7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Visas Juzeliūnas

Algirdas Jonas Ambrazas. Julius Juzeliūnas: gyvenimo ir veiklos panorama. Kūrybos įžvalgos.
Vilnius: Lietuvos kompozitorių sąjunga, Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2015.

Juozas Antanavičius
Nr. 8 (1160), 2016-02-26
Muzika Knygos

Atidavęs solidžią tyrimų duoklę Juozui Gruodžiui, lietuviškos teorinės muzikologijos Metras profesorius Algirdas Ambrazas kibo į jo paskutinio mokinio – Juliaus Juzeliūno (1916–2001) kūrybą. Pirmąsias juzeliūniškas publikacijas paskelbęs 1962 m., Ambrazas iki šių dienų liko ištikimas šio kompozitoriaus „ginklanešys“ ir bičiulis. Aptariamąją fundamentalią monografiją, pasinaudodami profesoriaus Vytauto Landsbergio atrasta antraštės forma, – „Visas Čiurlionis“ – galėtume pavadinti „Visas Juzeliūnas“. Kaip ir Čiurlionio svarbiausio tyrinėtojo ir jo meninių idėjų skleidėjo Landsbergio atveju, Ambrazas jau virš pusės šimtmečio yra pagrindinis Juzeliūno kūrybos tyrinėtojas ir ekspertas, biografas, publikavęs apie pusšimtį jo kūrybą gvildenančių rašinių, inicijavęs natų ir plokštelių leidybą, kompozitoriaus jubiliejų paminėjimus, tarp jų ir šių metų Juzeliūno 100-mečio jubiliejų. Tad šioji monografija, prie kurios apmatų darbuotis pradėta dar 1990 metais, yra tarsi pabaigtuvių vainikas, iškeltas virš pusšimtį metų ręsto tyrimų rūmo, įamžinančio Juzeliūno asmenį ir kūrybą.

 

Knygą, įrėmintą pratarme ir priedais, sudaro dvi dalys: stambesnė pirma dalis – „Gyvenimo ir veiklos panorama“, antra – „Kūrybos įžvalgos“. Pirmoji, biografinė dalis pereina per visą Juzeliūno gyvenimo kelią – nuo varganos vaikystės Šiaurės Lietuvos kaime, darnioje bežemių valstiečių šeimoje, iki garbaus Maestro gyvenimo saulėlydžio. Aštuoni dalies skyriai vaizdingai, nelyginant biografinis romanas, veda skaitytoją chronologiniais gyvenimo laiptais, per daugelį buities ir būties detalių atskleisdami besiformuojantį asmens charakterį, įgimtą ir išugdytą darbštumą; 13-os metų, tik pradžios mokyklą baigęs, Julius jau privalėjo pats sau duoną pelnyti: vasarą dirbo lauko darbus, su broliu ėjo į Latviją griovių kasti, statė tiltą per Beržtalio upelį ir įgijo pirmąjį amatą batsiuvio Dambrausko dirbtuvėlėje. Iš dainuoti mėgusios mamos paveldėjęs muzikalumą, būdamas pastabus, labai smalsus, atkaklaus būdo, jis intuityviai ir sąmoningai veržėsi į muzikos mokslą. Juzeliūnas vėlai atėjo į muzikos kelią – į muzikos mokyklą, praėjęs karo tarnybą Zoknių oro uoste, įstojo būdamas 23 metų. Tačiau iš knygos puslapių sužinome, kad iki tol jis savarankiškai mokėsi griežti smuiku, tėvo nupirktu už tris litus, vėliau gitara, klarnetu, susiremontavo išklerusį fortepijoną ir valandų valandas nuo jo nesitraukė. Pakliuvus į rankas Teodoro Brazio „Muzikos teorijos“ vadovėliui, pramoko natų rašto, grojo kaimo kapeloje, giedojo muzikologo Adeodato Tauragio tėvo Juozo Pėželio vadovaujamame Žeimelio bažnyčios chore, net vis dažniau pavaduodavo bažnyčios vargonininką. Juozo Karoso vadovaujamoje Šiaulių muzikos mokykloje Julius pasirinko vargonų specialybę, bet, greta to, garsaus pedagogo Igno Prielgausko klasėje mokėsi fortepijono, o mokyklos orkestre trūkstant altininkų pramoko net altu griežti, vedė chorą ir vargoninkavo Jėzuitų bažnyčioje, dėstė muziką aukštesniojoje prekybos mokykloje, suaugusiųjų gimnazijoje. Bet visada jam labiausiai rūpėjo, „kaip yra surėdyti muzikos kūriniai“? Todėl uoliai mokėsi harmonijos, polifonijos, egzaminams parašė sudėtingą dvitemę fugą, sukomponuodavo ir originalių kūrinių, nuolat įterpdamas aštresnį disonansą, ... ir vis dažniau galvodavo apie kompozicijos studijas Kauno konservatorijoje.

