7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Visas Juzeliūnas

Atidavęs solidžią tyrimų duoklę Juozui Gruodžiui, lietuviškos teorinės muzikologijos Metras profesorius Algirdas Ambrazas kibo į jo paskutinio mokinio – Juliaus Juzeliūno (1916–2001) kūrybą. Pirmąsias juzeliūniškas publikacijas paskelbęs 1962 m., Ambrazas iki šių dienų liko ištikimas šio kompozitoriaus „ginklanešys“ ir bičiulis. Aptariamąją fundamentalią monografiją, pasinaudodami profesoriaus Vytauto Landsbergio atrasta antraštės forma, – „Visas Čiurlionis“ – galėtume pavadinti „Visas Juzeliūnas“. Kaip ir Čiurlionio svarbiausio tyrinėtojo ir jo meninių idėjų skleidėjo Landsbergio atveju, Ambrazas jau virš pusės šimtmečio yra pagrindinis Juzeliūno kūrybos tyrinėtojas ir ekspertas, biografas, publikavęs apie pusšimtį jo kūrybą gvildenančių rašinių, inicijavęs natų ir plokštelių leidybą, kompozitoriaus jubiliejų paminėjimus, tarp jų ir šių metų Juzeliūno 100-mečio jubiliejų. Tad šioji monografija, prie kurios apmatų darbuotis pradėta dar 1990 metais, yra tarsi pabaigtuvių vainikas, iškeltas virš pusšimtį metų ręsto tyrimų rūmo, įamžinančio Juzeliūno asmenį ir kūrybą.

Kur plaukia laivas

„Auksinis lokys“ Gianfranco Rosi dokumentiniam filmui „Fuocoammare“, manau, niekam nebuvo staigmena. Parodytas festivalio pradžioje, filmas iškart tapo kritikų favoritu, nors kalbėta, kad Meryl Streep uždraudė žiuri nariams skaityti kritikų vertinimus. Mačiusiems Venecijos „Auksiniais liūtais“ apdovanotą Rosi filmą „Šventasis greitkelis“, „Fuocoammare“ gali pasirodyti kaip šio tęsinys: panaši labirintiško klaidžiojimo po erdvę struktūra, išraiškingi personažai, nuosekliai formuluojama ir iš lėto auginama filmo ištarmė. Tik šįkart veiksmas nukelia ne į Romos aplinkkelį, o į Lampedūzos salą, kurią pirmą pasiekia pabėgėliai iš Šiaurės Afrikos. Režisierius dėmesį sutelkia į vietinius gyventojus. Berniukas Samuelis pasirodo jau pirmuosiuose kadruose, kai kartu su draugu darosi laidynes. Iš jų berniukai šaudys į milžiniškus kaktusus ir paukščius. Samuelis išmintimi dalijasi ir su režisieriumi, sakydamas, kad viską (taip pat ir laidynę) reikia daryti su aistra. Tai smalsus ir vikrus vaikas, todėl jis yra puikus režisieriaus palydovas. Berniukas tampa Lampedūzos gyventojų žvejų požiūrio į pasaulį, jų temperamento atspindžiu. Viena iškalbingiausių filmo scenų – Samuelis vakarieniaudamas taip meistriškai siurbia makaronus, kad negali atitraukti akių. Tik vieną kartą filme Samuelis sustings kaip įbestas, kai jo žvilgsnis susikirs su tokiu pat sustingusiu paukščiuko žvilgsniu.

 

Tokių išraiškingų kadrų, kurie įstringa, matyt, visam likusiam gyvenimui, filme yra ir daugiau. Tiesiog sukrėtė kadras, kai ką tik iš mirties išgelbėtas pabėgėlis žiūri į kino kamerą, o jo veide kaip ekrane atsispindi sudėtingi jausmai, bet galiausiai žvilgsnyje atsiranda nedrąsi viltis. Kad padėti tokiems žmonėms – visų pareiga, neabejoja kitas filmo personažas – Lampedūzos gydytojas. Filme jis pasakoja apie savo patirtį, kuri kartais būna ir siaubinga, kai reikia tirti jūroje nuskendusių žmonių lavonus. Samuelis filme yra gamta, gydytojas – gyvenimo išmintis ir civilizacija, jo pokalbiai su režisieriumi intymūs ir atviri.

