Atradimų dinamika

Rasa Murauskaitė

10 dienų trukęs konkursas ne tik padovanojo gausybę puikių koncertų, bet ir ilgam paliko gilių įspūdžių konkurso dalyvių, komisijos narių atmintyje. Džiugiausia, kad ir pianistų, ir vargonininkų I premijos atiteko lietuviams – Robertui Lozinskiui ir Monai Roždestvenskytei. Nuo pat pirmųjų perklausų buvo galima pastebėti, kad šie atlikėjai ir talentingi, ir darbštūs, ir brandūs.

Konkurso kulminacija – apdovanojimų ceremonija ir laureatų koncertas – įvyko Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje rugsėjo 22 dieną. Tądien minėtos 140-osios Čiurlionio gimimo ir 50-osios konkurso metines. Iškilmingoje ceremonijoje dar kartą pristatytos pianistų ir vargonininkų komisijos, sveikinimo žodį tarė vargonininkų žiuri vicepirmininkė Renata Marcinkutė-Lesieur (pirmininkas Andrzejus Chorosinskis jau buvo išvykęs) bei prancūzų pianistas Denis Pascalis, šiemet vadovavęs pianistų komisijos darbui. Neilgai trukus apdovanoti ir laureatai bei diplomus pelnę atlikėjai: vargonininkų konkurso I premijos laureatė Mona Roždestvenskytė (Lietuva), II – Mateuszas Rzewuskis (Lenkija), III – Soyon Park (Pietų Korėja) bei diplomus pelnę Markusas Kaufmannas (Vokietija), Rimvydas Mitkus (Lietuva) ir Ioanna Solomonidou (Graikija). Prizu už geriausią Čiurlionio kūrinių atlikimą bei pirmą kartą skirtu publikos simpatijų prizu džiaugėsi diplomantas R. Mitkus. Geriausiu pianistu pripažintam I premijos laureatui Robertui Lozinskiui (Lietuva) pasisekė trigubai – jis gavo ir publikos simpatijų apdovanojimą, ir specialųjį Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondo prizą už geriausią Čiurlionio kūrinių atlikimą. II vieta džiaugėsi pianistė Darija Parchomenko (Rusija), III premija dalinosi Guillaume’as Durand’as (Prancūzija), apdovanotas ir už geriausią lietuvių šiuolaikinio kūrinio atlikimą, bei Jeanas Selimas Abdelmoula (Šveicarija). Diplomais apdovanoti pianistai Joris Sodeika (Lietuva) ir Motiejus Bazaras (Lietuva), pastarasis tokį įvertinimą gauna jau antrą kartą iš eilės.

Dauguma turbūt sutiktų, kad visi keturi Čiurlionio konkurso laureatai – puikūs, bet nepaprastai skirtingi muzikantai, septynmyliais žingsniais žengiantys link ištobulinto individualaus atlikimo stiliaus.

Pirmiausiai R. Lozinskis atliko Čiurlionio „Mažąją sonatą“, kurią skambino ir II ture. Abu kartus sužavėjo tai, kiek daug spalvų pavyko rasti nuolatos grįžtančioje pagrindinėje kūrinio temoje – nuo sujaudintos, ryžtingos, intensyvios, iki nostalgiškos, švelniai romantiškos, svajingos. Dar kartą buvo galima įsitikinti pianisto gebėjimu itin operatyviai iš vienos emocijos, vienos dinaminės spalvos pereiti į visiškai priešingą, rasti būdą atsitraukti nuo audringo forte ir itin švelniu prisilietimu išgauti nuostabiai subtilų piano. R. Lozinskis užtikrintumu, preciziškai apmąstytomis detalėmis užvaldė visą salę, taip įtraukdamas publiką, jog, rodėsi, net kvėpuoti visi ėmė muzikos ritmu.

III premiją pelniusį G. Durand’ą iki laureatų koncerto išgirsti teko tik I turo metu. Tada dėmesį patraukė ypatingas jo ekspresyvumas, netgi jo laikysenoje. Platus mostas, jaunatviškas užsidegimas, bet ir šioks toks „išsibarstymas“, užtikrintumo stoka. Tačiau po koncerte nuskambėjusių Vlado Bagdono pjesių „Akvarelė“ ir „Klouno šokis“ beliko pripažinti, jog pianistas buvo vertas laureato vardo. Piano epizoduose atlikėjo pirštai bėgiojo ypač švelniai ir lengvai, it per stiklą, banalu, bet kūriniai skambėjo labai „prancūziškai“, elegantiškai. V. Bagdono kūriniuose pastebima subtili ironija puikiai tiko prie charakteringos grojimo manieros – ne be reikalo G. Durand’as pažymėtas kaip geriausiai šiuolaikinį lietuvių kompozitoriaus kūrinį atlikęs konkurso dalyvis.

