7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Kombinato dekonstrukcija

Vasario 4 d. Kaune, šiuolaikinio meno projektų erdvėje „Kabinetas“, įvyko Eglės Grėbliauskaitės personalinės parodos „I I“ atidarymas ir diskusija apie reikšmės kūrimo(si) ir meno suvokimo sąlygas. Dalyvavo autorė bei semiotikai Alda Eikevičiūtė ir Dmitrij Gluščevskij. Anot kuratorės Vaidos Stepanovaitės, „Eglės Grėbliauskaitės parodoje „I I“ svarbus visiškai naujo skaitymo būdo gimimo momentas, kai objektas ar jų grandinė patiria daugialypę, nesibaigiančią rekonstrukciją. Autorės „KOMBINATAS“ į lauko erdvę priešais Vilniaus dailės akademiją iš Vilniaus pakraštyje esančio apleisto Vilniaus mėsos kombinato 2015 m. atsinešė savo istoriją ir įsiterpė į naujos aplinkos gyvenimą, taip pat turintį savitus pasakojimus. Parodoje „I I“ fizinis šios masyvios struktūros išskaidymas tampa lyg apsivalymu nuo išankstinio žinojimo, ateinančio per istorinę atmintį. „Kombinatas“ nustoja veikti kaip tiesioginis, atviras tekstas ir virsta abstrahuota ženklų struktūra, kuria tikrinami veikimo būdai per gryną fizinę formą. Įvyksta daugiau nei perkėlimas ar perdirbimas – sukuriamas savarankiškas ir nuolat varijuojantis reikšminis laukas, priklausomas nuo kolektyvinės atminties.“ Čia pateikiame sutrumpintą diskusijos tekstą.

Darbymečio betvarkė

Jeigu kur nors pasaulyje iš priešingų pusių lieptelį pereiti mėgintų lietuvė ir japonė, nekyla abejonių – japonė mandagiai pasitrauktų į šalį ir leistų lietuvei praeiti. Pastaroji galbūt kiek sutriktų, bet pasinaudotų jai suteikta pirmenybe. Stalo teatro spektaklyje „Dvi sesutės per lieptelį“ lietuvių ir japonų liaudies atstovės (aktorės Saulė Degutytė ir Kristina Maruševičiūtė) susitinka minėtomis aplinkybėmis, tačiau nenusileidžia nė viena ir sulipa drauge ant lieptelio. Negana to, japonė aptaško lietuvę vandeniu ir iš to tik pasijuokia – japonų kultūroje tai absoliučiai nesuvokiamas dalykas. Tačiau juk visa tai tik nereikšmingi neatitikimai.

 

Spektaklį Stalo teatro komanda kūrė pagal lietuvių liaudies pasaką „Eglė – žalčio pati“ bei japonų pasaką „Gyvatės akys“. Turinio prasme pasakos susijusios dviem aspektais: abiejose veikia gyvate paverstas žmogus, o pabaigą nulemia gyvatės vaikų poelgiai. Pačiame spektaklyje daugiau sąlyčio taškų tarsi ir nepavyko pastebėti. Kukuodamos tarsi gegutės, aktorės pasirodo scenoje, išsivyniojusios iš šiaudų „apsiaustų“ tampa lietuvaite ir japone, o pabendravusios ir apsikeitusios instrumentais pradeda sekti savo pasakas apie lemtingus žmonių susitikimus su gyvatėmis. Apie valandą trunkančiame spektaklyje aktorės pristato įvairiausius daiktų panaudojimo būdus, keisčiausias jų interpretacijas ir tų pačių objektų virsmą absoliučiai kitos paskirties daiktais. Visa tai juk turėtų lavinti vaiko vaizduotę?

Nepakartojamos intonacijos filmai

Vokiško kino dienos šiemet pristato penkių vokiečių režisieriaus Andreaso Dreseno filmų retrospektyvą. Režisierius ir pats pirmą kartą atvyks į Vilnių pristatyti naujausio filmo „Kai mes svajojom“ (2015) ir šį penktadienį bei šeštadienį „Skalvijoje“ susitiks su žiūrovais.