 

Pasiremdamas Ambrazo knyga, sąmoningai detaliau aptariau Juzeliūno jaunystės epizodus, dargi pridursiu ir asmenybes, kurios supo bręstantį muziką (tarp mokytojų – Juozas Karosas, Stasys Vainiūnas, Ignas Prielgauskas, Algirdas Julius Greimas, Julius Gaidelis, tarp bendramokslių – Eugenijus Paulauskas, Saulius Sondeckis, Algimantas Kalinauskas, Jurgis Fledžinskas, Kornelija Kalinauskaitė...), idant gautume atsakymą į daugeliui svarbų klausimą, kurgi glūdi Juzeliūno muzikos interesų lauko įvairiapusiškumo, visuomeniškumo, aukštų moralinių nuostatų šaknys. Antra vertus, tai pavyzdys, kokį autentišką, dokumentais ir gyvais liudijimais pagrįstą, išsamiai informatyvų tolesnį tekstą per visą didžiulę knygą dovanoja mums Ambrazas. Įsidėmėtinas knygos I dalies privalumas – bemaž kiekviename puslapyje pateikiamos gyvos pokalbių su Juzeliūnu ištraukos ar kitų liudytojų citatos.

 

Kauno konservatorijoje Juzeliūnui pasisekė: peržiūrėjęs keletą jo kūrinėlių, visų studentų geidžiamas pedagogas, pripažintas kompozitorius Juozas Gruodis priėmė jį į savo klasę. Bendro darbo sėkmę garantavo ne tik aukštas mokytojo profesionalumas ir tokie pat aukšti reiklumo kriterijai, bet ir tapačios mokytojo ir mokinio ideologinės, estetinės nuostatos – muzikos tautinis savitumas, individualumas ir muzikos šiuolaikiškumo, novatoriškos kalbos siekis. „Broliuk, jeigu nori suvokti ir atspėti lietuvišką harmoniją, įsiklausyk dainuojant liaudį, pajusk nuotaikos visumą ir išreikšk savo kūrinyje taip, kaip pajusi savo sieloje“, – Čiurlionio pavyzdžiu mokė Julių Gruodis (53 p.). Panašūs priesakai lydėjo Juzeliūną visą gyvenimą, kūryboje ir pedagoginiame darbe. Tokiomis gairėmis remiantis baigiant konservatoriją parašyti ir labai gerai įvertinti pirmieji stambūs kūriniai – Sonata fortepijonui ir Pirmoji simfonija.

 

Kompozitoriaus diplomas kišenėje, profesiniai sparnai išskleisti. Tačiau... Trenkė ideologinis perkūnas – 1948 m. sovietinio VKP(b) CK nutarimas, kuris davė pradžią „raganų medžioklei“ formalizmo mene beieškant. Jo bruožų „aptikta“ net Karoso, Dvariono ir, žinoma, Gruodžio muzikoje. Ambrazas cituoja Juzeliūną: „Po nutarimo Gruodis tuoj pat peržiūrėjo mano rašomą simfoniją ir, kur tik rasdavo drąsesnį sąskambį, tuojau pat taisė, sakydamas: „Žinai, broliuk, braukiam, braukiam, čia gali užkliūti“... Priverstas parašyti atgailaujantį straipsnį, Gruodis palūžo, neatlaikė širdis...