Apgaulingas keraminis eskizas

Kai kurie mano mėgstami menininkai rengia personalines parodas retai, tačiau kiekvienas jų naujų kūrinių pasirodymas tampa įvykiu, kurio ilgai ir kantriai laukiu. Labai dažnai tai nutinka stropiosioms menininkėms, kurios didžiąją kūrybinių galių dalį išeikvoja namų ir šeimos labui... Kas gi dabar suskaičiuos, kiek perspektyvių moterų kūrėjų pasitraukė iš viešo kūrybos lauko?

 

Tarp tokių retai pasirodančių, bet visada man vilčių teikiančių ir laukiamų autorių – keramikė Ona Grigaitė, kuri dar 9-ojo dešimtmečio pabaigoje praturtino lietuvių dailės istoriją naujais postmodernistinio mąstymo ir matymo išprovokuotais kūriniais. Iki šiol žaviuosi jos tobulai sukomponuotais keraminiais natiurmortais, kurie drąsiai peržengė šakų ir žanrų ribas, tapdami netikėtais ir žaismingais sodraus kolorito lipdytų skulptūrinių objektų pasakojimais. Tad kokio siužeto vingiais šįkart siūlo paklaidžioti Grigaitė?

 

Intriga akivaizdi vien perskaičius parodos pavadinimą su nuoroda į politinį trilerį. Iš tikrųjų galime kalbėti apie situacines universalijas, kai keraminė instaliacija yra tik pretekstas kritiškai pažvelgti į tai, kas vyksta mūsų pasaulyje. Eksponuojamų simbolių (norit – Ezopo) kalba skatina žiūrovą patį rekonstruoti savąją „miško“ aplinką. Kas čia pagrindiniai veikėjai ir apie ką jie kalbasi?

 

Aistros dėl vėrinio

Kadangi muzikinė Vasario 16-osios šventės išraiška kaskart sulaukia įvairių, o daugiausiai nepalankių nuomonių, nutariau atsiliepti į socialiniuose portaluose šmėžuojančius, o ir šiaip pokalbiuose sklindančius keistai ir netgi ciniškai išreikštus komentarus. Jų taikinys – iškilmingas Vasario 16-osios paminėjimas Nacionalinėje filharmonijoje „Vėrinys Tėvynei“, kurį su aukščiausiais valstybės vadovais galėjo stebėti ne tik buvę salėje, bet ir visi, įsijungę tiesioginę transliaciją per LRT.

 

Nesirengiu čia cituoti nežinia ką pašiepiančių (mūsų folklorą, Lietuvą, muziką?) komentarų, o turiu tikslą šiek tiek pasvarstyti apie vertybinį atspalvį ir šio koncerto koncepciją. Iškilmingi koncertai, skirti Lietuvos valstybės atkūrimo dienai, Nacionalinėje filharmonijoje vyksta jau ne pirmi metai. Lietuvos kompozitoriai šiai progai specialiai kuria ir dedikuoja naujausius savo opusus, tarp kurių įvairiais metais jau skambėjo žinomų dabarties autorių Lino Rimšos, Vaclovo Augustino, Vidmanto Bartulio, Vytauto Miškinio, taip pat kaimynų – latvio Richardo Dubros ir esto Cyrilluso Kreeko kūriniai. Pastaraisiais metais su Lietuvos kompozitorių sąjunga buvo subrandinta ir įgyvendinta dalis unikalaus projekto, siekiančio iki 2018-ųjų svarbiais kūrybiniais darbais paminėti Nepriklausomybės 100-metį. Kompozitorių sąjunga inicijavo šiuolaikinės simfoninės muzikos dirbtuves „Orkestro kodas“, apimančias tris Lietuvos simfoninius orkestrus, o jų kūrybos vaisiai – nauji kūriniai – jau skamba ir dar skambės įvairiuose koncertuose. Kompozitoriai kasmet dėmesį sutelkia vis į kitą temą (folkloras, istorija, sakralinė muzika), kuri inspiruoja naujų opusų gimimą. Taigi, šiemet buvo įgyvendinta tema „Orkestras ir folkloras“ su Nacionaliniu simfoniniu orkestru (dirigentas Modestas Pitrėnas), o tokios tematikos kūriniai užsakyti pripažintiems įvairių kartų autoriams – Algirdui Martinaičiui, Ryčiui Mažuliui, Algirdui Klovai, Arūnui Navakui, Donatui Zakarui, Jonui Jurkūnui.