 

1963 m. rugpjūčio 16 d. Rytų Vokietijoje, Geroje, teatralų šeimoje gimęs Andreasas Dresenas augo Šverine, nuo 8-ojo dešimtmečio pabaigos kūrė mėgėjiškus filmus. 1982 m. baigęs mokyklą dirbo Šverino teatre garso operatoriumi, vėliau – režisieriaus Günterio Reischo asistentu DEFA kino studijoje. 1986–1991 m. Dresenas studijavo režisūrą Konrado Wolfo kino ir televizijos akademijoje Potsdame-Babelsberge. Nuo 1992 m. Dresenas dirba teatre, televizijoje, operoje, kuria vaidybinius ir dokumentinius filmus. Jis – įvairių premijų bei festivalių laureatas. Jau debiutinis Dreseno vaidybinis filmas „Tylus kraštas“ (1992) buvo apdovanotas Heseno kino ir vokiečių kino kritikų premijomis. Ne vieną apdovanojimą pelnė ir vėlesni jo filmai „Nakties siluetai“ (1999), „Policininkė“ (2000), „Kavinė „Halbe Treppe“ (2002), „Ponas Vichmanas iš CDU“ (2002), „Vasara Berlyne“ (2006), „Devintas dangus“ (2008), „Viskis ir degtinė“ (2009).

Naujas žingsnis į tradiciją

Vasario 24 d. vykęs Valstybinio Vilniaus kvarteto koncertas turėjo paantraštę: „Kvarteto primarijos Dalios Kuznecovaitės inauguracija“. Iš tiesų tai buvo pats pirmasis Vilniaus kvarteto koncertas filharmonijos Didžiojoje salėje, kuriame prie pirmojo pulto neišvydome net penkiasdešimt metų kvartete griežusios Audronės Vainiūnaitės. Jos vietą užėmė tarptautinių konkursų laureatė Dalia Kuznecovaitė, melomanams pažįstama kaip ryški simfoninių ir kamerinių koncertų solistė.

 

Šis įvykis stipriai sujudino palyginti ramią mūsų muzikinio gyvenimo tėkmę. Neatsitiktinai į koncertą susirinko kaip reta daug visų kartų profesionalių muzikantų, ypač stygininkų. Visiems magėjo būti šio, sakyčiau, istorinio koncerto liudininkais. Bet pradžioje – apie Audronę Vainiūnaitę. Iki šio koncerto ji buvo vienintelė kolektyvo narė nuo susikūrimo 1965 metais. Vainiūnaitė buvo ir tebėra kvarteto pirmųjų žingsnių ir ilgo kelio į meninę brandą kūrėja ir liudininkė. Be šios smuikininkės, esu įsitikinusi, Vilniaus kvartetas nebūtų 1972-aisiais laimėjęs svarbaus tarptautinio konkurso Lježe (Belgijoje), nebūtų taip tvirtai ir užtikrintai kopęs į atlikimo meno aukštumas. Mano kartos muzikantai kvartetinio meno sampratą iš esmės gilino lankydami šio kolektyvo koncertus. Vainiūnaitė buvo ryškiausia Vilniaus kvarteto individualybė. Jos meistriškas grojimas, tobulas instrumento valdymas ir sąžininga tarnystė muzikai buvo tarsi kamertonas kitiems nariams. Kvarteto sudėtis keitėsi, antrasis smuikas Artūras Šilalė ir altininkas Girdutis Jakaitis į ansamblį atėjo palyginti neseniai, Jakaitis – 1996-aisiais, Šilalė – 1999-aisiais. Violončelininkas Augustinas Vasiliauskas, dabar jau vyriausias narys, kvartete griežia taip pat ne nuo pat pradžių. Nuo 1970-ųjų ir iki šios dienos jis yra aktyviausias kolektyvo veiklos ir programų formuotojas. Gausybė įdomių, reikšmingų kvarteto programų ir ciklų telkė publiką, lavino jos skonį, supažindino su šio žanro šedevrais ir mažai Lietuvoje žinoma muzika, garsiais atlikėjais ir talentingu jaunimu. Paminėsiu bent kelis įspūdingus ciklus: „Europos Sąjungos šalių kamerinės muzikos vakarai“, „Romantinės ir lietuvių šiuolaikinės muzikos vakarai“, „Pasaulio meno meistrai ir Vilniaus kvartetas“, „Kvartetas ir fortepijonas“, „Jaunieji Lietuvos talentai ir Vilniaus kvartetas“. Šis kolektyvas ypač daug dėmesio skyrė lietuvių muzikai, pagrojo apie šimtą lietuvių autorių kūrinių, kurių pusė buvo sukurta specialiai jam. Ryškiausiai įsiminę koncertai žavėjo ne tik skoningomis interpretacijomis, ansambliškumu ir kamerinio muzikavimo subtilybėmis, bet kiekvienąsyk – tiesiog stulbinančiu Vainiūnaitės grojimo virtuoziškumu, juvelyrišku tikslumu, galinga menine įtaiga. Ir taip – ištisus penkis šiam menui pašvęstus dešimtmečius. Sukauptas milžiniškas repertuaras, pagrota daugiau kaip pusketvirto tūkstančio koncertų, apkeliautas, galima sakyti, visas pasaulis... Turbūt ne tik aš apgailestavau, kad prieš koncertą scenoje nepamatėme Audronės Vainiūnaitės ir nepadėkojome ja