 

Mokytojo perspėjimas buvo pranašiškas: tas atslinkęs „juodas debesis“ kuriam laikui užgesino novatoriškas Juzeliūno intencijas. 1949 m. pradėta Antroji simfonija, kiek vėliau „Herojinė poema“ ir „numerių“ baletas „Ant marių kranto“ (premjera 1953 m.) pasuko jo kūrybą akademizmo kryptimi: muzikos kalba supaprastėjo (suprastėjo?), atsirado griežtas tonalumas, tercinė harmonija, pavaldi diatonikos logikai; „disonansiniai sąskambiai pasirodo epizodiškai, dramaturginiais sumetimais, siekiant perteikti kokius nors negatyvius reiškinius. Tačiau ir palyginti kukliomis harmonijos priemonėmis kompozitorius pasiekdavo ryškaus spalvingumo“ (435 p.). Toks estetinis ir stilistinis kompozitoriaus „atsitraukimas“ buvo istoriškai determinuotas turint omenyje dar ir tai, kad minėtieji kūriniai sukurti studijuojant tuometinio Leningrado konservatorijos aspirantūroje (1949–1952). Tačiau jauno kompozitoriaus talentas, subrendęs meistriškumas, spalvinga lietuvių folkloro medžiaga persunktas muzikinis audinys įtvirtino šiuos kūrinius tarp to meto iškiliausių lietuvių muzikos pavyzdžių. Jie buvo plačiai atliekami Lietuvoje ir Sovietų Sąjungos scenose. Įspūdinga, kad baletas „Ant marių kranto“ 1953–1964 m. vien Vilniaus operos teatre sulaukė net 250 spektaklių! Tačiau Ambrazas sako: „Toks baleto populiarumas buvo ir gana pavojingas. Juzeliūnas, maksimaliai supaprastinęs savo muzikinę kalbą, priartėjo prie ribos, kurią peržengus grėsė kūrybos stagnacija ir subanalėjimas. Kompozitorius tai pajuto ir pasuko kūrybinių ieškojimų keliu.“ (454 p.)

 

Juzeliūno gyvenimas, veikla ir toliau monografijoje aptariami su kronikininko kruopštumu, lengvu sakiniu, vaizdinga, šilta kalba, kurioje justi nuoširdus prielankumas aptariamam objektui. Chronologiška seka komentuojami ir kūriniai, tai esminė kūrybinės biografijos dalis: aptariamos jų atsiradimo aplinkybės, kūrybos proceso peripetijos, kūrinių atlikimo istorija ir kitos bendrosios kūrinių charakteristikos. Antai detektyvo ar net pamfleto stiliumi tragikomišką operos „Sukilėliai“ duobėto kelio į sceną istoriją monografijos autorius vaizdžiai aprašo net 15-oje knygos puslapių, pateikiama ir panaši istorija su antrąja jo opera „Žaidimas“. Čia vertingų faktų ras ir atskirų atlikėjų istorikai. Taip pat pateikiamos nuorodos į kritikos, kolegų, klausytojų refleksiją kūrinių adresu.

           

Vėlesnių, „revoliucingų“ Juzeliūno kūrybos etapų apžvalga ir detali kūrinių analizė, palydėta daugeliu faksimilinių ir notografinių pavyzdžių, pateikiama antroje monografijos dalyje „Kūrybos įžvalgos“. Čia, vėlgi chronologine seka, analizuojami visi stambesnieji kūriniai, jų pavyzdžiu sprendžiant konkrečias kompozicinės sistemos teorines problemas: „harmonijos lietuviškumo paieškos“, „individualios tonacinės-harmoninės sistemos genezė ir plėtra“, „polifonijos proveržis“, „ritmikos ir koloristikos naujovės“. Knygos autoriui gal vertėjo ne tik retkarčiais švelniai pabarti Juzeliūną („kūrinio darybos racionalizmas kiek užgožia jo emocinį paveikumą“ (294 p.), ar „įsivyravęs racionalus, konstruktyvus muzikinis mąstymas atsiliepė kai kurių kūrinių emociniam poveikiui“ (572 p.), bet kritiškiau įvertinti kompozitoriaus konstruktyvių išradinėjimų azartą ir iškelti principinį klausimą: ar pedantiškai sunerta atrinktų ląstelių dėlionė koreliuoja su klausos recepcija ir emociniu-dramatiniu vyksmu; ar toji sistema išskleidžia kompozitoriui sparnus, ar atvirkščiai – pakerpa juos?

