grubiausias, kokį pajėgiate įsivaizduoti, vienas kito įžeidinėjimas, nukreiptas į tai, kas paprastai paliekama išimtinai privačiai sferai. 

 
Taip, tai „Didis blogis“, Nacionalinio dramos teatro naujojo sezono premjera, ambicingo užmojo pagrindinio šalies teatro scenai kviesti garsiausius Europos teatro režisierius dalis. Praėjusį sezoną Didžiojoje salėje dirbo lenkų vyresniosios kartos meistras Krystianas Lupa, šiemet – vengrų maištininkas, teatrinėje Europoje pripažintas ir vertinamas vidurinės kartos režisierius Árpádas Schillingas (įspūdinga jo įkurtos „Krétakör“ trupės tarptautinių festivalių geografija, svarūs apdovanojimai, tarp kurių Europos naujosios teatro realybės prizas, pagaliau – kuo geriausi lietuvių publikos prisiminimai iš pas mus andai gastroliavusių spektaklių „Baalas“, „Žuvėdrė“, „Juoda šalis“ ir „hamlet ws“). Spektaklį Schillingas kūrė kartu su reikšmingiausiu (ar klystu?) dabarties lietuvių dramaturgu Mariumi Ivaškevičium. Anot paties režisieriaus, jis prašęs dramaturgą nepradėti rašyti ligi susitikimo su juo ir aktoriais, pjesės apmatai radosi kartu dirbant dramaturgo studijoje, o galutinį teksto variantą režisierius gerokai sutrumpinęs. Autoryste taip pat dalijasi spektaklio aktoriai, įnešę savo indėlį ne tik tradiciškai kurdami vaidmenis ir įgyvendindami režisieriaus sumanymus, bet taip pat „paskolindami“ spektakliui savo tapatybes, tiksliau – tam tikrus tapatybės aspektus ir požiūrį į dabarties įvykius, ypač – į karą Ukrainoje. 
 

Kažkas kita

Pasiūlyčiau patirti šią parodą kaip organizmą. Įlįsti į vidų, skysčius ir materiją, laiką ir vietą, kuriuos ji konstruoja pagal savo sukoduotą genomą: „tai, kas šiandien – meno kūrinys, rytoj jau gali būti kažkas kita“. Tas „kažkas kita“ apjungia išvardintas sudedamąsias dalis (meno kūrinį, laiką) ir ima veikti jų viduje kaip suvokimo katalizatorius. Šios reakcijos negalima sudėti į jau populiarią meno kūrinio, kaip įvykio, schemą. Ji reikalauja būti praplėsta iki vyksmo, nes čia nuolat pereinama iš vienos rūšies materijos į kitą, ir dar, ir dar kitą, o iš laiko ištraukiamas linijiškumas, kol jo audinys tampa vientisa neapibrėžiama plokštuma. 

 
Laiko siūlai pradedami traukti jau per parodos atidarymą. Perrine Bailleux dainuoja „Nepaisant visko“. Teorinis tekstas virsta daina apie Kazimiro Malevičiaus drobę „Dvi seserys“, kurios datą menininkas „paankstino“ apie dvidešimt metų. Visai neseniai menotyrininkai tai nustatė ir padarė išvadą, kad Malevičius tiesiog suklastojo darbų chronologiją iki ir po „Juodo kvadrato“, norėdamas parodyti nuoseklų savo kelią iki abstrakcijos. Tačiau šis kaltinimas „klastote“ neįtikino menininkės ir ji pasuko pasakojimą į kitą pusę. Perrine Bailleux dainuoja-klausia: o ką, jei tai nėra klastotė, bet paslėpta menininko žinutė ateičiai ir tiems, kurie galės ją perskaityti? Menininkės teigimu (dainavimu) – tai Malevičiaus gestas prieš chronologiją ar chronologijos pritaikymą menui. Tai gestas prieš istoriją ir žanrus – teigimas, kad menas nepaklūsta laikui ir visa, kas buvo ir bus sukurta, gali ir egzistuoja vienoje erdvėje, nepriklausomai nuo to, kada meno kūrinys pasirodė. Paveikslas iš erdvinės plokštumos persikelia į laikinę ir virsta mąstymu per abstrakciją. Tai veda prie kito įrodymo. Šiame Malevičiaus paveiksle paslėptas, o kartu ir labai akivaizdus vienas elementas, atėjęs iš jo ankstesnės kūrybos. Priklausomai nuo to, kaip jūs mąstote, jis yra paslėptas arba labai akivaizdus. Jei įdėmiai žiūrėsite, jį būtinai atrasite.
PUSLAPIS
IŠ
1003