Autorius: Aistė Račaitytė

Aistė Račaitytė

Ilgai lauktas Šiuolaikinio meno centro padalinio, Sapiegų rūmų, atidarymas – jau kitą savaitę. Naujam gyvenimui prikelti LDK didikų rūmai savo duris atvers kaip visuomenei atvira Vilniaus kultūros erdvė, kurioje šiuolaikinis menas pinasi su skirtingus rūmų gyvavimo etapus atliepiančiu istoriniu pasakojimu, barokine puošyba ir architektūra. Balandžio 12–15 dienomis Sapiegų rūmuose planuojama ypatinga programa: bus atidaromos nuolatinė istorinė ekspozicija „Istorijos kapsulė“, Mindaugo Navako skulptūrų paroda „Porcelianas rūmams“ ir pagrindinė paroda „Užuovėja“. Pastarosios pavadinimą įkvėpė rūmų lankytojus pasitinkantis lotyniškas įrašas fasade, kuris skelbia: „Iš griuvėsių pakilę didingi rūmai kare pavargusįjį ramioje taikoje saugos“. Apie šiuolaikinio meno eksponavimą istorinėse erdvėse ir mintis, formavusias „Užuovėjos“ viziją, pasakoja parodos kuratoriai Virginija Januškevičiūtė ir Edgaras Gerasimovičius.

Aistė Račaitytė

Išdalinti Berlyno kino festivalio apdovanojimai

Tokį jausmą patyriau praėjusį šeštadienį dalinant Berlinalės „lokius“, kai iki pat pabaigos vis nenuskambėjo Mati Diop vardas. Mano tvirtas tikėjimas, kad jos filmas konkurse buvo be konkurencijos stipriausias ir kad aktorės Lupitos Nyong’o vadovaujama žiuri, kurioje dirbo ir Albertas Serra bei Christianas Petzoldas, tai patvirtins, nebuvo sugriautas. Su prizais dažnai taip nutinka – būna arba didelis siurprizas (kaip pernai Philibert’o „Adamant“), arba akivaizdybė, kaip Diop „Dahomėja“ („Dahomey“). Taip vadinosi Vakarų Afrikos karalystė, kuri nebeegzistuoja.

Aistė Račaitytė

Pirmi įspūdžiai iš Berlyno kino festivalio

Įpusėjus 74-ajam Berlyno kino festivaliui atrodo, kad šiemet konkurse mažiau pliko realizmo ir daugiau kino, kviečiančio į bent šiek tiek eskapistinius, nuo buities pakylėjančius seansus, net jei filmuose apmąstomos šiandienos arba nesenstančios aktualijos.

Aistė Račaitytė

Magalie Lépine Blondeau apie „Meilės prigimtį“

Kanų kino festivalyje „Ypatingo žvilgsnio“ programoje rodyta kanadietės Monios Chokri romantinė komedija „Meilės prigimtis“ („Simple comme Sylvain“, Kanada, Prancūzija, 2023) buvo vertesnė pagrindinio konkurso nei eilė į jį pakviestų filmų. Turint omenyje lyčių disbalansą tai buvo mažų mažiausiai keista. Šiame jausmingame, filosofiškame meilės ir poros santykių tyrime aktorė Magalie Lépine Blondeau vaidina filosofijos profesorę Sofiją, kuri jau daug metų yra užmezgusi stabilius ir lygiavertiškus santykius su Ksavjė (Francis-William Rhéaume). Jų socialinis gyvenimas, pasaulėžiūra ir pomėgiai sutampa, ir jau praskriejo daugiau nei dešimt metų su parodų atidarymais ir intelektualiais pokalbiais įgarsintomis vakarienėmis. Jiems taip gera kartu, kad net nesvarbu, jog miega atskirai. Kol į Sofijos gyvenimą, sužadindamas niekada nejaustą aistrą, neįsiveržia sodybą renovuojantis meistras (Pierre-Yves Cardinal).

Aistė Račaitytė

Nauji filmai – „Per arti“

Ką dar galima pasakyti apie filmą, kuris jau pripažintas geriausiu šių metų lietuviškame kine? Septynerius metus Austėjos Urbaitės kurtas „Per arti“ (Lietuva, 2022) – tvirtas ir aktualus ilgametražis debiutas, kuris galėtų rezonuoti su plačia auditorija. Ir filmo plakatas nukreiptas į ją. Jis primena sėkmingų arthauzinių filmų plakatus – juose dažnai atsikartoja panašus vaizdelis: būrelis žmonių, dažniausiai – šeima, jaukus šurmulys ir tik įsižiūrėjus, viename žvilgsnyje persiskaito dramos užuomazgos. Tai kasdieniškas filmas, kviečiantis į kino teatrą kaimynystėje ateiti pasisemti naujų minčių savo būties apmąstymui.

