7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Aistros dėl vėrinio

Vasario 16-osios koncerto Nacionalinėje filharmonijoje atgarsiai

Laimutė Ligeikaitė
Nr. 8 (1160), 2016-02-26
Muzika
Koncerto Nacionalinėje filharmonijoje akimirka. D. Matvejevo nuotr.
Koncerto Nacionalinėje filharmonijoje akimirka. D. Matvejevo nuotr.

Kadangi muzikinė Vasario 16-osios šventės išraiška kaskart sulaukia įvairių, o daugiausiai nepalankių nuomonių, nutariau atsiliepti į socialiniuose portaluose šmėžuojančius, o ir šiaip pokalbiuose sklindančius keistai ir netgi ciniškai išreikštus komentarus. Jų taikinys – iškilmingas Vasario 16-osios paminėjimas Nacionalinėje filharmonijoje „Vėrinys Tėvynei“, kurį su aukščiausiais valstybės vadovais galėjo stebėti ne tik buvę salėje, bet ir visi, įsijungę tiesioginę transliaciją per LRT.

 

Nesirengiu čia cituoti nežinia ką pašiepiančių (mūsų folklorą, Lietuvą, muziką?) komentarų, o turiu tikslą šiek tiek pasvarstyti apie vertybinį atspalvį ir šio koncerto koncepciją. Iškilmingi koncertai, skirti Lietuvos valstybės atkūrimo dienai, Nacionalinėje filharmonijoje vyksta jau ne pirmi metai. Lietuvos kompozitoriai šiai progai specialiai kuria ir dedikuoja naujausius savo opusus, tarp kurių įvairiais metais jau skambėjo žinomų dabarties autorių Lino Rimšos, Vaclovo Augustino, Vidmanto Bartulio, Vytauto Miškinio, taip pat kaimynų – latvio Richardo Dubros ir esto Cyrilluso Kreeko kūriniai. Pastaraisiais metais su Lietuvos kompozitorių sąjunga buvo subrandinta ir įgyvendinta dalis unikalaus projekto, siekiančio iki 2018-ųjų svarbiais kūrybiniais darbais paminėti Nepriklausomybės 100-metį. Kompozitorių sąjunga inicijavo šiuolaikinės simfoninės muzikos dirbtuves „Orkestro kodas“, apimančias tris Lietuvos simfoninius orkestrus, o jų kūrybos vaisiai – nauji kūriniai – jau skamba ir dar skambės įvairiuose koncertuose. Kompozitoriai kasmet dėmesį sutelkia vis į kitą temą (folkloras, istorija, sakralinė muzika), kuri inspiruoja naujų opusų gimimą. Taigi, šiemet buvo įgyvendinta tema „Orkestras ir folkloras“ su Nacionaliniu simfoniniu orkestru (dirigentas Modestas Pitrėnas), o tokios tematikos kūriniai užsakyti pripažintiems įvairių kartų autoriams – Algirdui Martinaičiui, Ryčiui Mažuliui, Algirdui Klovai, Arūnui Navakui, Donatui Zakarui, Jonui Jurkūnui.

 

Derinti modernią muzikinę kalbą ir folklorą, šiuolaikiškumą ir archaiką – anaiptol ne naujas reiškinys. Antai vienas iš esminių Čiurlionio muzikos bruožų yra tautinis jos savitumas. Mūsų profesionaliosios muzikos pradininkas svajojo apie įdomų savo pamėgtų dzūkų krašto dainų panaudojimą kūryboje. Tyrinėtojai pateikia ir paties Čiurlionio teiginius, kad dar studijų metais Leipcige jo rašomose kompozicijose „dažnai atsispindi lietuviškas ilgesys, liaudies gaida“, tik to negalįs suprasti ir įvertinti jo konservatyvių pažiūrų profesorius Carlas Reinecke, „nes jis vokietis“... Galima sakyti, jog ir visa XX bei XXI amžių lietuvių profesionalioji muzika yra tokios koreliacijos pavyzdys, priklausomai nuo autorių unikalaus braižo, daugiau ar mažiau pasireiškianti daugelyje kūrinių, o iškiliausiais pavyzdžiais, tarkime, Broniaus Kutavičiaus archajinėmis, pirmapradėmis pajautomis grindžiama muzika, iki šiol žavisi viso pasaulio klausytojai ir profesionalai. Istorija ir priešistorė, folkloro ir mitologijos klodai, etninės muzikos formos – tai mūsų meno savastis, turtas, neišsemiamas šaltinis kūrybai ir ypač jos savitumui išreikšti.

