Kai Narcizo atspindys atgyja

Plačiai žinomi kaip breiko šokėjai ir socialinių akcijų, skirtų globos namuose gyvenantiems vaikams, rengėjai, o meno rate – kaip patys geriausi klasikinio piešinio meistrai, broliai Algirdas ir Remigijus Gataveckai niekada nei nuo savęs, nei nuo kitų neslėpė, kad nori būti matomi. Pamatyti kaip vertingi asmenys. Neseniai spausdintame Algirdo tekste (http://www.7md.lt/daile/2016-01-29/Piesinio-galia) minima, kad ir piešti pradėjo, nes savaitinio darželio auklėtojos į jų gebėjimus reagavo. Labai žmogiška ir psichologiškai suprantama.

Tačiau kad ir kaip keistai nuskambėtų, toks atvirumas – tikra retenybė po sovietmečio išretėjusiame autoportrete, kur save rodyti buvo kažkaip tarsi nepadoru, nes viešuma buvo įžūliai suklastota, isteriškai paradiška, normaliam žmogui šlykšti. Nuo atviravimų stabdė ir natūralus savisaugos instinktas. Laikai pasikeitė, bet psichika keičiasi lėčiau. Tik sovietmečio „šventės“ neragavę turbūt į save galės pažvelgti be pojūčio, kad esi stebimas nedraugiškos akies, o parodyti kažin kaip nekomplikuotai. Gataveckų kūriniai skirti visai kitam žiūrinčiajam. Manau, tai mylinčios, atjaučiančios, suprantančios akys. Nes tokios reikalingos kiekvienam žmogui.

Visi dar gerai atsimena 2010 m. parodą „Situacija“, kur šalia kitų autobiografinių elementų matėm natūralaus dydžio realistiškai išpieštus brolius. Jie dabar eksponuojami Vidmanto Martikonio kolekcijos ekspozicijoje Vilniaus „Pilies“ galerijoje, parodoje „Autoportretai I“. Kaune vaizdas gerokai skiriasi. Čia kaba dešimt beveik dvimetrinių ekspresyviai riebia ir taupia linija išpieštų, drobėje neišsitenkančių portretų. Taip pat yra videodokumentacija, kaip kūriniai buvo atlikti: vienas brolis laiko drobę, kitas tepa dažus. Abu juda. Tarsi ir šokis. Piešinys atsiranda iš sinergijos. Atsitiktinumas irgi prisijungia.

Anotaciją rašiusi dailės kritikė ir kuratorė Lolita Jablonskienė po truputį surašo visus čia tinkamus raktažodžius: ir automatizmą, kuriuo žavėjosi siurrealistai, ir piešinio visu kūnu praktiką (kurią „įvairiai vystė Jacksonas Pollockas, Yves Kleinas, Carolee Schneemann ir kt.“). Jos nuomone, „šiuolaikinio meno diskurso požiūriu šie du šokiruojančiai eskiziški (auto)portretai yra bene realistiškiausi (tikroviškiausi) lig šiol sukurti Gataveckų kūriniai.“ Ir primena, kad „kitokio, nepaveikslinio, realizmo siekis – itin svarbi, esminė, šimtmetį skaičiuojanti šiuolaikinio meno tradicija“. Jablonskienė, žinoma, teisi – formaliąja prasme, net jei darbai ir atrodo įspūdingai, čia nieko naujo. Vis dėlto autoportretų kontekste šie darbai išsiskiria.

Pirmiausia tuo, kad autoportretų autoriai du, o vaizdas vienas. T.y. broliai šiuo atveju save traktuoja kaip vieną asmenį. Parodos koncepcija paremta homonimų (žodžių, kurie vienodai skamba, bet turi skirtingas reikšmes) idėja. Iš kitų man pažįstamų homozigotinių dvynių žinau, kad noras išsiskirti, kai esi nuolat painiojamas, yra dar svarbesnis nei paprastai tarp brolių ir seserų. O čia susiliejama į vieno bendro autoportreto kūrimą, drobė yra tarp jų ir veikiama abiejų. Narcizo mite jaunuolis, pažvelgęs į vandenį, ten išvysta savo atspindį. Gataveckai tampa vienas kito atspindžiu ir bendru darbu mėgina kalbėti apie tai, ką abu patyrė, ką gali suprasti tik jiedu. Tai šiek tiek fantasmagoriška. Lyg norėtų sugrįžti į ten, kur jie buvo viena. Padvelkia neįmanomybe. Autoportretai man atrodo liūdni, skausmingi, nes juose svarbiausias – glaudaus lietimosi troškimas. Piešimo performanso medžiaga tai gerai iliustruoja. O ir rezultatas – lyg neregio rankomis čiuopti veidai.

O gal tai mano išankstinis žinojimas, kad menininkams yra tekusi nelengva vaikystė: bado jausmas namuose, vėliau vaikų globos namai. Neičiau psichologinės interpretacijos kryptimi, jei jie patys savo istorijos neimtų kūrybos pagrindu. Jie parodo, kaip vidinės bedugnės gali būti paverstos kuriančia jėga. Ir man tik lieka prisijungti prie susižavėjusiųjų minios, kuriai Gataveckų sėkmės istorija ir pozityvus tos sėkmės naudojimas geriems tikslams yra pavyzdys. Jų spindinčios akys visada sudrausmina norint pagraudenti. O kaip meno kritikė tiesiog privalau pridurti – jie abu labai geri menininkai.

Paroda veikia iki vasario 26 d.

„Post“ galerija, Laisvės al. 51 a. Kaunas