7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Leda su dulkių siurbliu

Algio Skačkausko (1955–2009) paroda

Kristina Stančienė
Nr. 34 (1140), 2015-10-02
Dailė
Algio Skačkausko piešinys. G. Zinkevičiaus nuotr.
Algio Skačkausko piešinys. G. Zinkevičiaus nuotr.

Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje „Vėjas“ veikianti Algio Skačkausko kūrybos paroda – jubiliejinė. Šiemet tapytojui būtų suėję šešiasdešimt. Kartu tai ir ilgamečio šios mokyklos mokytojo paminėjimas, parodant vieną paskutinių jo tapybos darbų ir pluoštą spalvotų piešinių.

 

Kaip žinia, Skačkauskas piešė be galo daug – yra tekę matyti šūsnis jo piešinių – eskiziškų, nupieštų, rodos, keliais pieštuko štrichais, skubriai paspalvintų dažais ar pastele. Rašiusieji apie Skačkauską, tarkime, Raminta Jurėnaitė, regi jo tapyboje turtingą ikonografinį sluoksnį, atstovaujantį modernistinių temų ir siužetų repertuarui: antikinių mitų motyvai, krikščioniški ir „plebėjiški“ ritualai, per kraštus besiliejantis vynas, muzikavimas, meilikavimas, flirtavimas, moterys ir vyrai, paukščiai ir gyvuliai... Kita vertus, vaizdas Skačkausko kūryboje man visada atrodė nugalintis tekstą, pasakojimą, nes yra be galo tirštas, gyvybingas, pulsuojantis, neužbaigtas, nestabilus, rodos, tebevykstantis čia ir dabar. Išskyrus vieną ar kitą ryškesnį herojų, personažą, niekada jo paveikslų ikonografija neatrodė labai svarbi, juolab kad ji daug kuo panaši į Vyganto Paukštės, Antano Martinaičio ar Mindaugo Skudučio. O kur dar Skačkausko paveikslų ir piešinių spalviniai žaidimai, kuriais gali grožėtis visai atsietai nuo pasakojimo – juodos ir raudonos kontrastai, tarsi konfeti blizgučiai iššaunami mirguliuojantys vaivorykštės spalvų potėpiai, dėmės, taškučiai, brūkšneliai...

 

Tačiau šioje parodoje, kur rodomi beveik vien tik piešiniai, Skačkauskas pasirodo tarsi visai kito tipo menininkas: filosofiškas, kartu – nuolat juokaujantis, šmaikštaujantis, kvailiojantis, o jo piešiniai regisi kaip ekspresyvūs komiksai apie senovę, grožį, meilę, gėrį ir blogį... Kai kurių piešinių siužetai – tarsi interpretacijos pasakėčių motyvais. Pasak lietuvių literatūros tyrinėtojos Dalios Dilytės, klasikinės pasakėčios žanro veikalo originalumą dažniausiai lemia ne siužeto, o detalių, akcentų, vaizdų, moralo, stiliaus savitumas. Ši mintis stebėtinai tiksliai iliustruoja ir Skačkausko darbų ikonografiją, ir temas – tarsi pasakėčių kūrėjai kokiame nors XVII ar XVIII amžiuje, įvairiomis Vakarų Europos kalbomis kūrę iš antikos laikų atkeliavusių siužetų motyvais, šis tapytojas jų pagrindu taip pat kuria savo sagas. Tarkim, vilkas ir avelė jo piešiniuose iškyla ir kaip erotinė, apie Jo ir Jos santykius bylojanti metafora. Vilkas, besiglaudžiantis prie sočios avelės, – perkaręs, suvargęs bastūnas, vis grįžtantis į ramų Jos (suprask – moters) glėbį ir slepiantis savo snukį (fizionomiją), nes niekada nenori būti atpažintas, mat ką gali žinoti, kada vėl patrauks ieškoti naujų nuotykių. O štai romėnų vėjo dievo Favonijaus pati Flora, javų, gėlių ir pavasario deivė, dažniausiai vaizduojama kaip spindinti skaisčiaveidė, Skačkausko piešinyje – suvargusi raukšlėta senučiukė, kurios ševeliūra primena išsitaršiusį cheminį sušukavimą, tragikomiškai susiliejantį su gėlėmis ir lapija. Ar tai užuomina apie visų ir visuomet geidžiamą jaunystę ir nekenčiamą, atstumiančią senatvę? Visuose mituose, pasakose raganos yra senos ir bjaurios, o jei ir demonstruoja jauną ir dailią kaukę, vis vien kada nors parodo savo tikrąjį veidą... Tačiau Skačkauskas pasirodo esąs dar subtilesnis – nemirtingos deivės senatvė čia ne chtoniška, o greičiau juokinga, nerimta, kvaila, su senatvinio marazmo nuojauta.