 

Atskiras skyrius „Sutartinių tradicija“ yra skirtas šio unikalaus folklorinio žanro būviui Juzeliūno kūryboje. Juk, greta Vainiūno, Juzeliūnas yra vienas ryškiausių šio žanro tyrėjų ir puoselėtojų: išties nerasime jo kūrinio, kuriame sutartinių tradicija nebūtų įdiegta citatų ar, kas svarbiau, konstruktyvių transformacijų melikoje, ritmikoje ar harmonijoje pavidalu.

Aptariant kapitalinę Ambrazo monografiją, būtina stabtelti prie tų Juzeliūno gyvenimo ir veiklos aspektų, kurie jį ryškiai išskyrė iš daugelio kitų, ramiai, pavyzdingai muziką rašančių kompozitorių profesionalų. O tos temos – Juzeliūnas kaip mokslininkas ar kaip visuomenės ir politinis veikėjas. Knygoje nuosekliai, puslapis po puslapio charakterizuodamas Juzeliūno darbštumą, smalsumą, aistrą sužinoti, „kaip surėdytas muzikos kūrinys“, autorius parengė skaitytoją pripažinimui, kad mokslinė veikla neišvengiamai turėjo tapti Juzeliūno profesinio gyvenimo atšaka. Pirmas stambus mokslinis opusas buvo Leningrado konservatorijos aspirantūroje parengta ir apginta kandidatinė disertacija, kaip privalomas priedas prie aspiranto programos kūrybinės dalies – Antrosios simfonijos. Toliau kompozitoriaus mąstytojo plunksna miklinama moksliniuose ir publicistiniuose straipsniuose, jo viešose paskaitose, kalbose, pokalbiuose ir, žinoma, profesoriaus ilgamečiame pedagoginiame darbe su studentais. Bet daug kam netikėtas posūkis buvo Leningrado konservatorijos profesoriaus Anatolijaus Dmitrijevo Juzeliūnui pasiūlyta mintis parengti mokslų daktaro (habilituoto daktaro) disertaciją. Ambrazas išsamiai ir vaizdžiai, su aiškiu pozityvu Juzeliūno atžvilgiu, aprašo šią dar vieną „detektyvinę“ istoriją. Lietuvos konservatorijai (visų pirma jos kompozicijos, muzikos teorijos ir istorijos katedrų vedėjams) oficialus Leningrado konservatorijos vadovybės raštas (1971 m.) apie priimtą gynimui Juzeliūno disertaciją „Akordo sandaros klausimu“ teigiamo įspūdžio nepadarė. Konservatorijos katedrų vedėjai Leningradan išsiuntė neigiamą atsiliepimą. Bet Juzeliūnas nebūtų Juzeliūnas, jis, pasak Ambrazo, „ginklų nesudėjo“. Išsireikalavo, kad disertaciją svarstytų Lietuvos kompozitorių sąjunga. Šįkart po ilgų diskusijų, nepaisant daugelio kritinių pastabų, atsiliepimas buvo teigiamas. 1972 m. gruodžio mėn. disertacija sėkmingai buvo apginta, ir Juzeliūnas tapo trečiuoju Lietuvoje muzikologijos daktaru. Juzeliūno disertacijoje ne tiek dėmesio skiriama jau esamų dalykų analizei, kiek naujų dėsnių, naujų kompozicijos galimybių kūrimui. Darbas prie šios disertacijos, gvildenančios revoliucingai naujas, nacionalinio folkloro pagrindu grįstas akordo sandaros galimybes, pakreipė visą tolesnę Juzeliūno kūrybą. O tyrimus tęsiant gimė akordų „akustinio intensyvumo“ sąvoka ir nauji sąskambių traukos principai bei melodinių darinių, formuojamų iš folkloriškai grįstų struktūrinių ląstelių, teorinės-praktinės koncepcijos. Kas be ko, idėjų ir impulsų šiems Juzeliūno tautiškai orientuotiems moksliniams-meniniams atradimams teikė jo ilgametės ne tik lietuviškojo folklorinio meloso, bet ir Afrikos bei Azijos tautų muzikos kultūrų studijos.

