7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Konteksto dėmenys stiklo mene

Vasario 9 d. VDA parodų salių „Titanikas“ pirmame aukšte atidaryta VDA Kauno fakulteto stiklo studijų programos studentų darbų paroda. Parodą lydėjo šiuolaikiškai suformuota reklaminė kampanija: sukurti ir prieš atidarymą kurį laiką viešinti įtaigūs trumpi videoklipai, skleidžiama internetinė reklama, pasitelkiami socialiniai tinklai. Paroda savo turiniu iš dalies retrospektyvinė – eksponuota nemaža dalis pastarųjų metų įdomiausių studentų kursinių ir baigiamųjų darbų. Tačiau parodos kuratoriai stengėsi retrospektyvą atskleisti kiek kitu rakursu, reflektuojančiu šiandieninį stiklo meno kontekstą.

 

Kontekstas šioje parodoje – ir pavadinimas, ir koncepcija, ir raiškos būdas. Paties žodžio etimologija nurodo į struktūros formavimą, sujungimą, turi sąsajų su tekstūra. Anotacijoje pabrėžiama, kad „kontekstas – tai kokio nors fakto ar įvykio sąlygos ar aplinka, leidžianti tiksliau suprasti į ją įeinančių reiškinių prasmę“. Meno lauke sąvoka „kontekstas“ yra labai dažna ir įvairiai artikuliuojama. Imta atsižvelgti ne tik į meno kūrinio vizualumą, bet ir reiškiamas idėjas bei sukūrimo aplinkybes. Nors užuomazgų būta anksčiau, apie kontekstualų meną (kaip meno kryptį) galime kalbėti nuo XX a. vidurio pasaulinės meno praktikos pavyzdžių. Kontekstualaus ir konceptualaus meno kryptys oponuodamos viena kitai formavo to meto meninį diskursą ir dėjo pagrindą šiandieninei meno traktuotei.

Roterdamo akcentai

Tarptautinis Roterdamo kino festivalis (IFFR) šiemet paminėjo savo 45-ąsias metines ir pasitiko permainas. Aštuonerius metus jam vadovavęs kultūrologas Rutgeris Wolfsonas užleido savo postą prodiuseriui Bero Beyeriui. Tai gana simptomiška, nes su biudžeto formavimo sunkumais vis dažniau susiduriantys kino festivaliai patenka vis didesnėn vadinamosios kino industrijos įtakon ir tampa specifiniais verslo subjektais. Mažėja jų aukštosios ambicijos, aktyvėja rinkodaros retorika, stiprėja orientacija į platųjį vartotoją ir kūrybos standartą. Ypač svarbūs tampa viešieji ryšiai, kino kritikus peržiūrose jau senokai pakeitė žurnalistai.

 

Naujasis direktorius deklaravo reikšmingus struktūrinius IFFR programos pokyčius, pabrėžė jos įvairovę, drąsą bei iššūkius, nors įprastiniame filmų sraute visa tai buvo nelengva pastebėti. Festivalio formulė iš esmės nepakito, jis tebeskelbia propaguojantis viso pasaulio, neaplenkiant nė „periferijų“, jaunųjų kūrybą, o tai šiais menininkų perprodukcijos laikais neišvengiamai susiję su pilka vidutinybe. Senstelėjęs globėjo vaidmuo nežada IFFR nieko gero.

Meno garbinimo mechanizmai

Praėjusią savaitę mūsų skaitytojams rekomendavau aplankyti vieną parodą tokiu tekstu: „Konceptualios Juozo Laivio parodos visada tampa įvykiais – žinoma, ne tais, kuriuos pasigardžiuodama aprašo populiarioji žiniasklaida ar į kuriuos plūsta smalsuolių minios. Tai būna įvykiai žiūrovo galvoje, tylūs ir nepriklausomi – net nuo paties menininko intencijų. Štai ir dabar Vilniuje, Šiuolaikinio meno centre, veikianti paroda „Beaistrio matymo taktika besaikio stebėjimo erdvėje, arba kaip turėtų būti taisomi dantys“ sudaryta tik iš keliolikos gana vienodų, abstrakčiai atrodančių ir nepasakysi, kad niekur nematytų, fotografijų bei audiogido. Tačiau tik į ją nuėjęs pradėsi suprasti, koks galėtų būti tavo asmeninis santykis su nieko aistringai nebegręžiančio žvilgsnio kultūra.“