 

Jeigu idėja – derinti orkestro partitūrą su liaudies dainomis – kai kam atrodo dirbtinė ar pasenusi, tai jau kontekstų nepažinimo spragos, kurias, pasidomėjus lietuvių muzika, patarčiau užpildyti. Kitas klausimas – ar šių metų koncerte skambėjęs tokios kūrybos rezultatas buvo sėkmingas? Beje, iškart atmesčiau abejones, ar tai buvo pakankamai iškilminga ir tinkama šiai progai. Didingas requiem pobūdžio kantatas (ir tokių anksčiau būta) laikyčiau atgyvena, juolab švenčiant vieną šviesiausių ir džiugiausių švenčių; popsas griaudėjo vakare po atviru dangumi; José Carreras, deja, žadėjo atvykti tik Valentino dienai (ir neatvyko); klasikos perlus ir taip nuolat girdime filharmonijos scenose. Gal dar ką pasiūlytumėt, draugai skeptikai? Tad ar šįkart nebuvo pasidalinta vertingiausiais dalykais: savo liaudies dainų paveldu ir intelektualiniu-kūrybiniu dabarties potencialu? Kompozitoriai ir atlikėjai padovanojo svarbią vertybinę dovaną, juolab kad moderniame kontekste panaudotos dainos buvo ne bet kokios. Skambėjo posmai apie tragišką rekrūtų likimą, primenantys skaudų istorijos tarpsnį – Abiejų Tautų Respublikos žlugimo ir carinės Rusijos okupacijos epochą. Nejučia peršasi paralelė: šiandien kai kuriems „verkiant“, kad reikia 9 mėnesius patarnauti savo, Lietuvos, kariuomenėje, suskambėjo apdainuotos lietuvaičių kančios, vargstant caro kariuomenėje net 25-erius (!) metus... Gal tuos pačius cinikus, kritikuojančius net ir Tėvynės gynimo idėją, šios dainos ir sunervino?

 

Pakankamai įdomūs buvo ir patys programos kūriniai, nepaisant kai kurių techninių trūkumų (ne visiškai suderinti mikrofonai, ne visur pavyko pasiekti reikiamą orkestro ir vokalinių ansamblių dinamikos balansą) gražiai atskleidę kiekvieno autoriaus braižo ypatumus ir dainų panaudojimo galimybes (autentiškai, segmentiškai, modifikuotai ir pan.). Algirdo Martinaičio „balsai|balsai“ suskambo per keletą orkestro faktūros sluoksnių, kurie sudarė kitokios muzikinės sandaros atsvarą nuolat folkloro ansamblio „Intakas“ plėtojamai autentiškai karo dainai. Savotiška dainininkų ir orkestro priešprieša pabaigoje susiliejo į apibendrinantį, anot autoriaus, „juodąjį mirties akordą, į tą pačią nosinaitę verkiant iš didelės meilės ir didelio sielvarto dėl žuvusiojo kare...“ Todėl autorius jį pažįstančių nė kiek nenustebino, vėl panaudojęs jam būdingą teatrišką elementą – šį kartą finale ansamblis išsitraukė baltas nosines... Vizualių priedų nevengė ir Jonas Jurkūnas, šlamėdamas, plazdendamas partitūros lapais lyg karvelių sparnais. Jo kompozicija folkloro ir džiazo ansambliams bei orkestrui „Du karveliai“ grįsta liaudies daina apie meilę. Pasirinkęs netikėtą formą, kai nuo kūrinio vidurio keli posmai buvo dainuojami atvirkščiai (taip pakeičiant ir muzikos struktūros akcentus), autorius pasiekė gana išraiškingą ir šmaikštų šventės (dviejų karvelių vestuvės!) sambrūzdžio efektą. Tikrai nemanau, kad iškilmingame koncerte šiukštu negalima pristatyti išradingų jaunų autorių idėjų ar humoru paspalvintų kūrinių.

 

Įdomu buvo pasiklausyti Ryčio Mažulio darbo. Žinantiems absoliučiai gryną jo minimalistinės muzikos braižą, nuo kurio jis niekada nenukrypsta, kūrinys „Balnojo tėvelis“ tapo tikra sensacija – R. Mažulis kuria pagal liaudies dainą! Tiesa, opusas vis dėlto grįstas „mažuliškuoju“ kanono principu, orkestre derinant kelis faktūros sluoksnius, tam tikrų melodinių bei ritmo segmentų variantus, tačiau improvizuoto pobūdžio vokalinė partija, atliekama ansamblio „Jazz Island“, gana darniai pritapo prie bendros kūrinio faktūros. Ostinato (kartojimo) principu grįsta ir Donato Zakaro „Pjesė simfoniniam orkestrui“. Nors kompozitorius labiausiai žinomas kaip chorinės muzikos kūrėjas, skoninga ir sodri muzikos plėtotė iki kulminacijos leido gėrėtis autoriaus orkestrinės dramaturgijos pajauta. Pačioje pabaigoje, džiazo ansambliui uždainavus liaudies dainą, kūrinys įgavo kitokių spalvų, o pati daina – šiuolaikiškumo prieskonį.

