7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

„7md“ inf.
Nr. 8 (1160), 2016-02-26
Kinas Trumpai
Andrzej Zulawski
Andrzej Zulawski

Mirė Andrzejus Żuławskis

Vasario 17-osios rytą po sunkios onkologinės ligos mirė Andrzejus Żuławskis – režisierius, rašytojas ir maištininkas. Żuławskis buvo neįtikėtinas eruditas, todėl ir maištavo prieš supaprastintą, visiems prieinamą ir suprantamą kiną. Jis buvo nepakantus dviveidystei ir apsimetinėjimui, dažnai tapdavo skandalų provokatoriumi ar veikėju. Paskutinį sukėlė Żuławskio knyga „Naktipuodis“ („Nocnik“), kurioje jis atvirai aprašė romaną su 47 metais jaunesne aktore. Żuławskis – per dvidešimties knygų autorius – pas mus vis dar nežinomas. Jo ankstyvuosius filmus prieš kelerius metus rodė Lenkų filmų savaitė.

 

Żuławskis gimė 1940 m. Lvove. Inteligentų Żuławskių šeimoje buvo daug menininkų – rašytojų, dailininkų, poetų ir kompozitorių. Po Antrojo pasaulinio karo jo tėvas rašytojas Mirosławas tapo diplomatu, dalį vaikystės būsimas režisierius praleido Čekoslovakijoje, studijavo kiną ir filosofiją Paryžiaus IDHEC ir Sorbonoje. Po studijų grįžęs į Varšuvą, Żuławskis dirbo Andrzejaus Wajdos asistentu. Matyt, tada ir susiformavo režisieriaus požiūris į Wajdą bei jo aplinkos žmones, kuriuos Żuławskis gana paniekinamai vadino „Varšuvos kunigaikštyste“.

 

Debiutinis Żuławskio filmas „Trečioji nakties dalis“ („Trzecia częśc nocy“, 1971) rėmėsi tėvo patirtimi – karo metais jis šėrė utėles vienoje Lvovo laboratorijoje, gaminančioje vakciną nuo šiltinės. Pirmajame filme jau akivaizdus Żuławskio stilius, supynęs siurrealizmą, siaubo kino elementus ir nervingą ekspresiją. Prancūzai sugalvojo būdvardį „zulawskienne“, kuriuo dažnai apibūdina net Żuławskio filmų neprimenančius, bet keistus ir įtaigius filmus.

 

1972 m. antrasis režisieriaus filmas „Velnias“ („Diabeł“) – pasakojimas apie provokatorių, kuris Abiejų Tautų Respublikos padalijimų metais suvilioja pagrindinį herojų užsiimti anticarine veikla, – atsidūrė „ant lentynos“, nes valdžia jame įžvelgė aliuzijas į 1968-ųjų Lenkijos įvykius. Żuławskio požiūris į savo šalies istoriją taip pat dažnai provokavo – jis dekonstruodavo nacionalinius mitus, šaipėsi iš jų herojų, lenkiškojo mesianizmo.

 

Żuławskis išvyko į Prancūziją. Ten sukurtas filmas „Svarbiausia – mylėti“ („L’important c’est d’aimer“, 1975) – tai pasakojimas apie neįmanomą meilę, kuriame vieną geriausių savo vaidmenų sukūrė Romy Schneider. Po filmo sėkmės Żuławskiui buvo leista grįžti į Lenkiją ir kurti Jerzy Żuławskio trilogijos „Ant sidabrinio gaublio“ („Na srebrnym globie“, 1976–1987) ekranizaciją. Pasakojimas apie ateivius iš kosmoso, kurie pradeda kolonizuoti naują planetą ir kurti naują civilizaciją, filmuotas Mongolijoje. Bet filmavimas buvo nutrauktas. Režisierius filmą baigė 1987 metais, medžiagą papildydamas Berlyno sienos, šiuolaikinio miesto vaizdais ir komentarais apie nenufilmuotas scenas.

 

Prancūzijoje kurti Żuławskio filmai „Apsėdimas“ („Possession“, 1981), „Vieša moteris“ („La femme publique“, 1984, pagal F. Dostojevskio „Velnius“), „Beprotiška meilė“ („L’amour braque“, 1985, pagal F. Dostojevskio „Idiotą“), „Mano naktys gražesnės už jūsų dienas“ („Mes nuits sont plus belles que vos jours“, 1989), filmas-opera „Borisas Godunovas“ (1989), „Ištikimybė“ („La fidelité“, 2000, pagal Marie de Lafaytette) ar apie Chopino ir Georges Sand romaną pasakojanti „Žydra nata“ („La note bleu“, 1991) – kiekvienas savaip rodo meilės paieškas jausmams, atvirumui ir nuoširdumui nepakančiame šių dienų pasaulyje. Żuławskis vis dėlto buvo tikras romantikas, nors ir stengėsi savo jausmus paslėpti po ironiškais žodžiais.

