Pakeliui į stotį, ant vaizdingos kalvos, uždarytoje ir apleistoje Vilniaus misionierių Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčioje yra niša, kuri buvo skirta Šv. Judui Tadui – šventajam, į kurį kreipiamasi beviltiškiausiose situacijoje, kai žmogus jaučiasi labiausiai bejėgis ir vienišas. Galima tik įsivaizduoti, kokių bėdų prislėgti čia atsliūkindavo pagalbos prašytis, o gal čia pat ir sulaukti, nes misionieriai ir našlaičiais rūpinosi, ir ligonius slaugė. Kuklūs, darbštūs ir tvarkingi buvę. Sakoma, kad tvarkingesnių daržų visame Vilniuje nebūta.
Bažnytinio paveldo muziejaus pristatoma, Sigitos Maslauskaitės kuruota paroda „Paveldėkime savo ateitį: apie sakralių erdvių provokacijas“ atvėrė duris į šią grakščią dvibokštę, vakarais gražiai apšviestą, bet mįslingą ir neprieinamą, į Vilnių nuo kalno žvelgiančią bažnyčią. Nors išorė gana puošni, vidus jos skurdus, ir ne tik todėl, kad išgremžtas, – nėra bažnytinių atributų, tuščias altorius, – bet ir dėl regulai būdingo kuklumo. Kad pavargėlių neglumintų. Smalsu ir nedrąsu jon žengti, lyg ligonio lankyti eitum, bijotum užgauti skaudamą vietą. Dabar ji panašesnė į tą Šv. Judo Tado altoriaus lankytoją. Dabar tu mėgini ją išklausyti.
![]() | ![]() | ![]() | |||
Spalio 13 d. Vilniaus Kongresų rūmuose vyks neeilinis koncertas – pirmą kartą Lietuvoje pasirodymą surengs gyvoji JAV muzikos legenda, minimalistinės muzikos pradininkas Terry Riley. Šiais metais 80-metį švenčiantis muzikas atvyksta su savo sūnumi, žymiu gitaristu Gyanu Riley ir gitarų ansambliu „The Gothenburg Combo“. Ta proga kūrėjas mielai sutiko atsakyti į keletą klausimų.
Jūs laikomas minimalistinės muzikos pradininku, o kartu su Philipu Glassu, Steve’u Reichu, La Monte Youngu esate žymiausi šios muzikos krypties kūrėjai. Ar pats jaučiatės minimalistinės muzikos kūrėju, o gal norėtumėte vengti šios etiketės?
Taip pat būtų įdomu sužinoti, ar palaikote ryšius – nebūtinai kūrybinius – su šiais kompozitoriais, nuo pat anų laikų, kai buvote šio prasidedančio muzikinio judėjimo bendražygiai.
Terry Riley: Manau, kad „In C“ yra pirmasis kūrinys, apibrėžęs minimalizmo stilių. Jį sukūriau 1964 metais, o kūrinys įtvirtino kartojimą (repetityviškumą) kaip svarbiausią muzikos formos sudarymo principą. Tuo pačiu buvo sukurta ideali struktūra, kuria galėjo sekti kiti kompozitoriai.
Visą gyvenimą palaikau ryšius su La Monte Youngu, kuris yra pirmasis kompozitorius, šiuolaikinėje muzikoje panaudojęs sąstingį ir ilgai tęsiamas natas, kad suformuotų dūzgesį primenančias struktūras. 1962 m. su La Monte Youngu studijavome Kalifornijos Berklio universitete. Tai buvo laikai, kai mane paveikė jo revoliucinės sąstingio ir muzikos komponavimo idėjos, o tai galiausiai išsiskleidė mano paties inovacijomis kuriant tokias kompozicijas kaip „In C“.
![]() |
Donato Ulvydo filme „Emilija“ pagrindinį vaidmenį kurianti Ieva Andrejevaitė kol kas geriau žinoma užsienio žiūrovams. Ji nusifilmavo Oweno Harriso filme „Užmušk savo draugus“, Indaro Džendubajevo „Drakonuose“, rusų seriale „Farca“. Dabar ji filmuojasi Oksanos Karas komedijoje apie paauglio nuotykius „Geras berniukas“ („Chorošyj malčik“). Aktorė vaidina anglų kalbos mokytoją. Andrejevaitės partneriai – populiarūs rusų aktoriai Konstantinas Chabenskis, Michailas Jefremovas, Aleksandras Palis.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Nuo penktadienio Lietuvoje rodomas naujas Paolo Sorrentino filmas „Jaunystė“ („La Giovinezza“, Italija, Prancūzija, Šveicarija, D. Britanija, 2015). Šiemet Kanų konkursinėje programoje parodyta „Jaunystė“ iškart sulaukė prieštaringų vertinimų, nors „Didžio grožio“ autorius ir naujame filme „perdainuoja“ Federico Fellini bei svarsto apie gyvenimo prasmę.