Visi žinome, kad Juozas Laivys savo kūriniais kvestionuoja institucinę-žodinę-maginę meno abrakadabrą. Jos dalis – ir meno kritika, nuoširdžiai įsitraukianti į menininkų, kuratorių, institucijų iškėlimo ar nuleidimo procesą. Ji tai daro įvykius (1) „apdainuodama“, (2) sukritikuodama (ir abiem atvejais juos įteisindama) ar (3) ciniškai, įžūliai, užmaršiai, metodiškai, atsainiai, tingiai, savikritiškai, nusižeminusiai ar dar kitaip juos nutylėdama (ir išmesdama į istorijos šiukšlyną). Šis straipsnis jau savo buvimu atmeta trečiojo varianto galimybę. Jis patvirtina Laivio, kaip menininko, egzistencijos vertę, kurią jau įsteigė daugybė institucijų ir ankstesnių kritikos straipsnių. Bet ar Laivys juo bus pagarbintas, ar sukritikuotas?

Nepaliesto žmogaus būtis

Režisieriaus Jeano-Pierre’o Ameris filmas „Mari istorija“ („Mari Heurtin“, Prancūzija, 2014) nukelia į XIX a. pabaigos Prancūzijos moterų vienuolyną. Įprastą jo tylą sudrumsčia jauna mergina Mari, kuri su išoriniu pasauliu bendrauja tik lytėjimu, uosle ir skoniu. Neturėjusi galimybės bendrauti su žmonėmis, ji elgiasi kaip laukinis žvėrelis. Mergaitės pasaulio suvokimą užsibrėžia pakeisti sesuo Margarita. Taip prasideda Mari Heurtin istorija.

 

Nors filmo veiksmas rutuliojasi vienuolyne, religija nėra pagrindinė filmo tema, čia ji tik papildoma sąlyga. Pagrindinę veikėją vienuolę režisierius rodo kaip ypač kantrią, siekiančią santarvės ir pasiaukojančią kitiems. Tačiau, kita vertus, toks sesers Margaritos įvaizdis atspindi visuomenės susikurtą vienuolės įvaizdį, todėl atrodo stereotipiškas. Vis dėlto vienuolės abitas filme atrodo natūralus, savaime suprantamas, jis ne varžo šią veikėją, o ją papildo.

 

Beveik Sizifo darbui prilyginamas sesers Margaritos tikslas išmokyti aklą ir kurčnebylę mergaitę bendrauti teigia, kad nėra neįmanomų darbų, reikia tik didelio noro ir kantrybės. Todėl „Mari istoriją“ galima laikyti ne tik biografine drama, bet ir filmu, kuris motyvuoja žiūrovus. „Žmonės, kurie laikomi kitokiais ir todėl atstumti, – pagrindinė mano filmų tema. Mari Heurtin istorijoje mane jaudina išskirtinis sesers Margaritos charakteris ir jos įsitikinimas, kad pasiseks išlaisvinti jaunąją Mari iš jos vidinio kalėjimo“, – teigia režisierius.

 

Vienos iš Vilniaus legendų grįžimas

2015 m. sukako 90 metų, kai Vilniuje buvo įkurtas Žydų mokslo institutas (jidiš k. – Yidisher visnshaftlekher institut, sutrumpintai YIVO). Praėjusių metų rugsėjo 30 – lapkričio 8 d. Krokuvoje vykusio Lietuvos kultūros sezono metu Galicijos žydų muziejuje buvo pristatyta instituto veiklą įprasminanti paroda „YIVO Vilniuje. Legendos pradžia“, kurią sudarė dvi mokslininkės – žydų kultūros istorikė Lara Lempertienė ir dailėtyrininkė, Lietuvos ir Vilniaus modernybės tyrinėtoja Giedrė Jankevičiūtė. Lietuvos kultūros instituto iniciatyva parengta paroda dar nebaigė savo kelionės: atnaujinta, papildyta jos versija nuo vasario 18 d. pristatoma Lietuvos nacionaliniame muziejuje.

