Tapybos testas

Įprasta, kad renginiai, kuriuos organizuoja Britų taryba, visuomet pasižymi ir sumanymų aktualumu, ir nepriekaištinga vadyba. Manau, šis faktas ir dalykiniai kontaktai, kurių vienaip ar kitaip turėjo ne vienas iš mūsų, lėmė parodos populiarumą – iš tikrųjų kompaktiška naujos tapybos iš Jungtinės Karalystės ekspozicija ŠMC sudomino nemažai žiūrovų. Be to, esame ne tik rašytojų, bet ir tapytojų šalis, tad visada žinome, ką, kaip ir kodėl šių meno šakų kontekstuose reikia daryti...

Nepriekaištinga renginio reprezentacija išties atveria ne vieną galimybę, skatinančią savaip apžiūrėti ir perprasti parodą. Dažnai žiūrėti solidžių ir ambicingų dailės projektų einame nusiteikę dvejopai – viena vertus, mėgstame patys atrasti tiesą, intuityviai klaidžiodami ekspozicijos labirintais su šiandien madingu kūrinių išdėstymo planu, ir tik po to ieškome (arba ne) papildomos informacijos (priklauso nuo to, kiek asmeniškai ar instituciškai renginys yra svarbus), įsigyjame parodos katalogą, naršome internete ir pan. O kartais elgiamės priešingai – iš anksto ruošiamės „sakraliam“ susitikimui su kūriniais ir namų darbus atliekame dar prieš akistatą su originalais.

Šįkart abu keliai, siūlantys pasivaikščioti po britų tapybos ekspoziciją, natūraliai artėja prie kryžkelės, tad galime laisvai rinktis intuityvųjį ar racionalųjį veiksmų planą. Kadangi visa įmanoma informacija apie „Naują tapybą iš Jungtinės Karalystės“ (kuratorė – Linsey Young) šįsyk yra pateikta keliais būdais, tai nuo mūsų priklauso, ar gilinsimės į kūrinių aprašus pasitelkę audiogidą parodoje, ar išklausysime šiuos įrašus namuose prieš, gal po apsilankymo ŠMC, klaidžiosime parodoje su ekspozicijos planu ar be jo, kadangi kūrinių metrikos yra ir šalia darbų, vaikščiosime po parodą su jos katalogu („The Painting Show“, British Council, 2015) ar jį įsigiję vėliau perskaitysime įžanginius straipsnius.

Dažniausiai einu į parodas iš anksto šiek tiek susidėliojusi faktinę informaciją ir turėdama tam tikras išankstines pozicijas, kurias būdama parodoje su džiaugsmu atmetu arba įtvirtinu. Šįkart ėjau su nuostata paieškoti istorinių chrestomatinės britų tapybos paralelių. Pirma, kiek šiandien yra aktuali portretinė tapyba, kurią dar XVIII a. išplėtojo žymieji Anglijos portreto meistrai Joshua Reynoldsas ir Thomas Gainsborough, pastūmėti XVI a. Hanso Holbeino natūralizmo ir dėmesio detalėms. Antra, kiek svarbus moralinis paveikslo poteksčių „pamušalas“, įklotas dar XVIII a. Williamo Hogartho kūryboje. Trečia, kokias transformacijas šiandien patiria realistinis peizažas ir įtraukianti paveikslo erdvė, kurią taip meistriškai XIX a. atskleidė Johnas Constable’is. Ketvirta, koks yra šiandien romantinio įspūdžio ir mistinės būsenos paveikslo, kurį įtvirtino Williamas Blake’as ir Williamas Turneris, vaidmuo. Penkta, kaip plėtojami XX a. II pusės klasikinio britų popmeno atradimai, siejami su Richardo Hamiltono, Peterio Blake’o ir Davido Hockney kūryba.

Kita vertus, palyginti nedidelė (15 autorių, 45 kūriniai) ir stilistiškai įvairi kolekcija, sukurianti tvirto kumščio efektą, skatino fragmentiškai patyrinėti, kas aktualu paaugliams ir suaugusiesiems, su kuriais teko kartu pasivaikščioti po šią parodą. Be to, buvo įdomu apmąstyti parodos kataloge išsakytas mintis apie šiandieninės britų tapybos manipuliacijas, kai vaizduojama realybė verčiama akivaizdžia fikcija, ir žiūrovas, nuoširdžiai įtikėjęs tikro nutikimo autentiškumu, yra meistriškai apgaunamas.

Apibendrindama išankstines savo nuostatas ir asmenines įžvalgas parodoje galėčiau teigti, kad naujojoje britų tapyboje darniai suauga minėti istoriniai aspektai ir šiuolaikinė technologinė virtualaus pasaulio atmosfera. Anksčiau žavėjęs vitališkas, sentimentalus ar kritiškas apibendrintos realybės atkartojimas šiandien užklojamas iliuzinės apgaulės šydu, savotišku švytinčio ekrano filtru. Žanrinės ribos yra labai sąlyginės, nors, manau, aktualus išlieka visuotinio aplinkos portreto ir mistiško būsenų peizažo lygmuo. Be abejo, galime iki šiol kalbėti apie simbolinę detalių reikšmę dabartinėje britų tapyboje, ūkanotos gamtos paveiktą toninę spalvų gamą ir tapomą dirbtinę sidabrišką šviesą.