![]() | ![]() | ![]() |
„Naują sezoną pradėti Massenet „Manon“ pastatymu – drąsus teatro sprendimas“, – sakė operos muzikos vadovas ir dirigentas iš Prancūzijos Cyrilas Diederichas. Mat net ir Prancūzijoje dar joks sezonas nėra atidarytas su „Manon“, ši opera išvis nėra itin gerai pažįstama šiandienos prancūzams. Ką jau kalbėti apie mus – nors viena kita prancūzų autorių opera teatre statoma, daug patirties atliekant prancūziškas operas neturime, o ir Massenet mums dar – tikras atradimas (išskyrus „Bohemiečių“ rodytą jo „Verterį“). Beje, „Manon“ Lietuvoje buvo pastatyta tik du kartus ir seniai – 1939 m. Kaune ir 1964 m. Vilniuje. Dabartinis pastatymas ypatingas ir tuo, kad buvo kuriamas bendrai su San Fransisko ir Izraelio operomis, spektaklį išvys ne tik Lietuvos, bet ir JAV bei Izraelio publika.
Jules’is Massenet „Manon“ rašė dvejus metus ir, iškart po premjeros 1884 metais prestižiniame Paryžiaus „Opéra Comique“, sulaukė didžiulės sėkmės. Henri Meilhaco ir Philippe’s Gille’o operos libretas grįstas prancūzų rašytojo Antoine’o François Prévost novele „Riterio de Grijė ir Manon Lesko istorija“ („L’histoire du Chevalier des Grieux et de Manon Lescaut“), išspausdinta 1731 m. ir iš karto uždrausta (ir vis dėlto inspiravusia ne vieną kompozitorių). Ji pasakoja jaunos merginos ir jos aplinkos gyvenimo istoriją, kurios baigtis, ko gero, priklauso nuo žmogaus pasirinkimo ir vertybių.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Rugsėjis prie jūros visuomet būna ypatingas. Malonus, minkštas oras, tušti paplūdimiai, vis dar daug saulės. Kelionę dar malonesnę padaro žinia, jog Klaipėdoje pirmą kartą bus rengiamos Galerijų dienos. Jų metu, rugsėjo 10–12 d., pasak pranešimo spaudai, bus pristatoma autentiška miesto vizualiųjų menų mozaika, apimanti dailę, dizainą, madą, architektūrą. Taigi su dideliais lūkesčiais vykstu į uostą atrasti naujų vietų ir vardų.
Dieną pradedu geriausiai žinoma vieta – KKKC parodų rūmais. Juose eksponuojama Lietuvos dailininkų sąjungos 80-mečiui skirta paroda, Edvardo Malinausko ,,Marinistinis ruduo“, Algimanto Aleksandravičiaus fotografijos ,,Sugrįžimai – veidai ir ne tik“. Su Galerijų dienomis jubiliejinė paroda (jos tęsinys eksponuojamas ,,Klaipėdos“ galerijoje) ir restrospektyvos neturi nieko bendro, tad jas paliksiu nuošaliau. Labiau sudomina tame pačiame pastate įsikūrusioje Fotografijos galerijoje pristatoma Londone gyvenanti menininkė Miglė Bačkovaitė. Jos fotografijų ir trumpų filmų paroda ,,Nėra laiko. Jie ir be jų“ neformaliai sudaryta iš dviejų dalių – Paskutinės vakarienės temos interpretacijos ir kitų vaizdų rinkinio. Pastarajame randami tamsios atmosferos kalnų, jūros ar miško peizažai ir surežisuoti, charakteringi portretai. Autorė mitus ir religinius simbolius perkeičia naudodama groteskiškas detales: nimfoms uždedamos vienodos popierinės kaukės, o raudonplaukė Marija Magdalietė su auskaru bamboje lyg undinė įsisupa į tinklą. Ypač išraiškingi apaštalai, susėdę aplink Kristų, jų beprasmis teatrališkumas. Saviti Bačkovaitės personažai tampa mano pirmuoju atradimu Galerijų dienose.
