Negalimo susitikimo erotika

Konceptas čia yra viskas. Tiesa, Kauno fotografijos galerijoje veikiančios Geistės Marijos Kinčinaitytės parodos „Tu priklausai man“ konceptas ir pagrindinė idėja yra gan kontroversiški: vaizduojamas technologijų sukurtas vaizdas čia koreliuoja su jausmais bei intuicija. Šioji lydi visą fotografės kūrybą. Baigusi komunikacijų ir medijų studijas Londono universiteto Goldsmito koledže, jaunoji menininkė laimėjo vienos garsiausių Londono galerijų surengtą konkursą „FreshFaced & WildEyed 2014“, kuriame pristatė naktinių nuotraukų seriją „Apšviesta“ („Illuminated“). Abiejose Kinčinaitytės serijose realybės transformacija užima svarbią vietą. Tik čia ji netikėtai išgryninama per meilės jausmą.

„Netikėtai“ sakau todėl, kad vaizduojamos Marso paviršiaus nuotraukos, darytos NASA marsaeigio „Curiosity“, kitaip tariant – pasitelkiant mokslą. Naujos technologijos leidžia, bent jau netiesiogiai, kolonizuoti naują ir dar gerai nežinomą planetą. Žvyruota plynė, ją vagojantys krateriai, nuotraukos krašte matoma roboto dalis gąsdina, žinant dar ir tai, jog stebi kažką, kas taip bauginančiai nepažįstama. „Nes juk niekas taip nebaugina nei netikėtas netikėtai išsipildžiusios labai ilgai godotos svajonės veidas, ypač kai supranti, kad jis dar nepažįstamas ir gąsdinamai svetimas.“ (K. Sabaliauskaitė, Silva Rerum, Vilnius, Baltos lankos, 2008.) Tačiau dalykai, iš pradžių atrodę svetimi, kinta žiūrint per patirties prizmę: juk ir Žemėje galima rasti panašių peizažų, atliepiančių Marso kūnui. Juolab kaip įsimylėjėlis dažnai kalbina meilės objektą nekalbėdamas – įsivaizduodamas dialogą, taip ir kiekvienas vaizdas mažina (bent jau tariamai) atstumą tarp žinomo ir nežinomo. Ir užkalbėtasis Marso kūnas atsiveria. „[...] jis pasikėlė, švelniai nutraukė jai nuo pečių drabužį, padėjo iš jo išlįsti ir tol rengė ją, kol pečiai ir krūtinė sublizgo vėsioje mėnulio šviesoje. Akimis ir lūpomis jis sekė švelnų šešėlį, stebėdamas jį ir bučiuodamas, ji kaip apkerėta gulėjo nejudėdama, nuleidusi akis, su iškilminga išraiška veide, tarsi jos grožis tą akimirką būtų pirmąsyk net jos pačios pastebėtas ir atskleistas.“ (H. Hesse, Narcizas ir auksaburnis, Vilnius, Alma littera, 2009.)

Pasirinktos nespalvotos nuotraukos apeliuoja į XIX amžiaus romantinę fotografiją. Kitaip tariant, nuoroda į ankstyvąjį peizažo žanrą kalba apie praeitį ir patirtį. Tiek viena, tiek kita, žinoma, nėra atskiriama ir eina išvien. Ir visas ilgas ir kantrus procesas, žinių rinkimas ir pasauliniai mokslo žingsniai priekin matosi čia ir dabar – fotografijoje. Visa tai veriasi pilku Marso paviršiumi jums. Ir lieka tas vaiduokliškas skausmas, kai nieko nebelieka. Tiesa, reikėtų paminėti dar ir parodos kataloge minimą mokslinę romantiką: Marso ir Žemės niekada negalimą susitikimą, bet begalinio ilgesio kupiną mūsų planetos žvilgsnį (kuris vis akivaizdesnis su jau minėtais praeitimi ir patirtimi). Ir suvokimą, jog niekad nebus kartu, nors liks šalia amžinai, nelyginant Tristanas ir Izolda, Orfėjas ir Euridikė ar dar šimtai (tūkstančiai, milijonai) mūsų – Žemės – istorijų.  Ir visas mokslas krinta, belieka erotika ir teologija.

Dar kataloge rašoma, jog atstumas įveikiamas žodžiais. Ar aš galėčiau įveikti savąjį? Ir jei žodžiais išreikščiau tuos kartus naktį, kai gulėdami tamsoje kalbėjom apie vienišumą ar velnišką skausmą, kai, rodos, belieka tik išsiplėšti širdį, nes jei kitaip, tai jau viskas, ar netgi tą meilės pratybų baimę sudėčiau į žodžius, ar tuomet įveikčiau? Marsas ir Žemė tyli. Na, tik pastaroji savo mylimajam kartkartėm kažką sukužda į ausį. Bet juk jai galima. Juk jis priklauso tik jai.

Paroda veikia iki vasario 21 d.

Kauno fotografijos galerija (Vilniaus g. 2, Kaunas)

Dirba antradieniais–penktadieniais 11–18 val., šeštadieniais–sekmadieniais 11–17 val.