 

Pradedant „Beprotiška meile“ kiekviename Żuławskio filme vaidino Sophie Marceau. Režisierius tapo tikru po „Bumo“ nepaprastai išgarsėjusios jaunos aktorės iš darbininkų kvartalo Pigmalionu. Jie išsiskyrė 2001-aisiais ir, regis, iki pat mirties Żuławskis negalėjo su tuo susitaikyti. Marceau buvo didžioji jo gyvenimo meilė, nors gražių ir garsių moterų jo gyvenime netrūko.

 

1996 m. Lenkijoje Żuławskis sukūrė filmą „Šamanė“ („Szamanka“, pagal Manuelą Gretkowską), negailestingai visų sukritikuotą. Režisierius užsidarė savo namuose Varšuvoje, jautėsi vienišas, nors pastaraisiais metais jo ankstyvuosius filmus vis dažniau rodė įvairūs kino festivaliai. Żuławskis vis dar atrandamas iš naujo. Tai puiku, nes iš jo filmų galima daug ko pasimokyti.

 

Į kiną jis sugrįžo tik pernai: Portugalijoje filmuotas „Kosmosas“ (pagal Witoldą Gombrowiczių) trykšte tryško originalumu ir jaunatviškumu. Liūdna suvokti, kad tai – režisieriaus testamentas. Viename paskutinių interviu pernai režisierius sakė: „Negerbiu žmonių, kurie suskaičiuoja rizikos kainą. Kai mane du kartus išgrūdo iš Lenkijos, į kurią sugrįžau po studijų užsienyje, ar skaičiavau, kiek tai kainuos? Nusprendžiau pats ir nedariau nieko, kad visiems patikčiau. Taip pat ir Prancūzijoje, kur nesukūriau nė vieno komercinio filmo. Tai beprotybės forma, juolab kad tais laikais sovietų enciklopedija rašė, kad protas – sugebėjimo prisitaikyti forma. Bet aš klausiu: prie ko prisitaikyti? Prie jūsų, chamai? Prie jūsų, niekšai? Prie jūsų, buržujai? Prie jūsų, turtuoliai? Ne, aš prisitaikysiu pats prie savęs. To dar tik mokausi. Pastarieji 15 metų nebuvo tylėjimas. Parašiau šešiolika knygų, buvau užsiėmęs, stengiausi suprasti daug dalykų. Žinoma, galėjau sukurti kelis filmus. Ar būtų geriau, jei būčiau juos sukūręs? Nežinau. Žinau tik, kad kai po 15 metų sugrįžau į filmavimo aikštelę, jaučiausi taip, lyg būčiau ją palikęs vakar. Jei man ko ir stigo, tai būtent darymo, amatininko darbo, kuris yra pati gyvybiškiausia, sveikiausia viso šio sumanymo dalis.“

 

Larsas von Trieras pasakos serijinio žudiko istoriją

Larsas von Trieras įdėjo į „Facebook“ keistoką vaizdo įrašą:

 

 
Allow me to remind you...

 

Posted by Lars von Trier on Friday, February 12, 2016

https://www.facebook.com/Lars.von.Trier/videos/10154613889459922/

 

Ją galima suprasti ir kaip pranešimą, kad režisierius grįžta į kiną. Iš pradžių buvo pranešama, kad „The House that Jack Built“ bus 8 dalių serialas ir pasakos serijinio žudiko istoriją. Regis, dabar filmas numatomas didiesiems ekranams. Paskutinis von Triero filmas „Nimfomanė“ pasirodė prieš dvejus metus.

 

Sergejus Loznica statys „Romiąją“?

Trečiuoju pilnametražiu vaidybiniu Sergejaus Loznicos filmu, matyt, bus ne „Babyj Jar“, apie kurį buvo pranešta anksčiau, o Fiodoro Dostojevskio romano „Romioji“ ekranizacija. Žurnalas „Seans“ praneša, kad filmas bus kuriamas Lietuvoje, o projektu jau susidomėjo Prancūzijos ir Vokietijos televizijos kanalas ARTE.

 

Kino ir teatro kūrėjai šia Dostojevskio apysaka domisi nuo seno. 1960 m. sukurtame Aleksandro Borisovo filme pagrindinį vaidmenį sukūrė įstabi aktorė Ija Savina, pernai Rusijoje įvyko Elos Archangelskos filmo „Narve“ (scenarijų parašė Jurijus Arabovas) premjera – veiksmas perkeltas į šių dienų Peterburgą. Apysaką ekranizavo Avtandilas Varsimašvilis (1992), Jevgenijus Rostovskis (2000). Bene originaliausios yra Robert’o Bressono (1969) ir lenkų animatoriaus Piotro Dumałos ekranizacijos.

 

Parengė Ž. P.

Andrzej Zulawski
Andrzej Zulawski
Kadras iš A. Zulawskio filmo „Kosmosas“
Kadras iš A. Zulawskio filmo „Kosmosas“
Kadras iš A. Zulawskio filmo „Mano naktys gražesnės už jūsų dienas“
Kadras iš A. Zulawskio filmo „Mano naktys gražesnės už jūsų dienas“
Kadras iš P. Dumalos filmo „Romioji“
Kadras iš P. Dumalos filmo „Romioji“
Kadras iš A. Borisovo filmo „Romioji“
Kadras iš A. Borisovo filmo „Romioji“