 

Iš tiesų, žiūrint į Skačkausko kūrinius, galima kalbėti ir apie šiuolaikinę antikos personažų ikonografiją. Begalinės moters su negyvu paukščiu variacijos – tai mitinės Ledos, kuri domina ir, tarkim, Laisvydę Šalčiūtę, paveikslai. Kai kurie piešiniai, kuriems autorius suteikė pavadinimus, neleidžia klysti ir abejoti. Tačiau yra ir nepavadintų, kur matome moterį, kaskart vis kitokią, bet ji daro tą patį – tempia nustvėrusi už ilgo laibo kaklo bejėgiškai sudribusį didelio paukščio kūną. Matyt, tai taip pat Leda – Spartos karaliaus Tindarėjo žmona, kurią suviliojo Dzeusas, pasivertęs gulbinu. Pasak Daliaus Jonkaus, pasišovusio įminti Laisvydės Šalčiūtės mito apie Ledą interpretacijas, tai – bandymas interpretuoti šią temą, moteriškai tapatinantis su pačiu vaizduojamu kūnu. Šalčiūtė irgi sako, kad daugybėje įvairiais laikotarpiais nutapytų nuogos moters paveikslų galia kontroliuoti vaizduojamą objektą priklausė vyrui, todėl kaip priešpriešą jam ji įvaizdina moteriško regėjimo būdą. Anot Laimos Kreivytės, taip pat rašiusios apie Šalčiūtės Ledą, ji esanti tik „pasyvus pretekstas“, ne didvyrė, žygeivė, verta legendos, o tik personažas, patraukęs Dzeuso dėmesį.

 

Ledos istorija ir jos parafrazės Skačkausko darbuose „užkabina“, užvaldo savo daugiaprasmiškumu. Supranti, kad tai toks pat stiprus mitinis, filosofinis sandas kaip Ismenės ir Antigonės vaizdiniai Vinco Kisarausko paveiksluose. Galbūt jo Leda, nepagarbiai nešanti trofėjų –nugalėtoja, o gulbinas – Dzeusas – čia skaudžiai moka už savo klastą ir prievartą? Gal tokią moterį, kaip ir tapytojo mėgtą Juditos su Holoferno galva siužetą, derėtų interpretuoti kaip femme fatale, vienvaldę savo likimo lėmėją ir tvarkytoją, kuri po kūniško malonumo akimirkos išmeta trumpalaikio geismo objektą tarsi nebereikalingą šiukšlę? Tačiau Skačkausko Leda – dažniausiai be jokių seksualumo užuominų, ji greičiau nervinga ir pavargusi, nuleistais pečiais, primenanti namų šeimininkę ar šiaip kasdienybės rutinos įsuktą moterį. Savo įtarimais ir parodos įspūdžiais pasidalinau su geru Skačkausko bičiuliu Vygantu Paukšte. Jo versija bene ir bus tiksliausia. Paukštės manymu, tos Algio ledos kartais atrodo taip, lyg temptų iš paskos dulkių siurblio žarną... Taigi, žvelgiant akyliau, mito įvykiai ir herojai vėl sugrįžta į savo įprastas vietas. Ledos pergalė, jei ji ir buvo nugalėtoja, – tik akimirkos triumfas, o paslėpta pasakojimo prasmė atrodo nė kiek nepasenusi.

 

Paroda veikia iki spalio 17 d.
Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerija „Vėjas“ (Vilniaus g. 39/6, Vilnius)
Dirba antradieniais–penktadieniais 11–18 val., šeštadieniais 12–16 val.

Algio Skačkausko piešinys. G. Zinkevičiaus nuotr.
Algio Skačkausko piešinys. G. Zinkevičiaus nuotr.
Algio Skačkausko piešinys. G. Zinkevičiaus nuotr.
Algio Skačkausko piešinys. G. Zinkevičiaus nuotr.
Vienas paskutinių Algio Skačkausko paveikslų. G. Zinkevičiaus nuotr.
Vienas paskutinių Algio Skačkausko paveikslų. G. Zinkevičiaus nuotr.