Kai Narcizo atspindys atgyja

Plačiai žinomi kaip breiko šokėjai ir socialinių akcijų, skirtų globos namuose gyvenantiems vaikams, rengėjai, o meno rate – kaip patys geriausi klasikinio piešinio meistrai, broliai Algirdas ir Remigijus Gataveckai niekada nei nuo savęs, nei nuo kitų neslėpė, kad nori būti matomi. Pamatyti kaip vertingi asmenys. Neseniai spausdintame Algirdo tekste (http://www.7md.lt/daile/2016-01-29/Piesinio-galia) minima, kad ir piešti pradėjo, nes savaitinio darželio auklėtojos į jų gebėjimus reagavo. Labai žmogiška ir psichologiškai suprantama.

 

Tačiau kad ir kaip keistai nuskambėtų, toks atvirumas – tikra retenybė po sovietmečio išretėjusiame autoportrete, kur save rodyti buvo kažkaip tarsi nepadoru, nes viešuma buvo įžūliai suklastota, isteriškai paradiška, normaliam žmogui šlykšti. Nuo atviravimų stabdė ir natūralus savisaugos instinktas. Laikai pasikeitė, bet psichika keičiasi lėčiau. Tik sovietmečio „šventės“ neragavę turbūt į save galės pažvelgti be pojūčio, kad esi stebimas nedraugiškos akies, o parodyti kažin kaip nekomplikuotai. Gataveckų kūriniai skirti visai kitam žiūrinčiajam. Manau, tai mylinčios, atjaučiančios, suprantančios akys. Nes tokios reikalingos kiekvienam žmogui.

(Ne)šlovė Holivudui?

Broliai Ethanas ir Joelis Coenai niekada nesiliovė flirtavę su kino istorija. Naujasis jų filmas „Šlovė Cezariui!“ („Hail, Caesar!“, JAV, 2016), atidaręs Berlyno kino festivalį, grįžta prie filme „Bartonas Finkas“ narpliotos Holivudo užkulisių temos.

 

1951-ieji. Kol Amerika kovoja Šaltajame kare, o propaganda skleidžia komunizmo baimę, klesti dabar klasikiniu vadinamas Holivudas, kuriame vienas po kito kepami lengvi eskapistiniai filmai. Studijoje „Capitol Pictures“ jau įpusėtas istorinis epas „Šlovė Cezariui! Kristaus istorija“, čia taip pat filmuojamas vesternas, miuziklas su ilgais choreografiniais numeriais, stebuklinė pasaka bei kelios kostiuminės dramos.

 

Pagrindinis filmo herojus – Edis Maniksas (Josh Brolin). Jo prototipas – garsusis „MGM“ studijos prodiuseris Eddie Mannixas, kino istorijoje žinomas „tvarkdario“ vardu. Jis prižiūrėjo ir prireikus taisė aktorių įvaizdžius, nuo kurių priklausė studijos reputacija. Maniksas tarsi cerberis rūpinasi, kad joks skandalas neišeitų už studijos ribų, tačiau iš filmavimo aikštelės dingus pagrindiniam aktoriui padėtį suvaldyti tampa vis sunkiau. Maniksas net svarsto galimybę iškeisti studiją į ramų darbą aeronautikoje, tačiau prieš tai reikia baigti filmą ir atlaikyti Holivudo paskalų medžiotojų ataką. Tilda Swinton, netikėtai įsispraudusi į siaurutėlius pretenzingus kostiumus, vaidina dvynes Torą ir Tesali Teker, kurių personažai sukurti remiantis nuolat aršiai konkuravusių feljetonisčių seserų Annos Landers ir Abigailės Van Buren istorija.

