Apgaulingas keraminis eskizas

Kai kurie mano mėgstami menininkai rengia personalines parodas retai, tačiau kiekvienas jų naujų kūrinių pasirodymas tampa įvykiu, kurio ilgai ir kantriai laukiu. Labai dažnai tai nutinka stropiosioms menininkėms, kurios didžiąją kūrybinių galių dalį išeikvoja namų ir šeimos labui... Kas gi dabar suskaičiuos, kiek perspektyvių moterų kūrėjų pasitraukė iš viešo kūrybos lauko?

Tarp tokių retai pasirodančių, bet visada man vilčių teikiančių ir laukiamų autorių – keramikė Ona Grigaitė, kuri dar 9-ojo dešimtmečio pabaigoje praturtino lietuvių dailės istoriją naujais postmodernistinio mąstymo ir matymo išprovokuotais kūriniais. Iki šiol žaviuosi jos tobulai sukomponuotais keraminiais natiurmortais, kurie drąsiai peržengė šakų ir žanrų ribas, tapdami netikėtais ir žaismingais sodraus kolorito lipdytų skulptūrinių objektų pasakojimais. Tad kokio siužeto vingiais šįkart siūlo paklaidžioti Grigaitė?

Intriga akivaizdi vien perskaičius parodos pavadinimą su nuoroda į politinį trilerį. Iš tikrųjų galime kalbėti apie situacines universalijas, kai keraminė instaliacija yra tik pretekstas kritiškai pažvelgti į tai, kas vyksta mūsų pasaulyje. Eksponuojamų simbolių (norit – Ezopo) kalba skatina žiūrovą patį rekonstruoti savąją „miško“ aplinką. Kas čia pagrindiniai veikėjai ir apie ką jie kalbasi?

Parodoje, rodos, girdi neįvaizdintų dalyvių Ežio ir Vilko dialogą, kuriame apkalbamos visos Miško bėdos – savi ir svetimi, vidaus priešai ir išorės grėsmės, valdžių ir asmeninė galia, veiksmų strategija ir solidarumas. Šio antro plano nematomų veikėjų pokalbio fone pasirodo pagrindiniai visų problemų sukėlėjai ir sprendėjai, kuriuos įkūnija du piktavaliai oro teršėjai šeškai, grėsmę keliantys neaiškios kilmės žydri kiaušiniai, sienos plokštumoje lyg ekrane iškylantys „kalbančių galvų“ – varlės, pusfigūrės voverės, lokio snukio – horeljefai. Ir kaip jie visi susišneka?

Minimalistinės, išgrynintos užuominos – tikrų berželių kamienai ir medžių šakos, nulipdyti keraminiai daiktiniai pavidalai ir detalės – padeda sukurti įtikinamą surežisuoto veiksmo atmosferą, kurią kiekvienas savaip įsivaizduojame. Galimą asmeninės istorijos paveikslą nužymi atpažįstami Miško radiniai, lipdyti apibendrintų formų, ryškiaspalviai žaidimo ženklai: žaisliniai mėtymo žiedai ir eglutės, didžiulė morka ir kiškio spiros, eglės šakos su kankorėžiais ir mėšlagrybis, šviesulys ir burbulai. Kokią gyvenimišką situaciją mūsų valia geriausiai atskleidžia rodomi keraminiai objektai?

Kamerinė galerijos erdvė natūraliai sudėlioja prasmines žiūrovo minčių judėjimo kryptis, nes pavienės kompozicinės grupės ir mįslingi tekstiniai komentarai „perlaužia“ asmeninę patirtį ir kolektyvinę atmintį. Kiekvienas esame laisvas raityti kokias tik norim istorijas. Keturias erdvės kamaraites apeiname tarsi teatrališkus kambarius, kur kiekviena stotelė turi aiškiai apibrėžto, o kartu ir įsivaizduojamo scenovaizdžio elementų. Kiek šios realių ir hipertrofuotų detalių dėlionės atliepia Lietuvos realijas?

Ironiškas asociacijų laukas skatina pažaisti šią inscenizuotą istoriją ir pasekti sau žvėrių pasaką su moralu. Parodoje galima „pasimatuoti“ skirtingų socialinių vaidmenų pozicijas, kai esi varlė ar voverė, o gal grybas ar spyglys. O kokie personažai esame tikrame gyvenime ir kaip keičiame savuosius vaidmenis?

Instaliacija, manau, yra tokia paveiki ir dėl to, kad Grigaitė lieka ištikima savo estetiniams principams. Specialiai pagaminti staleliai, subtilus lipdytų formų ir spalvų grynumas, ypatinga lakoniškų kompozicijų švara, apgalvotas apšvietimas... Kiek kartų dar į šį savą ar svetimą mišką sugrįšiu?

Paroda veikia iki vasario 27 d.

Galerija „Artifex“ (Gaono g. 1, Vilnius)
Dirba antradieniais–penktadieniais 12–18 val., šeštadieniais 12–17 val.