Kalbamės su šokėjomis Ema Senkuviene ir Goda Laurinavičiūte
Šiuolaikinis šokis Lietuvoje – išties įvairus: Kaunas pasižymi ilgametėmis šio žanro tradicijomis, o Vilnius – specifine formos išraiška, konceptualumu. Tačiau galbūt tokie apibendrinimai ne visai teisingi. Įdomu, ar yra sankirtų tarp dviejų miestų šiuolaikinio šokio tradicijų? Jei taip, tai kokių? Į tokius klausimus geriausiai gali atsakyti šokėjai. Šiuo atveju – labai išraiškingos ir įdomios pašnekovės Ema Senkuvienė ir Goda Laurinavičiūtė.
„Turi nuolat motyvuoti save ir nekreipti dėmesio į nusivylimus“, – sako pirmoji mano pašnekovė Ema Senkuvienė. Prisipažinsiu, keista tai girdėti iš veiklios, energingos dvidešimtmetės šokėjos lūpų, – jau prieš porą metų Ema buvo nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“. Situaciją ji prisimena taip: „Niekada nešokau dėl kokio nors įvertinimo. Pamenu, grįžusi iš mokyklos ruošiausi į darbą, o kažkas paskambino ir pasveikino, buvo labai netikėta. Atrodo, yra tiek žvaigždžių ir legendų...“ Vis dėlto pašnekovė pripažįsta, kad kainą, ir didelę, už pasirinktą šiuolaikinio šokio specialybę mokėti reikia. Bet verta.
Romo Juškelio (1946–2016) personalinė paroda Kauno Fotografijos galerijoje
Kauno fotografijos sąjungos biure yra toks lyg ir stendas, nusėtas lapeliais ir lapukais, kortelėm ir korčiukėm ir dar dievai žino kuo. Ant to lyg ir stendo kabo ir lapas su užrašu „darbai“, kur šie papunkčiui išvardinti žemiau. Žinote, koks paskutinis? „Pas Juškelį kavos“.
Šis kuriozas man primena ir patį Romą Juškelį, ir po biuru esančią parodą. Fotografą primena todėl, kad nors šis kūrė tokiu laikotarpiu, kurį daugelis dabar rakinėja po šapelį, t.y. sovietmečiu, tekstų apie R. Juškelį (taip pat kad ir trumpo jo paminėjimo) nelabai rasi. Kiek pamenu, yra tik vienas ar du Tomo Pabedinsko tekstai, vieną iš jų galima rasti vienintelėje Juškelio fotografijų knygoje „Kauno pasakojimai“ (Lietuvos fotomenininkų sąjunga, Kauno skyrius, 2008 m.). Tai mane verčia klausti, ar šis menininkas, nebuvęs priskirtas Lietuvos fotografijos mokyklai (kaip, beje, teigia ir T. Pabedinskas), yra iš karto, tarsi ir taip akivaizdu, nenusipelnęs Lietuvos fotografijai? Ir tada kiek nutolstant: ar (kiek perfrazuojant Kęstutį Šapoką, žr. http://artnews.lt/pleneras-kaip-metafizinis-siaubas-vidmanto-ilciuko-projektas-vartu-galerijoje-13548) „Tautinė mokykla“ yra tas etalonas, tas vienintelis ir nepakartojamas reiškinys, kuriuo šiandien vis dar aklai sekama? Mano galva, R. Juškelio paroda yra priminimas, ką aš pamiršau per savo besaikį norą prisišlieti prie to, kas vadinama „fotografijos klasika“.
Važiavome trise: jaunasis fotografas Rimantas Steponavičius, kino ir teatro aktorius Juozas Budraitis, keliaujantis atidaryti savo asmeninės fotografijų parodos „Mano Paryžius”, ir aš. Mašinoje grojo praėjusio šimtmečio muzika, lauke – dangus maišėsi su asfalto spalva ir lyg viso to dar būtų negana, lijo. Kaip man dažnai nutinka, pokalbio metu sužinau visai ne tokių dalykų, kokių tikiuosi iš pradžių (o tikiuosi autoriaus išsiklausinėti apie parodą, kuri tuo metu jau bebaigiama kabinti ant Kauno fotografijos galerijos sienų).