Itin įdomu buvo išgirsti šveicarų pianistą J. S. Abdelmoula, apie kurį teko girdėti daug puikių atsiliepimų. Jo interpretacijos išskirtinės tuo, kad jis viską groja... nepaprastai tyliai. Pianistas apsiriboja piano–mezzoforte dinamine amplitude, kas skamba nepaprastai įdomiai, priverčia ypatingai įsiklausyti. Grojant J. S. Abdelmoula, suskamba giluminė ramybė, kas labai tiko laureatų koncerte jo atliktam Johanno Sebastiano Bacho Preliudui ir fugai es-moll – jokio patoso, netikslingo romantizavimo, tik elegantiškas, barokiškai išpuoselėtas skambinimas.

Darija Parchomenko, apdovanota II vieta, jau I turo programoje pademonstravo puikią techniką, pasitikėjimą, programą atlikdama itin nuosekliai ir preciziškai. Tačiau ir tuomet, ir laureatų koncerte klausantis Carlo Vine Sonatos Nr. 1 I dalies, vidinio užtaiso, kūrinių „išgyvenimo“, kuris ypač patraukia publiką, nebuvo. Profesionalus, detaliai apgalvotas, spalvingas atlikimas, bet... kažko trūksta. Tiesa, pats australų kompozitoriaus C. Vine kūrinys yra nepaprastai įdomus, darniai jungiantis šiuolaikinę muzikos kalbą su tradicine sonatos forma.

Vakaro kulminacija tapo R. Lozinskio ir Nacionalinio simfoninio orkestro, kuriam dirigavo Modestas Barkauskas, atliktas Sergejaus Prokofjevo Koncertas Nr. 3 C-dur, op. 26. Tai bene pats populiariausias šio kompozitoriaus koncertas, žavintis spalvinga orkestruote, charakterių gausa. Jame solistas – tarsi dar vienas orkestro instrumentas, vienur turintis groti kaip lygiavertis kolektyvo narys, atidžiai ir organiškai įsilieti į bendrą muzikinį audinį, kitur – kaip ryškus solistas, atakuojantis klaviatūrą įspūdingais techniškais pasažais.

R. Lozinskio interpretacijoje buvo galima jausti daug laisvės – pianistas prie instrumento jautėsi labai patogiai. Taiklūs apsikeitimai temomis su orkestru, energingi pasažai, sarkastišką nuotaiką atitinkanti grojimo maniera – tuo buvo galima gėrėtis. R. Lozinskis, protingai pasaugojęs jėgas, finalinę koncerto dalį atliko su ypatinga jėga, nuosekliai pasiekdamas emocinę opuso kulminaciją ir pakylėdamas publiką taip, kad ši priverstų jį grįžti į sceną net keturis kartus.

Laurus pelniusių vargonininkų koncertas rugsėjo 23 d. buvo tarsi viso konkurso koda, atsisveikinimas. Pusantros valandos trukusiame renginyje nuskambėjo bene įdomiausi konkurse girdėti kūriniai. Vienas jų – tai M. Roždestvenskytės finalinėje programoje atliktas Ferenco Liszto Preliudas ir fuga BACH tema. Šis kūrinys puikiai atskleidžia patį instrumentą. Romantine didybe, stipriomis emocijomis alsuojantis opusas puikiai tiko koncertui pradėti. Kadangi teko girdėti, kaip vargonininkė šį kūrinį atliko konkūro finale, dera pasakyti, jog šįkart jis nebenuskambėjo taip įspūdingai kaip tąkart – galbūt nuovargis, susikaupimo stoka lėmė, kad atlikimui pritrūko jėgos ypatingai kūrinio didybei įprasminti.

Be tris pirmąsias premijas pelniusių vargonininkų, laureatų koncerte garbė groti teko ir diplomantui R. Mitkui, apdovanotam už geriausią Čiurlionio kūrinių atlikimą – jis atliko fugas cis-moll ir b-moll. Pastarosios interpretacija man įstrigo jau finale – skaidri, subalansuota polifonija, aiškūs, išraiškingi temų pravedimai, nuostabus, žėrintis piano epizodas kūrinio pabaigoje, organiškas frazavimas. Visu tuo buvo galima mėgautis ir laureatų koncerte, įsitikinant, kad lietuvių genijaus kūrybą R. Mitkui interpretuoti sekasi puikiai.