 

Išsamesnis knygos aptarimas reikalautų skirti daugiau dėmesio plačiai ir entuziastingai A. Ambrazo nušviestam, fenomenaliam muziko Juzeliūno užsiangažavimui visuomeninėje ir politinėje veikloje, kurį galime palyginti su kompozitoriaus kolegos ir bičiulio muzikologo Vytauto Landsbergio darbais lietuvybei ir Lietuvos valstybei. Nuolatinės Juzeliūno iniciatyvos, invazijos į daugelį Lietuvos kultūros, visuomeninio gyvenimo, mokslo, etnologijos ir muzikos sklaidos, muzikinio švietimo, menininkų buities reikalų, jo autoritetingas darbas Sąjūdžio pirmeivių gretose, Lietuvos kompozitorių sąjungoje, Represijų Lietuvoje tyrimų centre... – kaip visa tai tilpo aktyvaus muzikos kūrėjo ir pedagogo, nuolatinio inovacijų spiritus movens kasdieniniame gyvenime? Šią reikšmingą piliečio patrioto, „idėjų generatoriaus“, meninio jaunimo adoruojamo lyderio veiklą ir jos refleksiją Ambrazo knygoje derėtų aptarti didesnės apimties tekste.

 

Perskaityti fundamentalią Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Algirdo Ambrazo monografiją „Julius Juzeliūnas“ man buvo didžiulis iššūkis ir nuotykis. Sekdamas autoriaus adoruojamo kompozitoriaus gyvenimo pėdsakais jaučiausi taip, tarsi detaliai nagrinėčiau man pažįstamos šalies atlasą, žavėdamasis patyrusio gido pastebėjimais ir rekomendacijomis. Tekstas, kuriame nėra bereikšmių sakinių, kupinas spalvingų linijų, daug reiškiančių, įžvalgių konstatacijų ir ženklų, daugybės nuotraukų. Vis pamanydavau, ar kas iš mūsų sugebėtų surašyti tokio detalumo, istorijos vingių kontekstus atitinkančią autobiografiją? Dargi ir išskleisti Juzeliūno išgyventos sovietinės ideologijos psichologiją, nuolatinę politinio-ideologinio klimato kaitą, visos mūsų kultūros potvynius ir atoslūgius? Viskas pagrįsta autentiškais dokumentais: įvykiai, jų stenogramos ir datos, dalyvaujantys asmenys, liudijimai. Ir visa ši faktologinė dokumentika paskleista sklandžia, gražia, vaizdžia rašytojo kalba, sakinys mezga kitą sakinį. Ši monografija, apoteozė Juzeliūnui – tikra grožinė, istorinė-meninė enciklopedija!

 

Autoritetingiausio ir produktyviausio mūsų muzikologo teoretiko (bet juk jis ir istorikas!) Ambrazo „galva pramušta“ ne tik Gruodžiu ir Juzeliūnu. Jis gilinosi į lietuvių muzikinį folklorą, skleidė žinias apie Lietuvos muzikologijos ištakas (Liauksminas, Dileckis, Hollandas, Brazys), pristatė mums užsienio autorių muzikologines koncepcijas (Zarlino, Riemannas, Schenkeris, Cholopovas), daug rašė apie šiuolaikinę lietuvių muziką ir jos autorius, yra simfonijos žanro specialistas, muzikos tautiškumo prielaidų, muzikos kūrinių analizės ir formų nepralenktas žinovas ir, žinoma, tritomės Muzikos enciklopedijos vyriausiasis redaktorius, poros šimtų straipsnių joje autorius bei „Lietuvos muzikos istorijos“ II knygos rengėjas ir autorius. Jei manęs paklaustumėte, ko palinkėčiau mūsų kompozitoriams, pasakyčiau: įsigykite savąjį apologetą, tokį, kaip eruditas ir geranoris propaguotojas Algirdas Ambrazas!