Piešinio galia

Gyvenime ir kūryboje su broliu dvyniu Remigijumi esame neišskiriamas tandemas. Sakytumei, kvėpuojame ir būname vienu ritmu: mudu dirbame ir gyvename kaip komanda. Pirmoji mudviejų piešinių paroda buvo surengta Alytaus savaitiniame darželyje, kai buvom bemaž penkerių metų. Mūsų darbelius eksponavo darželio koridoriuje.

„Kadangi abu labai dūkdavome ir neleisdavome kitiems vaikams pamiegoti, auklėtoja paklausė: „Gal judu norėtumėte piešti?“ Piešiau traktorių, katiną. Paskui buvo atneštas kunigaikščių portretais iliustruotas kalendorius. Žiūrėdamas į tuos paveiksliukus nupiešiau Vytautą, Kęstutį, Algirdą. Girdėjau, kaip auklytės šnibždasi: „Pamatysi – rytoj miegos kaip belgas.“ Taip ir nutiko: kitą dieną leipau iš miego.“ (Virginija Majorovienė, Broliai idealistai, Moteris, 2012, nr. 10, p. 63)

Taigi, mano ir brolio norą piešti formavo tokios aplinkybės. Nupiešiau paveikslus ir laimėjau prizą, t.y. galėjau praleisti pietų miegą, ir todėl toliau kūriau panašius paveikslus, nes į mano kūrinius reagavo auklėtojos.

Darželyje mes visai gerai jautėmės. Išdykę buvome – bėgdavome, slėpdavomės, pavėsinių stogais lakstydavome, niekas mūsų nuo ten nenukeldavo. Gyvenome linksmai.  

Remigijus: Nežinau, ar kas nors supras, ką reiškia būti labai labai labai alkanam. Alkio skausmas nepaprastai stiprus. 

Algirdas: Kai esi kelias dienas nevalgęs, ima mausti, gelti visą kūną.

Remigijus: Būdavo, naktį atsikeliame, einame ieškoti maisto. Tamsu, elektros nėra, mes, penkiamečiai, apgraibomis susirandame kokį nors paką. „Kas čia? Miltai?“ Valgome miltus. „O čia kas?“ Ragaujame. Druska. Neskani. Būdavo, valgome ir ją. Šešerių atradome Jono Gasiūno meną – tapybą dūmais. Tai nutiko atsitiktinai. Vieną naktį, žaisdami maisto paieškas, pasišviesdami žvake užsiropštėme ant spintos – ten buvo laikoma duona ir kruopos. Nieko neradome, bet sėdėdami ant spintos pastebėjome: nuo žvakės dūmų lubos pajuodo.“ (Virginija Majorovienė, Broliai idealistai, Moteris, 2012, nr. 10, p. 64)

Pradėjome piešti ant lubų. Rytą išsigandome, nes dienos šviesoj piešinukai buvo labai ryškūs. Net nepamenu, ar ką dėl to mums sakė tėvai. O gal net nesureagavo...

1993 metų spalio trečiąją su broliu atsidūrėme Alytaus vaikų globos namuose, tuometiniame internate. Mus, aštuonmečius, tėvai patys atvežė ir paliko. Paaiškinę, kur veža, tėvai atsiprašė: „Nepykit ant mūsų. Kiek galėsim, tiek padėsim.“

Mokytoja ir vaikų globos namų darbuotojai matė, kad mums su broliu nelabai sekasi mokytis. Kadangi pirmos klasės beveik nelankėme, visai nemokėjome abėcėlės, aritmetikos. Tada auklėtoja ir kiti specialistai nusprendė, kad mums reikia mokytis pagal adaptuotą programą.

Manau, pradinių klasių mokytoja iki ketvirtos klasės nežinojo, kad sugebame piešti ir šokti. Šiuos gebėjimus pastebėjo mūsų globos namų auklėtojos. Tiesa, tada paišėme viso labo įvairias baisybes, kraupias kaukoles, tad tokiu piešimo „stiliumi“ ne visos buvo sužavėtos. Mokyklos auklėtojos dėka aštuntoje klasėje mums buvo nutraukta adaptuota programa. Tačiau ir po to mokiniai mus vis dar lygino su Simno specialiojoje mokykloje besimokančiais intelekto sutrikimą turinčiais mokiniais ir pravardžiuodavo „Simno gudručiais“.

Dar mums patiko žaisti futbolą, buvome judrūs. O kai globos namų direktoriaus pavaduotoja įžvelgė mūsų gebėjimus, nutarė, kad laikas mums surimtėti, ėmėme lankyti Alytaus dailės mokyklą. Buvome pirmieji vaikai iš globos namų, kurie mokėsi miesto dailės mokykloje. Pradėjome vėlai – tik dešimtoje klasėje. Tiesą sakant, pirmąjį pusmetį nelabai noriai ten lankėmės. Kelias į dailės mokyklą eidavo pro sporto mokyklą − taip sunku būdavo praeiti, nes labiau norėjosi spardyti kamuolį. Turėjome puikų trenerį, mokantį „užkrėsti“ vaikus futbolo aistra. Todėl eidami į dailės mokyklą sakydavome, kad einame į kalėjimą. Tuo metu piešimas atrodė nuobodus dalykas. O vėliau viskas apvirto aukštyn kojomis. Tų pačių metų pabaigoje jau žinojome, kad norime studijuoti dailę.