 

Tautinės ir akademinės stilistikos derinimo meistro Algirdo Klovos „Epizodai“ folkloro grupei ir simfoniniam orkestrui suskambo itin ryškiai. Forma, kai kontrastuoja kraštinėse dalyse skambančios autentiškos rekrūtų dainos, o vidury tyliais sielos virpesiais atliepia kanklių ir arfos duetas, kūriniui suteikė savotišką dramaturginį privalumą, o vienijantis veiksnys – orkestras, kaip ir visuose koncerto kūriniuose, buvo patikimas istorijos „pasakotojas“. Koncertą užbaigusi Arūno Navako kompozicija „Pjaun lankoj“ perteikė išradingą ritmo, tembrų ir dainos melodijos žaismę, kuriai reikalingus akcentus sudėjo tikras galandamas dalgis. Deja, randasi tokių, kuriems net ne muzika ir jos idėjos buvo svarbu. Į sceną atsinešti ūkininko dalgį ir dar jį galąsti? Nesąmonė! Kokia nors poniutė galėjo ir nualpti iš gėdos prieš užsienio svečią... O kodėl koncerto vedėja vilkėjo tautinį kostiumą? Ar tokiai progai negalėjo užsakyti naujo garsiausio dizainerio apdaro? – neabejoju, piktinosi dalis „šiuolaikiškų“ žiūrovų. Esmė ta, jog prasmingais žodžiais (ir net dainos posmeliu) visą programą sujungusi ir retą scenos kultūrą pademonstravusi etnomuzikologė Loreta Sungailienė surado geriausią ir, manyčiau, vienintelę deramą sceninio įvaizdžio formą. Diplomatinis protokolas pripažįsta, kad tautinis kostiumas yra vienas iškilmingiausių aprangos tipų, tik, žinoma, reikalaujantis tam tikros laikysenos, orumo, istoriškai pagrįsto kostiumo autentiškumo, bylojančio apie regiono tradicijas bei savitumą. Koncerto vedėja vilkėjo Žemaitijos regiono šventadieniniais drabužiais. Tikrai ne kiekviena lietuvaitė su tautiniu kostiumu atrodo šventiškai (ne kiekviena ir kitaip pasipuošusi atrodytų gerai). Ir, prisipažinsiu, mintyse nesurandu nė vieno žmogaus, kuriam labiau tiktų vilkėti šį brangų apdarą ir vesti tą Vasario 16-osios koncertą nei Loreta Sungailienė.

 

Žinau, jog koncerte buvę užsienio svečiai liko sužavėti ne tik puikiu orkestro grojimu, autentišku dainavimu, meistrišku džiazo vokalu, bet ir pačia folkloro panaudojimo idėja. Tai po koncerto pokalbiuose išsakė ne vienas ambasadorius, o žymus dirigentas, pedagogas, intelektualas iš Austrijos Georgas Markas, kartkartėmis atvykstantis diriguoti mūsų nacionaliniam ir kameriniam orkestrams, neslėpė susižavėjimo tokiu unikaliu šventės projektu. Pasaulio mačiusios asmenybės, matyt, seniai suprato, jog sugebėti profesionaliai panaudoti tai, ką turi unikalaus – pavydėtina savybė, pamažu beveik visiškai prarandama daugelio šalių kultūrose. Ten valdo rinkos, greito efekto, mados, paviršutinio respektabilumo dėsniai, kurie didžiuliu pagreičiu jau baigia užvaldyti ir mus. Lengviausia – jiems pasiduoti, už jų slėptis. Sunkiausia – tokiame kontekste išlaikyti (o kai kam netgi atrasti!) savo nacionalinį identitetą, juo remtis ir jį puoselėti.

Koncerto Nacionalinėje filharmonijoje akimirka. D. Matvejevo nuotr.
Koncerto Nacionalinėje filharmonijoje akimirka. D. Matvejevo nuotr.
Trio „Intakas“: Vytenis Umbrasas, Giedrius Šmuilaitis, Rytis Ambrazevičius. D. Matvejevo nuotr.
Trio „Intakas“: Vytenis Umbrasas, Giedrius Šmuilaitis, Rytis Ambrazevičius. D. Matvejevo nuotr.
D. Matvejevo nuotr.
D. Matvejevo nuotr.