![]() | |||||
Džordžas Smailis – vienas mano mėgstamiausių literatūros personažų. Jis pasirodė 7-ojo dešimtmečio pradžioje Johno Le Carré knygoje „Skambutis numirėliui“ ir dviem dešimtmečiams tapo pagrindiniu dar beveik dešimties rašytojo knygų herojumi. Kontržvalgybininkas Smailis dirba Cirke (taip rašytojas vadina M16), jis primena valdininką, gali susilieti su minia, likti nematomas. Smailis – pilkas, aptukęs, vilki keistus drabužius, dažniausiai sėdi prie rašomojo stalo. Jis intelektualas – domisi XVII a. vokiečių literatūra, bet ir Cirke, ir tyrinėdamas literatūrą visada laikosi principo neperžengti faktų ribos. Paliktas žmonos, jis visiškai atsidavė darbui. Ko gero, tiki tik juo. Smailis – racionalus, analitinio proto, bet kartu idealistas, negalinti susitaikyti su išdavystėmis ir menkystomis, todėl dažnai primena keliaujantį riterį (ypač kai šnipo karjera nubloškia jį toli už Anglijos ribų), o vėliau ir gyvenimo išminties kupiną piligrimą.
![]() | ![]() |
Jau ketvirtą kartą Vilniaus dailės akademijoje mokslo metų pradžia sutampa su Algimanto Švėgždos piešinių konkurso dalyvių parodos atidarymu. Pasak piešinių konkurso sumanytojų Vilniaus fakulteto dekano doc. Česlovo Lukensko, prof. Arvydo Šaltenio ir Piešimo katedros vedėjo prof. Jono Kazlausko, šiemetinė paroda žiūrovus nustebins kūrinių įvairove ir netikėtu, drąsiu dalyvių žvilgsniu į piešinį. Ketvirtus metus vykstantis konkursas išeina į tarptautinį kontekstą, tampa žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Baltijos šalyse. Šiais metais konkurse dalyvauja ne tik Vilniaus, bet ir Lodzės, Gdansko, Rygos, Minsko dailės akademijų studentai. Konkursui pateikiamų kūrinių tematika, motyvai, atlikimo technika ir priemonės nebuvo ribojamos. Dalyvių darbai, kaip ir ankstesniuose konkursuose, skirstomi į dvi kategorijas: A (studijinių užduočių piešiniai pagal atitinkamas studijų programas) ir B (kūrybiniai piešiniai, neribojant jų tematikos, motyvų, atlikimo technikos ir priemonių). Konkurso kategorijų nugalėtojams skiriamos dvi lygiavertės premijos ir diplomai. Laimėtojams taip pat bus pasiūlyta surengti personalinę savo kūrybos darbų parodą vienoje iš VDA galerijų. Bus išleistas rinktinių darbų katalogas.
![]() |
Šiandien mažai kam žinomas Apolinaras Likerauskas (1895–1984) buvo muzikas švietėjas, diplomuotas dainininkas, chorų vadovas, dirigentas, iškili asmenybė, tragiško likimo žmogus. Rašydama knygą „Lietuviai ir muzika Sibire“ mačiau daug skausmo, kančios, dar gyvų ašarų, tačiau A. Likerausko lemtis – viena žiauriausių. Apie jį straipsnių randame tarpukario Lietuvos periodikoje, jis pats kalėjime ir tremtyje parašė prašymų, protestų, likusių Baudžiamojoje byloje. Nuo 1990 m. straipsnių laikraščiuose, žurnaluose, enciklopedijoje publikavo kitas talentingas Sibiro kankinys muzikas Vytautas Čepliauskas. Tačiau vertingiausią dokumentą paliko pats A. Likerauskas – memuarus, rašytus jau senyvame amžiuje, sovietmečiu, tad susilaikant nuo komentarų ir baigiant arešto diena. Dukros išsaugojo tėvo raštus, leido jais naudotis – čia pateikiama trumpa memuaruose minimų faktų apžvalga.
![]() | ![]() | ![]() |
Šiemetinę „Sirenų“ festivalio programą organizatoriai rugsėjo viduryje pristatė prieš kelis metus uždarytoje Raudonojo kryžiaus ligoninėje.
![]() |