Rugpjūčio 19 d. POST galerija nustebino netradicine trečiojo gimtadienio švente. Alternatyvi meno erdvė pakvietė visą kultūrinę Kauno publiką į svečius, neatskleisdama, kas šios laukia. Lankytojus pasitiko didžiulis plakatas „POST galerijos veikla”, kur įprastai kabinama informacija apie eksponuojamą parodą, ir – tuščios sienos. Susirinkusius taip pat nustebino dūmų kambarys ir per visą erdvę sklindanti elektroninė muzika.
Atrodo, Kauno miestas sparčiai bunda kultūrine prasme: kone visiems girdėtas „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022” projektas, vis labiau domimasi miesto tarpukario architektūra, organizuojami įvairūs renginiai Kauno galerininkų iniciatyva ir t. t. Tačiau įdomu tai, jog recenzijų, kritinių tekstų ir apskritai profesionalių, ar bent pusiau profesionalių, menotyriniu pagrindu rašomų straipsnių apie šiame mieste vykstančius parodas ar renginius spaudoje aptikti nepavyko. Prisipažinsiu, pastaruoju metu itin daug domėjausi, kodėl taip yra, ir nors aiškaus atsakymo iki šiol neturiu, noriu atkreipti skaitytojo dėmesį į šį fenomenalų reiškinį.
Analoginės fotografijos mėgėjų paroda „Mano kiemas ’16“ Kauno fotografijos galerijoje
Kai XIX a. viduryje Fiodoras Dostojevskis sukritikavo fotografinius portretus dėl šių skurdumo ir netikrumo, rodės, tapybos galimybių psichologizuoti ir apibendrinti niekas niekada nenurungs. Tačiau jau mažiau nei po amžiaus šis žanras fotografijoje išsiplėtė iki begalybės. Maža to, portretas netgi pakeitė savo tikslą: tarnavo propagandai sovietmečiu, kai nuotraukos buvo retušuojamos dėl vienintelės neginčijamos tiesos, atsirado „lemiamo momento“, humanistinio socialinio portreto estetika, taip pat atstovaujanti tam tikrai tiesai. Tačiau, kaip yra sakęs Albert’as Camus, nėra vienos absoliučios tiesos, jų yra daugybė. Tad nenuostabu, jog Kauno fotografijos galerijoje atidaryta paroda „Mano kiemas ’16“ atstovauja dar vienai, šįkart šiuolaikinio portreto suvokimo, tiesai. Kokia ji?
Geistės Marijos Kinčinaitytės paroda Kauno fotografijos galerijoje
Konceptas čia yra viskas. Tiesa, Kauno fotografijos galerijoje veikiančios Geistės Marijos Kinčinaitytės parodos „Tu priklausai man“ konceptas ir pagrindinė idėja yra gan kontroversiški: vaizduojamas technologijų sukurtas vaizdas čia koreliuoja su jausmais bei intuicija. Šioji lydi visą fotografės kūrybą. Baigusi komunikacijų ir medijų studijas Londono universiteto Goldsmito koledže, jaunoji menininkė laimėjo vienos garsiausių Londono galerijų surengtą konkursą „FreshFaced & WildEyed 2014“, kuriame pristatė naktinių nuotraukų seriją „Apšviesta“ („Illuminated“). Abiejose Kinčinaitytės serijose realybės transformacija užima svarbią vietą. Tik čia ji netikėtai išgryninama per meilės jausmą.