Pirmi tarp išrinktųjų darbų, kurių kūrybos principai labiausiai sudomino ir jaunuolius, ir suaugusiuosius – tai Dawn Mellor tapyti Claire vaidmenų portretai. Subjaurojimo efektas aitrino visų vaizduotę ir skatino diskusijas apie tikro bei dirbtinio grožio paradoksus, įžūlų išorės agresyvumą ir brutalumą, suvaidintą jausmingumą. Be to, savo kūrybinių interpretacijų objektu, priešingai nei suaugusieji, paaugliai dar rinkosi ir reprezentacinių pozų nestokojančius Michaelo Fullertono su nusikalstamu pasauliu susijusius portretus. Akivaizdu, kad senosios anglų portretinės tapybos saitai persipina su ironiška nūdienos pajauta ir tampa absurdiškomis kasdienybės intervencijų grimasomis, įžūliomis skaitalų perversijomis. Išorinį žongliravimą siužeto intrigomis lydi ir tam tikras moralas, bausmė bei gailestis, kurį kelia individo agresija ir gatvės vandalizmas. Neatsitiktinai paauglių žvilgsnis krypo į užrašus Merlino Carpenterio („Policija 10“, 2013) ar Sue Tompkins („Ak, sūnau“, 2014) paveiksluose.

Antri pagal populiarumą parodos eksponatai, vertę stabtelėti ir vaikus, ir suaugusius lankytojus, buvo Pádraigo Timoney’io peizažai, o ypač „pilkasis“ namas („Didžioji vakarienė“, 2012). Taip pat mėgstamos tarsi vidun žiūrovą įtraukiančios Dexterio Dalwoodo „panoramų“ kompozicijos (pvz., „Roundhouse“, 2014). Iš tikrųjų sukeista ir fragmentuota erdvė (kitas klausimas – reali ar virtuali) intriguoja, skatina žvilgsniu klajoti, peršokant lyg iškirptais ir sudėliotais plotais. Taigi įprastas peizažas pamažu virsta abstrakčiais būsenų vaizdiniais.

Trečioji vieta šiame sukompiliuotame nuomonių reitinge teko sapnų ir prisiminimų nostalgijos kupiniems, sakyčiau, labai lietuviškos, šiek tiek siurrealios ir romantinės dvasios Kaye Donachie paveikslams („Sapnas dienos šviesoje“, 2013, ir kt.). Kita vertus, tarp paauglių ne mažiau populiarios buvo ir pilkos „ekraninės“ gamos Morag Keil užfiksuotos buitinės situacijos, ir apibendrinti Fionos Mackay paros peizažai, ir abstraktūs, filosofines kategorijas primenantys Michaelo Simpsono plyšių bei laiptų konstruktai, ir Alano Michaelo tapyti fotografiniai fragmentai. Na, o svarbiausiu daugumos suaugusiųjų (paaugliai šių paveikslėlių taktiškai neminėjo, greičiausiai dėl erotinių užuominų) favoritu tapo jautrios, subtilios tapysenos Celios Hempton nedidelių darbų ciklas, primenantis tarsi atskirus vaizdų iš Italijos, Rusijos, JAV, Vokietijos ir Serbijos dienoraščio puslapius.

Buvo pastebėti ir vaikiškos manieros nestokojantys, jausmingai atviri, net liūdnai ironiški Nealo Joneso ir Stuarto Cumberlando paveikslai, provokuojantys pavaizduotas situacijas atkurti savo atmintyje ir susieti su asmeniniais išgyvenimais. Tačiau vis dėlto ketvirtoje vietoje visuotinio pasigėrėjimo sulaukė Lucy McKenzie meistriškai tikroviškai nutapytas daiktų pasaulis, privertęs ne tik apmąstyti masinio kulto objektus, bet ir nenumaldomai žavėtis iliuzine trompe l’oeil imitacija.

Parodos kataloge publikuoti tekstai akcentuoja teorines įžvalgas apie šiandienos gyvenimo realijų tikrumą ir fiktyvumą, apie neišvengiamą fotografijos, skaitmeninių technologijų ir virtualios realybės poveikį šiuolaikiniams tapytojams, kurie neretai reflektuoja skandalingas socialines ir politines aktualijas kurdami autobiografinius mitus. Tačiau mes vis dėlto nuoširdžiai tikime, kad maži tapybos formatai nėra vien tik nešiojamojo kompiuterio ar planšetės ekrano atspindys, jie skirti nutapyti dalykus, nutinkančius tau čia ir dabar. Ir to menamo filtro, skiriančio tave nuo tikrovės, nėra...

Paroda veikia iki kovo 6 d.

Šiuolaikinio meno centras (Vokiečių g. 2, Vilnius)

Dirba antradieniais–sekmadieniais 12–20 val.