Autorius: Aistė Račaitytė
Aistė Račaitytė
Tarp kalnų ir tekančio vandens
Nauji filmai – „Per arti“
Ką dar galima pasakyti apie filmą, kuris jau pripažintas geriausiu šių metų lietuviškame kine? Septynerius metus Austėjos Urbaitės kurtas „Per arti“ (Lietuva, 2022) – tvirtas ir aktualus ilgametražis debiutas, kuris galėtų rezonuoti su plačia auditorija. Ir filmo plakatas nukreiptas į ją. Jis primena sėkmingų arthauzinių filmų plakatus – juose dažnai atsikartoja panašus vaizdelis: būrelis žmonių, dažniausiai – šeima, jaukus šurmulys ir tik įsižiūrėjus, viename žvilgsnyje persiskaito dramos užuomazgos. Tai kasdieniškas filmas, kviečiantis į kino teatrą kaimynystėje ateiti pasisemti naujų minčių savo būties apmąstymui.
Aistė Račaitytė
Svarbiausia kurti grožį ir poeziją
Loisas Patiño apie filmą „Samsara“
Specialiuoju žiuri prizu Berlyno „Encounters“ programoje apdovanota Loiso Patiño „Samsara“ (Ispanija, 2023) – tai drąsus dokumentinę, vaidybinę ir eksperimentinę kino kalbą pasitelkiantis budistinis triptikas apie reinkarnaciją. Dvi itin skirtingas Laoso ir Zanzibaro kultūras jungiantis 16 mm juostoje kurtas filmas plėtoja nedalomo pasaulio vienio idėją ir žiūrovus kviečia patirti kino paradoksą – žiūrėti filmą užmerktomis akimis. Savo ankstesnius filmus padaręs laisvai prieinamus internete (www.vimeo.com/loispatino), Patiño tiki dalijimosi galia ir galvoja apie jaunus režisierius, kuriančius šalyse, kuriose legalaus turinio platformos neprieinamos. Apie „Samsarą“ ir ankstesnius Patiño filmus kalbėjomės jo trumpos viešnagės Vilniuje metu.
Aistė Račaitytė
Tikėti netikėtumai Kanų finale
76-ajam Kanų kino festivaliui pasibaigus
Praėjusio numerio Kanų kino festivalio apžvalgą pradėjau nuo atidarymo nesusipratimo, šį kartą atsispirsiu nuo uždarymo ceremonijos netikėtumų, vėliau apžvelgsiu kelis neaptartus filmus, kiek leidžia kuklus straipsnio ženklų skaičius. Festivalis didelis, paralelinės programos liks beveik nepaliestos, tačiau tikiu, kad apie ryškiausius jų filmus bus progų pakalbėti jau lietuviškos kino kultūros kontekste.
Aistė Račaitytė
Be didelių skrupulų, bet su geriausiais filmais
76-asis Kanų kino festivalis
Kanai, Kanai, Kanai... Sunku paneigti, kad tai svarbiausias atskaitos taškas metiniame kino cikle ir tirščiausia gerų filmų programa. Tik vis dažniau festivalio sūkuryje savęs klausiu – kas dar, be ekranuose rodomų sunkiasvorių kūrėjų filmų, čia man patinka? Yra neginčijamo žavesio keliasdešimtūkstantinėje kino paliestų žmonių minioje, vis susiraizgančioje eilių gyvatėmis prie kino teatrų. Taip pat ant kiekvieno šaligatvio, kiekviename bare, restorane ar eilėje vykstančiuose pokalbiuose apie kiną (nors neretai ir labai pragmatišku kampu). Kokybės ir svarbos jausmas didžiulis, tačiau sunku atskirti, kas tikra, o kas – inercija ir įvairių politinių bei finansinių jėgų pasekmė. Visas tas miesto ir festivalio prabangos bei tuštybės sluoksnis, tinkamesnis Holivudui, gviešiasi nustelbti kino magiją, kurią kartais lengviau pajusti mažuose festivaliuose. Juose jau visai netrukus dominuos tie patys Kanų filmai.