Nuo tamtamo iki orkestro

Lietuvos Respublikos Seimas 2016-uosius paskelbė kompozitoriaus Juliaus Juzeliūno metais, tad profesoriaus gimimo dienos išvakarėse, vasario 19-ąją, pirmaisiais šiai progai skirtais renginiais prasidėjo šventė, suburianti muzikų bendruomenę, kompozitorius (tarp jų ir gausų būrį maestro mokinių), atlikėjus, muzikologus, Juzeliūno šeimos narius. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Muzikos inovacijų studijų centre esanti unikali Erdvinio garso sfera buvo inauguruota Juliaus Juzeliūno vardu, taip pat įvyko Agnės Matulevičiūtės „Juzeliūno erdvinės garso skulptūros 24 garso šaltiniams ir obojui solo“ pasaulinė premjera. Iškart po to pristatyta Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Algirdo Ambrazo ką tik išleista monografija „Julius Juzeliūnas: gyvenimo ir veiklos panorama. Kūrybos įžvalgos“, o renginių pliūpsnį vainikavo Šv. Kristoforo kamerinio orkestro (vadovas Donatas Katkus) koncertas, kuriame skambėjo trys Juzeliūno opusai: Koncertas klarnetui ir styginiams, Kantata balsui ir styginiams „Gėlių kalbėjimas“ pagal Jono Meko eiles bei Poema-koncertas styginių orkestrui. Vakarą vedė muzikologė Jūratė Katinaitė, o sveikinimo žodžius, kuriuos tarė LMTA rektorius Zbignevas Ibelhauptas ir profesorius Vytautas Landsbergis, savotiškai apibendrino lakoniškas Kompozicijos katedros vedėjo Vaclovo Augustino pasisakymas ir jo konceptualus, sakyčiau, netgi performatyvus akcentas – parodytas ir salėje suskambęs žymusis Juzeliūno akordas.

Kino naujienos trumpai

Vasario 17-osios rytą po sunkios onkologinės ligos mirė Andrzejus Żuławskis – režisierius, rašytojas ir maištininkas. Żuławskis buvo neįtikėtinas eruditas, todėl ir maištavo prieš supaprastintą, visiems prieinamą ir suprantamą kiną. Jis buvo nepakantus dviveidystei ir apsimetinėjimui, dažnai tapdavo skandalų provokatoriumi ar veikėju. Paskutinį sukėlė Żuławskio knyga „Naktipuodis“ („Nocnik“), kurioje jis atvirai aprašė romaną su 47 metais jaunesne aktore. Żuławskis – per dvidešimties knygų autorius – pas mus vis dar nežinomas. Jo ankstyvuosius filmus prieš kelerius metus rodė Lenkų filmų savaitė.

 

Żuławskis gimė 1940 m. Lvove. Inteligentų Żuławskių šeimoje buvo daug menininkų – rašytojų, dailininkų, poetų ir kompozitorių. Po Antrojo pasaulinio karo jo tėvas rašytojas Mirosławas tapo diplomatu, dalį vaikystės būsimas režisierius praleido Čekoslovakijoje, studijavo kiną ir filosofiją Paryžiaus IDHEC ir Sorbonoje. Po studijų grįžęs į Varšuvą, Żuławskis dirbo Andrzejaus Wajdos asistentu. Matyt, tada ir susiformavo režisieriaus požiūris į Wajdą bei jo aplinkos žmones, kuriuos Żuławskis gana paniekinamai vadino „Varšuvos kunigaikštyste“.

 

Debiutinis Żuławskio filmas „Trečioji nakties dalis“ („Trzecia częśc nocy“, 1971) rėmėsi tėvo patirtimi – karo metais jis šėrė utėles vienoje Lvovo laboratorijoje, gaminančioje vakciną nuo šiltinės. Pirmajame filme jau akivaizdus Żuławskio stilius, supynęs siurrealizmą, siaubo kino elementus ir nervingą ekspresiją. Prancūzai sugalvojo būdvardį „zulawskienne“, kuriuo dažnai apibūdina net Żuławskio filmų neprimenančius, bet keistus ir įtaigius filmus.