Didelį įspūdį finalo metu paliko II vieta konkurse apdovanotas lenkų vargonininkas Mateuszas Rzewuskis – sodrus, tvirtas garsas, apgalvota registruotė, puiki technika, aiški kūrinių forma. Tačiau kas jam atsitiko per laureatų koncertą, atliekant Charleso Marie Widoro Allegro, Adagio ir Finale iš Simfonijos Nr. 6 g-moll, – neaišku. Pynėsi pirštai, išraiška buvo skurdi, apskritai, viskas skambėjo labai neužtikrintai ir padrikai.

III premijos laureatė iš Pietų Korėjos Soyon Park atsisveikino Marcel Dupré „Variacijomis Kalėdinės giesmės tema“, op. 20. Tai ypač spalvingas kūrinys, kuriame atlikėja puikiai sužaidė registrų skirtumais, tiesa, finale šis kūrinys vėlgi nuskambėjo užtikrinčiau. Visgi dar kartą teko žavėtis išskirtiniu vargoninikės muzikos suvokimu.

Laureatų koncertą, o kartu ir Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkursą užbaigė M. Roždestvenskytės atliekama Maurice’o Duruflé „Siciliana“ iš Siuitos, op. 5. Itin sakralus, ryškiai melodingas kūrinys puikiai tiko reziumuoti šią muzikos šventę. Atlikdama šią kompoziciją atlikėja galėjo pademonstruoti savo subtilų muzikalumą, techniką, paties instrumento išmanymą, gebėjimą įprasminti eklektiškas kūrinio muzikinės medžiagos diktuojamas nuotaikas.

Konkursai baigiasi, tačiau įspūdžiai lieka visam gyvenimui. Džiugu, kad teko išgirsti daug puikių atsiliepimų apie šių metų konkurso organizaciją, rengėjų pasiūlytas naujoves, leidusias platesniam muzikos mėgėjų ratui susipažinti su dalyviais, pasiklausyti jų atliekamos muzikos, įsitraukti į diskusijas. Gyvas, emocingas, profesionalus – toks buvo VII tarptautinis M. K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkursas, neabejotinai tapęs pretenzinga ambicija ateities Lietuvos profesionaliosios muzikos renginiams.

Darius Kučinskas

Šiemet VII tarptautinis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkursas buvo ypatingas. Tai 50 metų nenutrūkstama gija besitęsiantis, vienas svarbiausių Lietuvos muzikinės kultūros reiškinių. Jis taip pat sutapo su paties Čiurlionio jubiliejumi – 140-osiomis gimimo metinėmis. Šis gražus sutapimas įnešė daugiau rimties, iškilumo ir solidumo tiek menininko paminėjimui, tiek pačiam konkursui. Šiais metais konkurso organizatoriai pasistengė, kad išskirtinį Lietuvos muzikinio gyvenimo reiškinį galėtų stebėti ir klausytis visa Lietuva. Netgi dar plačiau – konkursas pasiekė atokiausius planetos kampelius, kur tik yra internetas. Ir tai, mano manymu, yra vienas geriausių dalykų, kuris galėjo nutikti Čiurlionio muzikai per visus pastaruosius šimtą keturiasdešimt metų.

Konkursas taip pat išsiskyrė dalyvių gausa bei geografija, kas liudija apie ypač išaugusį Čiurlionio konkurso prestižą ir populiarumą. Matyt, tam įtakos turėjo ir prizinis fondas, kuris taip pat yra „konkurencingas“ – pirmosios vietos laimėtojui skiriama dešimties tūkstančių eurų premija prilygsta solidžių pasaulio konkursų prizams. Lietuvoje ši premija lenkia daugelį kultūrininkams skiriamų apdovanojimų ir sudaro net trečdalį nacionalinės premijos dydžio.