Aistė Račaitytė
Baigus filmą idealiausia būtų tapti nematomam
Pietro Marcello apie „Martiną Ideną“
Jau visai netrukus kino teatrų ekranuose bus galima pamatyti Pietro Marcello filmą „Martinas Idenas“ („Martin Eden“, Prancūzija, Italija, Vokietija, 2019). Tai Jacko Londono romano ekranizacija. Filmo premjera įvyko Venecijos kino festivalyje, kur pagrindinį vaidmenį sukūręs Luca Marinelli pelnė apdovanojimą už geriausią aktoriaus vaidmenį, o filmui buvo įteiktas geriausio festivalyje parodyto italų filmo prizas.
Aistė Račaitytė
Jausmai ir apmąstymai
Baigėsi Venecijos kino festivalis
Argentinos režisierės Lucrecios Martel („Zama“) vadovaujama žiuri šiemet geriausiu išrinko JAV aktoriaus, prodiuserio ir režisieriaus Toddo Phillipso naujausią filmą „Džokeris“ („Jocker“). Iš pirmo žvilgsnio sprendimas atrodo kaip nevykęs pokštas: žinant Martel kūrybą, sunku įsivaizduoti ją teikiančią „Auksinį liūtą“ komercinio kino hitu tapusios „Pagirių Las Vegase“ trilogijos prodiuseriui, režisieriui ir aktoriui. Tačiau „Džokeris“, kuris, nors ir priklauso populiariajai kultūrai, ir akivaizdu, kad yra dar vienos sėkmingos franšizės pradžia, tikrai vykęs – pasižymi įtaigia atmosfera, ritmu, vaidyba, bet, svarbiausia, rezonuoja su kartais ne mažiau distopine šiandiena.
Aistė Račaitytė
Ne visai įkvepianti programa
70-ajam Kanų kino festivaliui pasibaigus
Jubiliejinis Kanų kino festivalis išdalijo apdovanojimus. Kaip kasmet, buvo ir abejotinų, ir pelnytų sprendimų. Galiausiai juk ne tik žiuri apdovanojimai, bet ir žiūrovų pasirinkimas bei kritikų vertinimai rašo kino istoriją: apie kurį iš jų – Maren Ade’s „Tonį Erdmaną“ ar Keno Loacho „Aš, Danielis Bleikas“ bus kalbama? Šiemet tokių ryškių nesutapimų nebuvo, beveik visi apdovanoti filmai minėti dar prieš paskelbiant verdiktą.
Geriausio dokumentinio filmo apdovanojimą gavęs Agnès Varda ir JR filmas „Veidai ir kaimai“ („Visages, Villages“) buvo vienas nuoširdžiausių ir turiningiausių festivalyje. Jis įsimena ir dėl kadrą nepaprasta šiluma ir intelektu pripildančios režisierės. Varda kuria filmą apie savo ir puse amžiaus jaunesnio gatvės menininko, savo anūko JR, kelionę po Prancūzijos provinciją. Jie kalbina žmones, klausosi jų istorijų, fotografuoja juos ir klijuoja išdidintas nuotraukas viešosiose erdvėse, norėdami atkreipti dėmesį į šalia gyvenančius herojus. Tačiau žaviausias filme išlieka Varda ir JR tarpusavio ryšys, primenantis, kad kai kurie menininkai niekada nesensta. Finalinė Varda kelionė pas Godard’ą, kai randama vien ant jo lango užrašyta žinutė, turbūt yra viena jautriausių vis dar gyvos prancūzų Naujosios bangos istorijos akimirkų.
Aistė Račaitytė
Nerašytos taisyklės
70-asis Kanų kino festivalis
Įpusėjus Kanų kino festivaliui galiu tik patvirtinti nerašytą taisyklę, kad geri metai iš eilės A klasės festivalyje yra retenybė. Šiųmetinė programa nebuvo šios taisyklės išimtis. Festivalio pradžioje laukiau Yorgoso Lanthimoso, Michaelio Haneke’s, Toddo Hayneso filmų, o pamačiusi juos vis dar tikiuosi, kad geriausi filmai palikti festivalio pabaigai.