Pirmame kurse sėdėdami auditorijoje dažnai piešdavome dėstytojus. Tai buvo greiti eskizai, kurių tikslas – kuo realistiškesnis portretas. Brolis dažniausiai eskizuodavo tiksliau nei aš, tad bandžiau suktis iš padėties. Broliui pasiūliau: pabandykime piešti tik linijinius eskizus, bet vis tiek „gavau į kaulus“. Man buvo nejauku, tad mečiau naują iššūkį: pabandykime nupiešti dėstytojo atvaizdo eskizą viena linija, neatitraukdami pieštuko nuo lapo. Bet ir po šios sąlygos brolis man neužleido lyderio pozicijos. Prisimenu, jog daug dirbau ir po to pasiūliau eskizą nupiešti per keletą sekundžių, užsimerkus, viena linija, neatitraukiant žymeklio nuo lapo. Žymeklis pasirinktas neatsitiktinai – tai nenutrinama priemonė, todėl eskizo negali taisyti. Man pavyko. Žmogų, kurį įsivaizdavau, nupiešiau per 3,5 sek. Eskizo atlikimas užtruko man tiek, kiek užtrunka padėti parašą. Tai buvo geras piešimo pratimas, kaip pianistui pratimų, gamų ar etiudų grojimas prieš pasirodymą.

Studijų metu mudu su broliu buvom atidūs atvaizduodami kiekvieną žmogaus kūno raumenį, kiekvieną detalę, nepasidavėm jokiai portretavimo metu galinčiai atsirasti nemokšiškai deformacijai, tad mūsų piešti portretai jau žengė per šiuolaikiniame mene dažnai nepageidautiną natūralizmo ribą (žr. Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė, Kokia gi ta situacija?, 7 meno dienos, 2010, nr. 12−13, p. 10).

Mėginau tobulai įsisavinti akademinio piešimo įgūdžius, tačiau fotografijos akivaizdoje pieštuku sukurti rankdarbiai taip ir likdavo tvirtai nemotyvuoti, todėl įdėjęs begalines pastangas į realistinio piešinio technikos tobulinimą taip ir nežinodavau, ką su ja veikti. Man piešinys yra kalba. Kalba, kuri parašyta ant popieriaus, drobės... kuri būna aiški, ne tokia aiški arba visai nesuprantama. Todėl man patinka klausti: ar perskaitote mano paveikslus? Ką šie piešiniai gali papasakoti? Ar šis pranešimas jums svarbus? Mėginu rasti paaiškinimą: man tokie piešiniai ar hiperrealistinė tapyba yra tarytum sportas (fizinio ar protinio lavinimo veiksmas), pramogų rūšis, o kartais − rankdarbis, t.y. austas, megztas, rištas, siūtas, siuvinėtas, klijuotas gaminys, „daiktas“. Nors ir ypatingu būdu sukurtas, jis yra daiktas tarp kitų daiktų ir priklauso vadinamajai objektyviai tikrovei, kaip ir kiti žmogaus pagaminti daiktai – megztinis, sofa, televizorius, automobilis.

Manau, kad šiandieninis akademinis piešinys nuo kitų padarytų daiktų skiriasi tik tuo, jog tai nėra naudingas, realiai apčiuopiamas daiktas, kurį galima naudoti kasdieniniame gyvenime. Megztinį galima nešioti ir šildyti kūną, gulėti ant didelės sofos ir žiūrėti TV kanalus, sėdėti automobilyje ir važiuoti apsipirkti. O piešinio kasdienybėje nelabai panaudosi, nebent kaip dekoraciją. Piešėjai, kaip ir telefonų, skalbimo mašinų ar baldų gamintojai, už savo darbą gauna atlygį. Taip, šiandien piešinys yra rinkos dalis, todėl piešinius galime parduoti.

Tik įstojęs į Vilniaus dailės akademiją troškau, kad akademinis piešinys taptų šiuolaikinio meno kūriniu, aktualaus diskurso dalimi. Mes su broliu Remigijumi norime, kad piešinys galėtų keisti kai kurių žmonių gyvenimą. Kasmet per VDA vykstančias studentų peržiūras daug kam „įstringa“ mūsų eksponuojami „rankdarbiai“, kurie traukia akį gerai įvaldytu akademiniu piešimu. Realistiškai nupieštas kūnas, kuriame matosi netgi venų pulsavimas, prikausto dėmesį ir daro poveikį. Taigi, Poveikis! Pradėjau pieštukais kurti didelius paveikslus. Ėmiausi didelio uždavinio ­­– sujungti šimtmečiais tobulintą akademinį piešimą su nūdienos avangardinio meno koncepcijomis. Troškau parodyti viską, ką geriausio pasiekiau. Tikėjau, kad akademinis piešinys (kaip dalyvavimo praktikos elementas) gali priversti žmogų kitaip mąstyti apie akademinio piešinio reikšmę šiuolaikiniame mene.