Kino naujienos trumpai

Pirmadienio rytą baigėsi 2016-ųjų „Oskarų“ ceremonija. Kaip niekad anksčiau, laureatus šįkart buvo lengva numatyti, juolab kad Lietuvoje beveik visi apdovanoti filmai jau rodyti arba rodomi, išskyrus Lenny Abrahamsono „Kambarį“. „Oskarų“ ceremonijoje skambėjo daug politinio pobūdžio pasisakymų, nuolat buvo prisimenami šiemet apdovanojimams nenominuoti juodaodžiai kino kūrėjai. Dėl apdovanotų filmų meniškumo ar svarbos kino istorijai pastaraisiais metais jau beveik nesiginčijama, nes ne tai dažniausia lemia Akademijos sprendimą. Tačiau niekas neabejoja, kad „Oskaras“ atneša apdovanotam filmui daug finansinės naudos. Lietuvių žiniasklaidoje nuo ankstyvo ryto „Oskarai“ nurungė ir Sirijos paliaubas, ir rinkimų JAV bei Irane rezultatus, todėl trumpai pristatome svarbiausius laureatus.

Naujas LNDT spektaklis „Laimingasis princas“ – apie grožį ir pasiaukojimą

Jaunas režisierius, Gintaro Varno mokinys Povilas Makauskas pradėjo kurti antrąjį spektaklį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Balandžio 9 dieną LNDT Mažojoje salėje numatyta jo režisuoto spektaklio „Laimingasis princas“ (Oscaro Wildeʼo to paties pavadinimo pasakos motyvais) premjera.


„Spektaklio turinys kvies susimąstyti apie grožio prigimtį ir likimą. Šios filosofinės, alegorinės pasakos pagrindinės temos – tai grožio netektis, platoniška meilė, pasiaukojimas. Oscaras Wildeʼas gina nesavanaudiškus ir kitiems gerą teikiančius poelgius, mus tobulinančias vertybes. Jo itin estetiškai išrankus pasaulėvaizdis, talpinantis meilės ir netekties, amžinybės ir mirties, turto ir skurdo kontrastus, atveria pasaulį kaip teatrą, kurio pasakojimo centre atsiduria stebuklinga skulptūros ir paukščio kelionės į pomirtinį pasaulį paslaptis. Kurdami spektaklį apmąstome ribų neturintį pagrindinių personažų pasiaukojimą, permąstome grožio, gėrio ir teisingumo idėjas. Grožis ir jo apraiškų paieška – mūsų stipriausias teatrinis burtas. „Laimingasis princas“ – tai magijos manifestacija prieš šiandienos geležies amžių“, – sako Povilas Makauskas. 

 

Tradicijos ir naujovės

Kovo 2 d. Vilniuje prasidės Vokiško kino dienos. Pasibaigus Tarptautiniam Berlyno kino festivaliui, bet dar neįsisukus „Kino pavasariui“, jau tradiciškai kino gerbėjus sieks sudominti filmai iš vokiškai kalbančio Europos regiono – Austrijos, Šveicarijos ir Vokietijos. Vilniuje prasidėjęs kino renginys vėliau persikels į Kauną, Klaipėdą, Šiaulius ir truks iki kovo 20 dienos. „Vokiško kino dienas“ organizuoja Goethe’s institutas Lietuvoje, Austrijos ambasada Vilniuje ir Šveicarijos ambasada Latvijoje, Lietuvoje ir Estijoje.

 

Bendros filmų temos ar jungiančios ašies nereiktų ieškoti. Esminis filmų atrankos kriterijus buvo jų paveikumas ir išskirtinumas. Siekta parodyti įvairovę ir išryškinti kontrastus bei atskleisti istorijas, slypinčias detalėse. Programos kuratorius – Goethe’s instituto Lietuvoje vadovas Detlefas Gericke – sako: „Svarbiausi atrankos kriterijai – KAS ir KAIP. Tai ir tradicinė vokiečių kino dramaturgija, ir naujovės, prasidedančios išsižadėjus įprastinio pasakojimo. Pristatysime stereotipinius mitus apie vokiečius, kontrastuojančius su elektronine muzika, pasiūlysime saldžiai karstelėjusių siaubo istorijų, supažindinsime su autore, kuri rašydama siekia atskleisti diktatūros sukeliamas traumas, papasakosime apie trenerį, kuris ugdo pasaulines sporto žvaigždes, supažindinsime su mergina, kurią šeimos tapatybės paieškos nuveda į Lietuvą.