Michelio Hazanaviciaus stiliui būdingas godariškas negailestingumas, bet, kaip ir kiekviena kopija, jo kinas ir lieka tarsi „antras spaudimas“ – čia nieko autentiško ir viskas nebe taip ryšku. Naujame jo filme „Le Redoutable“ Louis Garrelis kuria „prigesintą“ Jeano-Luco Godard’o portretą, kuriam labiausiai pristigo paties JLG. Juk jis vis dar kuria tokį pat savitą ir maištingą kiną, bet nei Garrelis, nei Hazanavicius kurdami jo portretą ir neieškojo kažko autentiško ir naujo. Filme tiesiog surinktos pažįstamos klišės apie didžiausią kino revoliucionierių. Gyvą Godard’o legendą „Le Redoutable“ paverčia mirusia. Susumuojamas dar nesibaigęs režisieriaus gyvenimas – pasirenkamas trumpas, bet, reikia pripažinti, vienas ypatingiausių jo, o kartu visos Prancūzijos ir Vakarų kultūros tarpsnis – 7-ojo dešimtmečio pabaiga. Rodomi nesibaigiantys Godard’o, menininko ir politiškai aktyvaus piliečio, konfliktai su aplinka, greitai kintantys politiniai ir kultūriniai vėjai.
Mantė Valiūnaitė, Aistė Račaitytė
Lėtosios peržiūros
„Dialogas #1 Žvilgsnis“: „Įvaikinimas“ ir „Prarasta Katarinos Blum garbė“
Kadangi Lietuvoje neegzistuoja nacionalinė institucija, kuri rūpintųsi nuolatine kino klasikos sklaida, reiklesniam kino žiūrovui beveik vienintelė galimybė pažinti kino meistrus tampa festivalių antrame plane rodomos teminės ar autorinės retrospektyvos. Tačiau jos neretai neatlaiko konkurencijos su šiuolaikinio kino panorama, o net ir tie žiūrovai, kurie randa laiko vienam klasikinio kino seansui, pritrūksta valandėlės jam apmąstyti, su kuo nors pasidalinti. „Lėtosiomis peržiūromis“ stengiamės ne tik sumažinti Vilniaus kino kultūros spragas, bet ir sulėtinti kino žiūrėjimo tempą – leisti kiekvienam filmui „pakvėpuoti“ laike ir žiūrovų galvose. Projektą įkvėpė Londono Šiuolaikinio meno institute beveik trejus metus trukusi Chantal Akerman retrospektyva, kuri ne vienam miestiečiui tapo retais, bet nekantriai laukiamais kultūriniais ritualais, po seanso suburiančiais bendraminčius neformalioms diskusijoms.
Aistė Račaitytė
Apdovanojimai ir jų vertė
69-ajam Kanų kino festivaliui pasibaigus
Po sekmadienį vykusios Kanų kino festivalio apdovanojimų ceremonijos pasipylė dar aršesnė kritika George’o Millerio vadovaujamo žiuri sprendimams nei pernai, kai „Auksinę palmės šakelę“ laimėjo Jacques’o Audiard’o „Dypanas“. Šiemet visi džiaugėsi stipria ir įdomia konkursine programa, kurioje netruko išaiškėti svarbiausi – vokietės Maren Ade „Tonis Erdmanas“, Jimo Jarmusho „Patersonas“, abu rumuniški konkursiniai filmai – Cristi Puiu „Sieranevada“ ir Cristiano Mungiu „Išleistuvės“ („Bacalaureat“), Paulo Verhoeven „Ji“ (Elle“) bei brazilo Klebero Mendonços Filho „Vandenis“ („Aqarius“). Tačiau beveik visi jie liko nepaminėti, o „Auksinę palmės šakelę“, visų nuostabai, pelnė paveikus, bet tiesmukas Keno Loacho „Aš, Danielis Bleikas“.
Kanadietis Xavier Dolanas, būdamas vos 27-erių, kuria greitai. Jo naujausias filmas pagal Jeano-Luco Lagarce’o pjesę „Tai tik pasaulio pabaiga“ („Juste la fin du monde“) pelnė Didįjį žiuri prizą, nors po pirmosios peržiūros, per kurią kritikai jį audringai nušvilpė, pasklido žinia, kad tai didžiausias konkursinės programos nusivylimas. Filmas perdėm teatrališkas – jo mikčiojantys dialogai, o labiau monologai, nes herojai – šeimos nariai – taip ir neranda bendros kalbos, neįgijo naujos formos pjesę perkeliant į ekraną, o beveik tik stambiais planais filmuojami herojų veidai įklampina dramą apie jauną rašytoją, po daugelio metų grįžtantį namo pranešti apie savo artimą mirtį, į formalistinę pelkę, kurią įgarsina Dolano kūrybos ženklu tapusi garsi ir iliustratyvi populiarioji muzika.