Vilniuje, kur ir prasidėjo YIVO legenda. Mieste, kuriam tikrai atėjo laikas šią legendą išgirsti.

Gaudymas už žodžių

Vieną rytą, tokį patį kaip ir visi kiti, televizoriaus ekrane netyčia užmačiau kalbant jaunus kuratorius ir menininkus. Dėstė intelektualizuotai kaip kokie Deimantai Narkevičiai. Kai kamera pasisukiojo po ekspoziciją, vaizdai priminė Žilvino Landzbergo kūrybą. Gal dėl tos (Onos Juciūtės „Pelenė“) išardytos dalimis kėdės ar (Džiugo Šuklio „1 kubas su ratukais“) kilimo, kuris pas Žilviną tampa ir ritualo vieta, ir namų ribomis, ir dar maža visata, kai to reikia. Kadangi abu minimi autoriai labai skirtingi, susidomėjau. Nusprendžiau nueiti ir išsiaiškinti, kaip taip gali būti.

Parodoje „Per plauką“ prie darbų neradau etikečių ir dėl to visa atrodė tvarkingiau. Užtai yra lapas su kūrinių numeriais ir aprašymais. Kiek mįslingas, bet labai labai norint šį tą galima suprasti. Įvadiniame aprašyme parodos koncepcija kaip brolis dvynys panaši į sausio 6-ąją tik uždarytos parodos „Ne apie žodžius“ Šiuolaikinio meno centre. Ją kuravo Ūla Tornau ir Asta Vaičiulytė.

Melo drama

Istorijos esmė paprasta: ištekėjusi moteris neištikima savo vyrui, viską papasakoja sutuoktiniui, šis kankinasi, bet nenori išsiskirti, todėl kankina ir ją. Istorijos pasakojimo forma: keturios tos moters išpažintys – jos tête-à-tête pokalbiai su kitais veikėjais. Pasakojimo kūrėjai: Vytautas Rumšas, subūręs penkių aktorių kolektyvą, ir... Ingmaras Bergmanas?

 

Panašu, kad būtent pastarojo menininko vardo magnetu Lietuvos nacionalinis dramos teatras bandys pritraukti žiūrovus į naujausią savo premjerą „Intymūs pokalbiai“. Iš pirmo žvilgsnio švedų kino ir teatro klasiko indėlis į šį spektaklį atrodo neabejotinas – remiantis jo romanu aktorius Vytautas Rumšas sukūrė inscenizaciją ir pastatė spektaklį. Tačiau pažvelgus antrą kartą, atrodo, kad Bergmano spektaklyje iš viso nėra.

 

Spėju, kad žiūrovai, perkantys bilietus į šį pastatymą dėl kino grando pavardės (ir nelabai kreipiantys dėmesio į Rumšo pavardę), galėtų tikėtis kelių dalykų. Manau, tiems, kurie menkai su Bergmano kūryba susidūrė, kaip ir dideliems jo gerbėjams, tikrai būtų įdomu pamatyti pastatymą, kuriame pateikiamos spektaklio kūrėjų įžvalgos ir vertinimai apie šį pasaulyje pripažintą menininką. Scenos kūrinys „Bergmano stiliumi“ ir/arba kokiu nors būdu komentuojantis jo kūrybą ir braižą, manau, būtų įdomus ir prasmingas iššūkis spektaklio kūrėjams. Arba: žinant, jog Bergmano kūryboje randama nemažai sąsajų su jo biografija, būtų įdomu išvysti, pavyzdžiui, Bergmano tėvų istoriją (spėjama, kad švedų režisierius „Intymiuose pokalbiuose“ rašė kaip tik apie juos), skatinančią susimąstyti ir apie paties Bergmano asmenybę bei jos formavimąsi. Tačiau Rumšo pastatymas byloja, kad jo sumanytojas nenori kalbėti nei apie švedų autorių, nei apie jo kūrinius.