Negalimo susitikimo erotika

Konceptas čia yra viskas. Tiesa, Kauno fotografijos galerijoje veikiančios Geistės Marijos Kinčinaitytės parodos „Tu priklausai man“ konceptas ir pagrindinė idėja yra gan kontroversiški: vaizduojamas technologijų sukurtas vaizdas čia koreliuoja su jausmais bei intuicija. Šioji lydi visą fotografės kūrybą. Baigusi komunikacijų ir medijų studijas Londono universiteto Goldsmito koledže, jaunoji menininkė laimėjo vienos garsiausių Londono galerijų surengtą konkursą „FreshFaced & WildEyed 2014“, kuriame pristatė naktinių nuotraukų seriją „Apšviesta“ („Illuminated“). Abiejose Kinčinaitytės serijose realybės transformacija užima svarbią vietą. Tik čia ji netikėtai išgryninama per meilės jausmą.

„Netikėtai“ sakau todėl, kad vaizduojamos Marso paviršiaus nuotraukos, darytos NASA marsaeigio „Curiosity“, kitaip tariant – pasitelkiant mokslą. Naujos technologijos leidžia, bent jau netiesiogiai, kolonizuoti naują ir dar gerai nežinomą planetą. Žvyruota plynė, ją vagojantys krateriai, nuotraukos krašte matoma roboto dalis gąsdina, žinant dar ir tai, jog stebi kažką, kas taip bauginančiai nepažįstama. „Nes juk niekas taip nebaugina nei netikėtas netikėtai išsipildžiusios labai ilgai godotos svajonės veidas, ypač kai supranti, kad jis dar nepažįstamas ir gąsdinamai svetimas.“ (K. Sabaliauskaitė, Silva Rerum, Vilnius, Baltos lankos, 2008.) Tačiau dalykai, iš pradžių atrodę svetimi, kinta žiūrint per patirties prizmę: juk ir Žemėje galima rasti panašių peizažų, atliepiančių Marso kūnui. Juolab kaip įsimylėjėlis dažnai kalbina meilės objektą nekalbėdamas – įsivaizduodamas dialogą, taip ir kiekvienas vaizdas mažina (bent jau tariamai) atstumą tarp žinomo ir nežinomo. Ir užkalbėtasis Marso kūnas atsiveria. „[...] jis pasikėlė, švelniai nutraukė jai nuo pečių drabužį, padėjo iš jo išlįsti ir tol rengė ją, kol pečiai ir krūtinė sublizgo vėsioje mėnulio šviesoje. Akimis ir lūpomis jis sekė švelnų šešėlį, stebėdamas jį ir bučiuodamas, ji kaip apkerėta gulėjo nejudėdama, nuleidusi akis, su iškilminga išraiška veide, tarsi jos grožis tą akimirką būtų pirmąsyk net jos pačios pastebėtas ir atskleistas.“ (H. Hesse, Narcizas ir auksaburnis, Vilnius, Alma littera, 2009.)

Tapybos testas

Įprasta, kad renginiai, kuriuos organizuoja Britų taryba, visuomet pasižymi ir sumanymų aktualumu, ir nepriekaištinga vadyba. Manau, šis faktas ir dalykiniai kontaktai, kurių vienaip ar kitaip turėjo ne vienas iš mūsų, lėmė parodos populiarumą – iš tikrųjų kompaktiška naujos tapybos iš Jungtinės Karalystės ekspozicija ŠMC sudomino nemažai žiūrovų. Be to, esame ne tik rašytojų, bet ir tapytojų šalis, tad visada žinome, ką, kaip ir kodėl šių meno šakų kontekstuose reikia daryti...

 

Nepriekaištinga renginio reprezentacija išties atveria ne vieną galimybę, skatinančią savaip apžiūrėti ir perprasti parodą. Dažnai žiūrėti solidžių ir ambicingų dailės projektų einame nusiteikę dvejopai – viena vertus, mėgstame patys atrasti tiesą, intuityviai klaidžiodami ekspozicijos labirintais su šiandien madingu kūrinių išdėstymo planu, ir tik po to ieškome (arba ne) papildomos informacijos (priklauso nuo to, kiek asmeniškai ar instituciškai renginys yra svarbus), įsigyjame parodos katalogą, naršome internete ir pan. O kartais elgiamės priešingai – iš anksto ruošiamės „sakraliam“ susitikimui su kūriniais ir namų darbus atliekame dar prieš akistatą su originalais.

PUSLAPIS
IŠ
1003