Mandagus gundymas

Šį sezoną jau antrą kartą Lietuvos teatro scenoje pastatytas rusų autoriaus Vladimiro Sorokino romanas „Ledas“. Gana sunku suprasti, kokia tokios jo sėkmės paslaptis. Rusijoje jis buvo išleistas 2002, o Lietuvoje – „Kitų knygų“ ir vertėjos Irenos Potašenko dėka – 2007 metais, tad tai jau kažkoks gilesnis nei kad mados ar naujienų vaikymosi klausimas. Vis dėlto Pauliaus Ignatavičiaus „Ledas“, rudenį pastatytas Klaipėdos jaunimo teatre, ir Agniaus Jankevičiaus to paties pavadinimo premjera Lietuvos rusų dramos teatre tarpusavyje nė kiek nesikerta. Ignatavičius visą dėmesį sutelkė į pirmąją romano dalį ir ypač į purvinąją (kekšės, smurtinis seksas, narkotikai, keiksmažodžiai ir t.t.) jos pusę. Savo ruožtu Jankevičius daugiausia sceninio laiko paaukojo antrajai, o kūrinio koncepciją paskyrė trečiajai „Ledo“ daliai ir kaip reikiant pasistengė, kad spektaklio estetika būtų tinkama žiūrovui, klausa ir rega jautriai reaguojančiam į visokias šlykštybes. O norint pajusti patį romaną ir šių dviejų spektaklių neužtenka, mat iš viso čia keturios (nors ir neproporcingų ilgių) dalys ir visos jos vienodai svarbios, negana to, tai tėra tik viena, pirmoji romanų trilogijos „Ledas“, „Bro kelias“, „23000“ dalis.

Tos pačios kultūros tinkle

Neseniai VDA įvyko su paroda „Jauna Kauno tapyba“ susieta konferencija, ir joje iškeltas klausimas, ar jauna lygu nauja. Konferencijos tikslas – aptarti tapybos naujumo prielaidas – lyg ir suponuoja tapybos reflektyvumo šiandien problemą apskritai. Iš pirmo žvilgsnio siekis aptarti, ar jauna reiškia nauja nūdienos tapybos kontekste, daugiausia apibrėžia tapybos pozicijų jos pačios lauke problemas. Nauja, nes strategiškai nauja, nauja, nes šiek tiek kitaip, nauja, kad ir trumpam, nauja, nes naujoje vietoje – nauja lygu svarbu. Naujumas, diachroniškai slenkanti meno praktikų transformacijos norma, kad ir įtaigiai išardyta ar vis dar inertiškai ardoma ir nebetekusi reakcijos į prieš tai buvusias meno praktikas galios, iš naujo perklausia, ar naujas meno kūrinys yra aktualus. Tad klausimą, ar jauna-nauja tapyba yra aktuali, iš laukymės tarp Vilniaus ir Kauno vertėtų perkelti į bendrą Baltijos šalių lauką, vėliau į Rytų Europos, bendrą Europos, JAV ir toliau – į platesnį Vakarų meno istorijos lauką. Neišsitenkant jame, dera kreiptis plačiau, į šiuolaikinę vizualiąją kultūrą. Ar jauna yra nauja turbūt reikia pažvelgti istoriškai. Ar jauna buvo nauja iki ir po konceptualiojo meno posūkio?

Patriotų vaistai

„Imitation Game“ – tai britų matematiko, vieno informatikos kūrėjų Alano Turingo (1912–1954) testo, leidžiančio suvokti, ar bendrauji su mašina, ar su žmogumi, pavadinimas. Režisierius Mortenas Tyldumas taip pavadino ir filmą, pasakojantį apie Turingą. TV3 jį, lietuviškai pavadintą „Vaizduotės žaidimu“, rodys sekmadienio vakarą (28 d. 22.30). Pirmadienio paryčiais paaiškės ir nauji „Oskarų“ savininkai. Pernai „Vaizduotės žaidimas“ buvo nominuotas net aštuoniems apdovanojimams, gavo vieną – už geriausią scenarijų.

 

Norvegas Tyldumas po kelių Europoje sukurtų filmų pateko į Holivudą, kur iš režisieriaus pirmiausia laukta paprastai ir prieinamai papasakotos istorijos apie tragiško likimo mokslininką, kuris nusižudė, nes buvo nuteistas už homoseksualumą ir turėjo rinktis cheminę kastraciją arba kalėjimą. Pastarasis faktas filme, tiesa, neakcentuojamas.

PUSLAPIS
IŠ
1003