Įžengiant į prisiminimų upes

Pačią pirmą dieną, tik išėjusi iš Berlyno metro, anapus gatvės pamačiau angliškai parašytą šūkį: „Putinas nėra jūsų priešas“. Skubėjau į viešbutį ir nestabtelėjau sužinoti, kas ir kodėl pačiame Berlyno centre nusprendė agituoti už Rusijos „carą“. Kitą dieną šūkiais apklijuoto stalelio jau nebebuvo, o aš vis dėlto pavėlavau į atidarymo filmą – brolių Coenų „Šlovė Cezariui!“. Tačiau spėjau išgirsti apie filmą prieštaringų nuomonių. Vienus jis nuvylė, kiti sakosi pamatę gražų meilės kinui prisipažinimą.

 

Kaip yra iš tikrųjų, šį penktadienį galės įsitikinti ir Lietuvos žiūrovai, o kai rašau šias eilutes, festivalis dar tik įsivažiuoja. Kartais jo siūlymų margumynas atrodo perdėtas, kartais primena atsiminimų vakarą – festivalis pagerbia šiemet mirusius Davidą Bowie, Alaną Rickmaną, Ettore Scolą. Garsiojo „Berlinale Palast“ fojė stovi geltonos dėžės – čia renkamos aukos pabėgėliams, apie juos kalbėta net per „Šlovė Cezariui!“ spaudos konferenciją, kai vienas žurnalistas uždavė su Angela Merkel susitikti panorusiam George’ui Clooney klausimą, ką jis konkrečiai daro, kad padėtų žmonėms.

Siekiantys aukščiausios kokybės

Ko gero, nerastume nė vieno muzikos mėgėjo, nežinančio Lietuvos kamerinio orkestro (LKO) – vieno iškiliausių ir labiausiai pasaulyje įvertintų mūsų šalies muzikų kolektyvų. Jau penkis dešimtmečius gyvuojantis orkestras artimai bendradarbiauja su garsiais solistais, dirigentais ir chorais ne tik per daugybę koncertų, bet ir įrašų studijose. Apkeliavę įvairias pasaulio šalis, groję žymiose koncertų salėse, jie kaskart džiugina Lietuvos klausytojus naujomis programomis. Nuo pat susikūrimo ištikimi Wolfgango Amadeus Mozarto muzikai, visai neseniai savo koncertu Nacionalinėje filharmonijoje pažymėjo jo 260-ąsias gimimo metines. Padovanoję klausytojams kokybiškos muzikos gūsį, muzikantai stebina ir toliau. Apie orkestrą ir jo artimiausius koncertus pasakoja orkestro direktorius Egidijus Mikšys, jį kalbina Vaida Urbietytė-Urmonienė.

 

Tolesnis plastiko gyvenimas

Pasikalbėkime apie Gintą Gabraną, kurio parodą „Mutantų atranka“ matėme Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre. Iš pradžių viskas atrodo labai rimtai: ateini, gauni žalius ir raudonus akinius, pro kuriuos žiūrint projekcijose besisukiojantys objektai atrodo trimačiai, tarsi kybantys toje pačioje tamsoje, po kurią vaikštai ir tu. Jų formos neapibrėžiamos, nors gali interpretuoti kaip debesis, kaip dėmes ant sienos, sakyti, kad čia medūzos ar (kaip sufleruoja parodos pavadinimas) mutantų galvos, o gal kažkokie nepasiekiamų gelmių ar ateities gyviai arba iš kitų planetų nusileidę, čia pagauti ir užkonservuoti ateiviai. Vaizduotė gali pasiūlyti ir įdomesnių vardų, bet neverta šito žaidimo žaisti, juo labiau kad parodos anotacijoje Gabranas labai rimtai aiškina apie kūrinių atranką ir jos ryšį su evoliucijos teorija. Esą jis naudojasi gamtoje aptinkamu „saviorganizacijos principu“ bei selekcija, kai tikslingai atrenkant naudingas mutacijas sukuriamos naujos gyvūnų ar augalų rūšys.

PUSLAPIS
IŠ
1003