Aistė Račaitytė

Loisas Patiño apie filmą „Samsara“

Specialiuoju žiuri prizu Berlyno „Encounters“ programoje apdovanota Loiso Patiño „Samsara“ (Ispanija, 2023) – tai drąsus dokumentinę, vaidybinę ir eksperimentinę kino kalbą pasitelkiantis budistinis triptikas apie reinkarnaciją. Dvi itin skirtingas Laoso ir Zanzibaro kultūras jungiantis 16 mm juostoje kurtas filmas plėtoja nedalomo pasaulio vienio idėją ir žiūrovus kviečia patirti kino paradoksą – žiūrėti filmą užmerktomis akimis. Savo ankstesnius filmus padaręs laisvai prieinamus internete (www.vimeo.com/loispatino), Patiño tiki dalijimosi galia ir galvoja apie jaunus režisierius, kuriančius šalyse, kuriose legalaus turinio platformos neprieinamos. Apie „Samsarą“ ir ankstesnius Patiño filmus kalbėjomės jo trumpos viešnagės Vilniuje metu.

Aistė Račaitytė

76-ajam Kanų kino festivaliui pasibaigus

Praėjusio numerio Kanų kino festivalio apžvalgą pradėjau nuo atidarymo nesusipratimo, šį kartą atsispirsiu nuo uždarymo ceremonijos netikėtumų, vėliau apžvelgsiu kelis neaptartus filmus, kiek leidžia kuklus straipsnio ženklų skaičius. Festivalis didelis, paralelinės programos liks beveik nepaliestos, tačiau tikiu, kad apie ryškiausius jų filmus bus progų pakalbėti jau lietuviškos kino kultūros kontekste.

Aistė Račaitytė

76-asis Kanų kino festivalis

Kanai, Kanai, Kanai... Sunku paneigti, kad tai svarbiausias atskaitos taškas metiniame kino cikle ir tirščiausia gerų filmų programa. Tik vis dažniau festivalio sūkuryje savęs klausiu – kas dar, be ekranuose rodomų sunkiasvorių kūrėjų filmų, čia man patinka? Yra neginčijamo žavesio keliasdešimtūkstantinėje kino paliestų žmonių minioje, vis susiraizgančioje eilių gyvatėmis prie kino teatrų. Taip pat ant kiekvieno šaligatvio, kiekviename bare, restorane ar eilėje vykstančiuose pokalbiuose apie kiną (nors neretai ir labai pragmatišku kampu). Kokybės ir svarbos jausmas didžiulis, tačiau sunku atskirti, kas tikra, o kas – inercija ir įvairių politinių bei finansinių jėgų pasekmė. Visas tas miesto ir festivalio prabangos bei tuštybės sluoksnis, tinkamesnis Holivudui, gviešiasi nustelbti kino magiją, kurią kartais lengviau pajusti mažuose festivaliuose. Juose jau visai netrukus dominuos tie patys Kanų filmai.

Aistė Račaitytė

Pietro Marcello apie „Martiną Ideną“

Jau visai netrukus kino teatrų ekranuose bus galima pamatyti Pietro Marcello filmą „Martinas Idenas“ („Martin Eden“, Prancūzija, Italija, Vokietija, 2019). Tai Jacko Londono romano ekranizacija. Filmo premjera įvyko Venecijos kino festivalyje, kur pagrindinį vaidmenį sukūręs Luca Marinelli pelnė apdovanojimą už geriausią aktoriaus vaidmenį, o filmui buvo įteiktas geriausio festivalyje parodyto italų filmo prizas.

Aistė Račaitytė

Baigėsi Venecijos kino festivalis

Argentinos režisierės Lucrecios Martel („Zama“) vadovaujama žiuri šiemet geriausiu išrinko JAV aktoriaus, prodiuserio ir režisieriaus Toddo Phillipso naujausią filmą „Džokeris“ („Jocker“). Iš pirmo žvilgsnio sprendimas atrodo kaip nevykęs pokštas: žinant Martel kūrybą, sunku įsivaizduoti ją teikiančią „Auksinį liūtą“ komercinio kino hitu tapusios „Pagirių Las Vegase“ trilogijos prodiuseriui, režisieriui ir aktoriui. Tačiau „Džokeris“, kuris, nors ir priklauso populiariajai kultūrai, ir akivaizdu, kad yra dar vienos sėkmingos franšizės pradžia, tikrai vykęs – pasižymi įtaigia atmosfera, ritmu, vaidyba, bet, svarbiausia, rezonuoja su kartais ne mažiau distopine šiandiena.