„Netikėtai“ sakau todėl, kad vaizduojamos Marso paviršiaus nuotraukos, darytos NASA marsaeigio „Curiosity“, kitaip tariant – pasitelkiant mokslą. Naujos technologijos leidžia, bent jau netiesiogiai, kolonizuoti naują ir dar gerai nežinomą planetą. Žvyruota plynė, ją vagojantys krateriai, nuotraukos krašte matoma roboto dalis gąsdina, žinant dar ir tai, jog stebi kažką, kas taip bauginančiai nepažįstama. „Nes juk niekas taip nebaugina nei netikėtas netikėtai išsipildžiusios labai ilgai godotos svajonės veidas, ypač kai supranti, kad jis dar nepažįstamas ir gąsdinamai svetimas.“ (K. Sabaliauskaitė, Silva Rerum, Vilnius, Baltos lankos, 2008.) Tačiau dalykai, iš pradžių atrodę svetimi, kinta žiūrint per patirties prizmę: juk ir Žemėje galima rasti panašių peizažų, atliepiančių Marso kūnui. Juolab kaip įsimylėjėlis dažnai kalbina meilės objektą nekalbėdamas – įsivaizduodamas dialogą, taip ir kiekvienas vaizdas mažina (bent jau tariamai) atstumą tarp žinomo ir nežinomo. Ir užkalbėtasis Marso kūnas atsiveria. „[...] jis pasikėlė, švelniai nutraukė jai nuo pečių drabužį, padėjo iš jo išlįsti ir tol rengė ją, kol pečiai ir krūtinė sublizgo vėsioje mėnulio šviesoje. Akimis ir lūpomis jis sekė švelnų šešėlį, stebėdamas jį ir bučiuodamas, ji kaip apkerėta gulėjo nejudėdama, nuleidusi akis, su iškilminga išraiška veide, tarsi jos grožis tą akimirką būtų pirmąsyk net jos pačios pastebėtas ir atskleistas.“ (H. Hesse, Narcizas ir auksaburnis, Vilnius, Alma littera, 2009.)
Vieną vakarą ant kelių pasisodinau Grožybę. Ir ji man pasirodė kupina kartėlio. Ir aš ją išplūdau.
Aš labai myliu Kauną. Visus jo netobulumus, ydas ar išvaizdos trūkumus. Lygiai kaip mylėtum savo vaikystės draugą (nors ir tam tikromis gyvenimo akimirkomis jis lipte liptų tau per gerklę). Ko gero panašiai artimas man pasidarė ir festivalis „Kaunas Photo“, organizuojamas jau devynerius metus, lankomiausias fotografijos renginys Lietuvoje, didžiausias festivalis Baltijos šalyse, o jo surengtos parodos eksponuojamos tolimajame užsienyje... Tačiau šiandien aš norėčiau pakalbėti apie „Kaunas Photo“ šiek tiek kitaip.
Mildos Kiaušaitės fotografijų paroda „Keistame laike“ Kauno menininkų namuose
Jis nebuvo niekuo ypatingas (ant kairiojo peties turėjo iš mažų rudų taškelių sudarytus grįžulo ratus). Jis nebuvo išvaizdus (aš nepamenu net jo akių spalvos). Vienintelis jo išskirtinumas (nors ir tai jį tik šiek tiek skyrė iš kitų) buvo jo nenumaldomas pomėgis žaisti tylos šešėlių žaidimą. Žaidimas paprastas: nesakyti to, kas negali būti pasakyta. Rodos, paprasčiau ir nesugalvotum. Tačiau sakykite, kas iš tiesų gali būti pasakyta? Čia puikiai tinka prisiminti Alfonsą Nyka-Niliūną, rašiusį: „Ir aš tada taip ryškiai pajutau, kokie beprasmiški pasauly žodžiai:/ Kad tiktai mes juos nuolatos viltim aprengiam,/ O patys liekam beviltiškai nuogi:/ Kad bus sunaikinti pasaulyje žmogaus ir Dievo žodžiai,/ Bet niekas nepajėgs sunaikinti manęs.“ Jis buvo puikus žaidėjas. Geriausias, kokį kada man yra tekę matyti. O juk tylos šešėlius žaidžia kiekvienas (ar bent jau dauguma).