Kinas
Broliai Ethanas ir Joelis Coenai niekada nesiliovė flirtavę su kino istorija. Naujasis jų filmas „Šlovė Cezariui!“ („Hail, Caesar!“, JAV, 2016), atidaręs Berlyno kino festivalį, grįžta prie filme „Bartonas Finkas“ narpliotos Holivudo užkulisių temos.
1951-ieji. Kol Amerika kovoja Šaltajame kare, o propaganda skleidžia komunizmo baimę, klesti dabar klasikiniu vadinamas Holivudas, kuriame vienas po kito kepami lengvi eskapistiniai filmai. Studijoje „Capitol Pictures“ jau įpusėtas istorinis epas „Šlovė Cezariui! Kristaus istorija“, čia taip pat filmuojamas vesternas, miuziklas su ilgais choreografiniais numeriais, stebuklinė pasaka bei kelios kostiuminės dramos.
Pagrindinis filmo herojus – Edis Maniksas (Josh Brolin). Jo prototipas – garsusis „MGM“ studijos prodiuseris Eddie Mannixas, kino istorijoje žinomas „tvarkdario“ vardu. Jis prižiūrėjo ir prireikus taisė aktorių įvaizdžius, nuo kurių priklausė studijos reputacija. Maniksas tarsi cerberis rūpinasi, kad joks skandalas neišeitų už studijos ribų, tačiau iš filmavimo aikštelės dingus pagrindiniam aktoriui padėtį suvaldyti tampa vis sunkiau. Maniksas net svarsto galimybę iškeisti studiją į ramų darbą aeronautikoje, tačiau prieš tai reikia baigti filmą ir atlaikyti Holivudo paskalų medžiotojų ataką. Tilda Swinton, netikėtai įsispraudusi į siaurutėlius pretenzingus kostiumus, vaidina dvynes Torą ir Tesali Teker, kurių personažai sukurti remiantis nuolat aršiai konkuravusių feljetonisčių seserų Annos Landers ir Abigailės Van Buren istorija.
Dingusi žvaigždė – pagrindinį istorinio epo herojų vaidinantis Beirdas Vitlokas. Jį pagrobė komunistų grupelė, pasivadinusi „Ateitimi“, sudaryta daugiausia iš atlygiu studijose nepatenkintų, į komunizmą atsivertusių scenaristų. Deherojizuotą, nuolat apsvaigusį ir situacijoje nesigaudantį Vitloką vaidina George’as Clooney, kuris įkvėpimo semiasi iš Mervyno LeRoy’aus filmo „Quo vadis“ (1951) aktoriaus mediniu veidu Roberto Tayloro. Ne paslaptis, kad tokiuose filmuose aktorystės gebėjimai nebuvo prioritetas nei eiliniams žiūrovams, nei studijos vadovams. Kita vertus, Holivude buvo ir keli idealistai režisieriai, turintys autorinių iliuzijų (kaip Ralpho Fienneso vaidinamas režisierius Lorensas) ir nesėkmingai bandantys savo aktoriams įpūsti profesinio talento.
„Šlovė Cezariui!“ – tai citatų ir Holivudo istorijos siužetų rinkinys. Undinėlė Di Ana (Scarlett Johansson) primena aktore tapusią plaukikę Esther Williams bei 4-ojo dešimtmečio skandalą, kai Holivudo aktorė Loretta Young filmuodamasi pastojo nuo partnerio Clarko Gable’o ir studija buvo priversta slėpti nėštumą. Filmo leitmotyvu tampa aktorių vaidmenų ekrane ir jų realių charakterių priešprieša. Dailioji Di Ana prabyla šiurkščiais, prasčiokiškais keiksmais, o pavyzdinį Amerikos jūreivį vaidinantis Fredo Astaire’o miklumo šokėjas Bartas Garneris (Channing Tatum) iškelta galva plaukia pasitikti rusų povandeninio laivo. Ši scena, beje, galėtų būti paimta iš sovietų propagandinio filmo.
Coenai romantiškai žvelgia į filmo kūrimo užkulisius, kur užkietėjusi rūkalė ir montažo režisierė (legendinė Margareta Booth) savo celėje virtuoziškai valdo muviolą, o visų religijų dvasininkai aptarinėja scenarijaus moralumą, tačiau filmas tuo ir baigiasi. Rodos, kiną įsimylėjusiems didiesiems kino postmodernistams knietėjo tik „pasismaginti“ kopijuojant banalų, eskapistinį kiną, sužaisti „filmą filme“, ir tiek. „Šlovė Cezariui!“ aukštyn pakylėja tik įspūdingas aktorių ansamblis: personažai jiems leido užmegzti dialogą ne tik su kino istorija, bet ir su ankstesniais savo vaidmenimis. Kita vertus, tokiu filmu be pabaigos, pilnu politinių motyvų, Coenai tarsi primena, kad kapitalistinė Holivudo studijų sistema ir toliau gyvuos, nes ją maitina nuo to paties kapitalizmo realybės bėgantys kasdienybės riteriai, ieškantys kuo įspūdingesnės ir vis mažiau įpareigojančios pramogos. Neatsitiktinai kairuoliškos idėjos filme skamba prabangioje viloje, laikant rankoje martinio taurę.