Neabejotinai galima teigti, kad Lietuvos pianistų meistriškumas pastaraisiais metais yra labai išaugęs. Brandą patvirtina net trys į finalą patekę Lietuvos atstovai ir vieno jų laimėta pirmoji vieta. Kitas malonus dalykas yra tai, kad užsienio šalių pianistai Čiurlionio muziką interpretuoja vis brandžiau, ir, atrodo, ją vis labiau supranta, atranda joje slypinčias meno vertybes, kurios atlikėjams tampa artimos ir savos.
Įdomu, kad šiemet Čiurlionio konkursas pateko į labai gražią draugiją – birželį Maskvoje vyko tarptautinis Piotro Čaikovskio konkursas, o netrukus Varšuvoje prasidės tarptautinis Fryderyko Chopino konkursas. Mums iš inercijos šioje terpėje jaučiantis lyg ir „jaunesniais“ ar „mažesniais“, vis dar nedrąsu pagalvoti, kad galėtume prilygti šiems konkursams. Kita vertus, organizavimu Čiurlionio konkursas niekuo nenusileidžia pasaulio „olimpiečiams“. Ir tai yra kelių dešimtmečių, karta iš kartos perduodamo ir tęsiamo kryptingo darbo rezultatas.

Pasibaigus konkursui visuomet norisi pasvarstyti, ką galima būtų pagerinti, patobulinti, kad Čiurlionio konkursas pasaulyje būtų dar plačiau žinomas ir labiau vertinamas. Ir čia mintyse iškyla viena pastaba apie tarptautinius konkursus, išsakyta Marthos Argerich fondo leidinyje: tarptautinių konkursų skaidrumui ir prestižui pasaulyje labai kenkia tai, kad juos vertina dalyvių pedagogai, ir ypač liūdina atvejai, kai komisijos narių mokiniai laimi prizines vietas. Lietuvoje tikriausiai atrastume vieną kitą konkursą, aiškiai įvardijantį tokį apribojimą, tačiau tai greičiau yra išimtis, o ne norma – vos ne visi Lietuvoje organizuojami muzikos konkursai sunkiai serga „įtakingumo“ liga. Dėl to jų teikiami laurai kartais liudija ne tiek talentą ir sėkmę, o visai kitus dalykus. Apmaudu, kad Čiurlionio konkursas taip pat neišvengė šios infekcijos.

Kitas konkurso dalyviams aktualus klausimas – Čiurlionio kūrinių natos. Per daugiau nei šimtą metų trunkantį Čiurlionio muzikos leidybinį kelią atskiri kūriniai buvo išleisti po keletą kartų, o garsioji Fuga b-moll – net dešimt kartų. Tai yra labai džiugus faktas, liudijantis Čiurlionio muzikos populiarumą. Bet atsivėrė ir viena negerovė – skirtingi redaktoriai, vadovaudamiesi skirtingais leidybiniais tikslais, skirtinga redagavimo metodika ir net šaltiniais, pateikė ženkliai tarpusavyje besiskiriančias to paties kūrinio versijas. Dabar (nuo 2007 m.) Čiurlionio konkurso organizatoriai yra priėmę kompromisinį sprendimą visus Čiurlionio kūrinius skambinti iš vieno leidinio, parengto žymiausio Čiurlionio kūrybos tyrinėtojo profesoriaus Vytauto Landsbergio (M. K. Čiurlionis. Kūriniai fortepijonui. Visuma. Kaunas: Petronio leidykla, 2004). Tai leidinys, kuriame sudėti visi per keletą dešimtmečių V. Landsbergio redaguoti Čiurlionio kūriniai. Nors pavadinimas yra su paantrašte „visuma“, tai toli gražu nėra visi fortepijonui sukurti ar tradiciškai fortepijonu atliekami Čiurlionio kūriniai. Taip pat čia nėra įtraukti kitų redaktorių (pirmiausia Jadvygos Čiurlionytės) anksčiau parengti ir publikuoti kūriniai. Be to, šiame leidinyje redaktorius pateikia pakankamai laisvą pačių kūrinių traktuotę, dėl to čia daugiau matome ne tiek Čiurlionį, kiek patį redaktorių. Tad jau dabar turėtume kelti klausimą, ar prieš dešimtmetį priimtas sprendimas šiandien (juo labiau – rytoj) yra geriausia išeitis. Pagrindo tokiems svarstymams teikia pastaraisiais metais publikuoti visų į konkurso programą įtrauktų Čiurlionio kūrinių urtekstai. Tad jei kitų epochų kūriniai dažniausiai skambinami iš urteksto, Čiurlionio kūrinių urtekstas neabejotinai pasitarnautų geresniam kompozitoriaus suvokimui ir interpretacijai.

Tikiu, kad kitas, o juo labiau 150-osioms Čiurlionio metinėms skirtas konkursas, bus neatpažįstamai atsinaujinęs, sustiprėjęs ir „pasveikęs“. To ir linkiu konkurso organizatoriams, dalyviams ir jų vertinimo komisijoms.