Užmojis buvo didelis – nupiešti 8 viso ūgio 194 x 102 cm formato fotorealistinius jaunuolių portretus. Jis pareikalavo itin kruopštaus, preciziškai tiksliai ir stropiai atliekamo ketverių metų darbo. Kiekvieno vaikų namų globotinio portreto piešimas užtruko nuo dviejų iki vienuolikos mėnesių. Mano veiksmai nereiškia, kad esu kažkoks „personažas geradaris“, kuris lankė vaikus globos namuose. Priešingai – ketverius metus gyvenau Alytaus vaikų globos namuose. Tai – savotiška misija. Vaikai stebėjo mano atkaklaus, susitelkimo ir profesinių įgūdžių reikalaujančio darbo procesą – taip siekiau kūriniui suteikti etinę dimensiją, t.y. darbštumo pavyzdžiu įkvėpti vaikų globos namų auklėtinius kūrybiškam gyvenimui, suteikti impulsų atsiverti jų kūrybinėms galioms, pažvelgti į gyvenimą nauju, pozityviu kampu. Mano rankomis atliekamas darbas turėtų „užkrėsti“ globotinius pasistengti ką nors pasigaminti savarankiškai.

Galėčiau jaunuolius ne piešti, o fotografuoti. Tačiau noriu pasitelkti (tokiu būdu tarsi išsaugodamas) šią tradicinę ir klasikinę kūrimo priemonę, kuri XXI amžiuje lyg ir nutolo ar buvo nustumta į užribį. Be to, nenorėjau vaizdo išsaugoti greičiau, paprasčiau ir lengviau mechaninėmis technologijomis, siekiau jį pagaminti rankomis. Kodėl? Kaip žinia, vaikų namų auklėtinis tikisi, kad jam viskas bus paruošta ir pateikta greičiau, paprasčiau ir lengviau nei įprastoje namų aplinkoje: „Jie viską gauna už dyką, įsivaizduoja, kad taip ir turi būti.“ (Lietuvos lengvosios atletikos čempionė Indrė Jakubaitytė: augti vaikų namuose buvo siaubinga, LNKGO, 2015-04-09, http://lnk.alfa.lt/naujiena/2960/lietuvos-lengvosios-atletikos-cempione-indre-jakubaityte.) Kitaip tariant, vaikų globos įstaigos augina pašalpų ir lengvo darbo ieškotojus. Taigi, vaikų nepapirkdamas fotoaparatais ar vaizdo kameromis (jie labai entuziastingai reaguoja į tokią techniką, nori ją išbandyti) nuoširdžiai darbuojuosi savo mėgstamu ir lengvai suprantamu įrankiu – spalvotais pieštukais. Pieštukai – ir vaikams nesudėtinga, gerai žinoma priemonė, todėl sava.

Su vaikais iš globos namų bendrauju individualiai. Aš neatlieku eksperimento kaip racionalus mokslininkas laboratorijoje ir nesu „šaltas“, atsietas, niekam toje aplinkoje nežinomas menininkas, kuris tyrinėja jaunuolius. Nebuvau pašalietis; esu tokio bendro buvimo dalis, tarsi audinio siūlas, nes veikiau savo terpėje. Grįžau į sau gerai pažįstamus namus dalintis patirtimi, gyvenau toje situacijoje. Todėl nemėginau vaikytis dabartinės „mados“ užsiimdamas socialine veikla ar siekdamas dekoratyvinių tikslų (dailės kūriniais puošti aplinką), bet siekiau ištrinti meno kūrinį ir subjektą skiriančią ribą.

Šis projektas skirtas konkretiems jaunuoliams, kurie 2011–2014 m. paliko globos namus ir pradėjo savarankiškai kurti savo gyvenimą. Todėl jiems kūryba, nebūtinai meninė, vaizduotė, kad ir buitinė, kultūra, nors ir ne muziejinė, yra svarbi. Tai skatina žmogų siekti aukštesnių, prasmingesnių tikslų, ne vien materialinės gerovės. Bendraudamas, būdamas kartu kviečiu dalyvauti ir savo patirtis perteikiu tos pačios lemties paženklintiems žmonėms, taip įvesdindamas juos į valios, ryžto, kūrybos erdvę. Dėl šios priežasties vaizdų fiksavimo ir išsaugojimo technologijos, kuriose naudojamos mechaninės, cheminės ar skaitmeninės priemonės, užleido vietą ilgai trunkančiam rankų darbo procesui.