7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Šiuolaikinės dramaturgijos festivalis „Dramokratija“ pristatė pjesių skaitymų programą

Šių metų festivalio šūkis - „Mūzos eina out“. Jaunieji dramaturgai tiki, jog įkvėpimas gali slypėti už kiekvieno kampo, tereikia paklaidžioti po savo miestą ir pavedžioti žiūrovus, tad festivalis džiaugiasi gausiu draugų būriu visame Vilniuje. „Dramokratija 2016“  skaitymai vyks Bukowski bare, SOHO klube, Downtown forest hostel & camping terasoje, Morning glory kavinėje, Swedbank terasoje, Profsąjungų rūmuose, ŠMC kavinėje. Pirmajame festivalyje pernai vyko verstų užsienio pjesių skaitymai. Šiais metais dramaturgai pristatys pačių rašytus kūrinius. Daugumai jų tai bus rašymo teatrui debiutas. Po kiekvieno renginio kūrėjai kvies žiūrovus į diskusijas.

 

Teatro sąjungoje - Rusų dramos teatro aktorių šeimyninis vakaras

Balandžio 18 d., pirmadienį, 18 val. Lietuvos teatro sąjungoje – ypatingas aktorių šeimynos vakaras. Rusų dramos teatro aktoriai Valentina Lukjanenko, Michailas Makarovas ir jų dukra aktorė Jekaterina Makarova kviečia į bendrą kūrybos vakarą „Teatro vingiai“.

 

Sugrįžtantis paveldas

Istorijos peripetijų ir laiko tėkmės tandemas dažnai būna negailestingas. Taip nutiko, kad XIX a. antroje pusėje Lazdijuose gimęs virtuozas, nuo mažumos žavėjęs Varšuvos, Peterburgo, vėliau Berlyno, kitų Europos miestų klausytojus, o galiausiai tapęs žinomu Los Andželo menininku, smuikininkas ir kompozitorius Josephas Achronas (1886–1943) Lietuvoje yra praktiškai nežinomas. Tai vienas iš daugelio atvejų, ypač palietusių litvakų kilmės menininkus ir mokslininkus. Emigrantai litvakai, išsivežę su savimi svarbiausias išugdytas savybes – darbštumą, žinių troškimą, didelį norą ir siekį mokytis, tolimose plačių galimybių žemėse tapo pasauliniais vardais dailės, muzikos, fotografijos, mokslinių išradimų srityse. Tais pačiais 1886 metais, ir net tą patį gegužės mėnesį, Lazdijuose, smuikininko ir kantoriaus mėgėjo šeimoje gimė būsimasis smuikininkas virtuozas Josephas Achronas, o Seredžiuje, rabino šeimoje – Asa Yoelsonas, tapęs Al Jolsonu – Brodvėjaus ir Holivudo superžvaigžde, JAV estrados artistu, aktoriumi, dainininku. Juos abu, kaip ir 1901 m. Vilniuje gimusį Jaschą Heifetzą, gyvenimas, laimė, išvedė iš Lietuvos ir Europos, kur žydų bendruomenė vėliau, Hitleriui Vokietijoje atėjus į valdžią, buvo pasmerkta sunaikinimui. Šie trys virtuozai, kiekvienas savaip, įsitvirtino JAV ir paliko ryškų pėdsaką muzikos istorijoje. Beje, jaunesnysis Achrono brolis Izidoris Achronas, pianistas ir kompozitorius, daugiau nei 10 metų buvo Jaschos Heifetzo akompaniatorius.

Cukruotas būtasis

Mėgstamiausias parodų žiūrėjimo būdas: jokių anotacijų, aprašymų, rekomendacijų, tik kokį skaidrų pavasario rytą (vakarą ir etc.) užeini visai netyčia, suviliota plakato, lango, draugo, užsuki nepasiruošusi, kol susivoki jau beeinanti siūlomais suvokimo (pojūčių ir etc.) takeliais (arba skriejanti), o tik vėliau, jau sugulus įspūdžiams ir interpretacijoms, perskaitai, apie ką gi tai buvo. Paslapties, pažado jausmas taip pritinka menui, kad kartais stengiuosi net dirbtinai jį sukurti, neskaitydama užrašų po kūriniais ir įsivaizduodama, kad, tarkim, Fluxus skirta paroda yra garsaus šiuolaikinio menininko kūrinys. Eglės Ulčickaitės parodoje „Chrono-teka“ Pamėnkalnio galerijoje atsidūriau būtent taip – neplanuotai, ant sienos kabantį tekstą tyčia praėjau, pavadinimų irgi neskaičiau, nes straipsnio rašyti visiškai nesiruošiau. Tiesa, su menininkės ankstesne kūryba buvau kiek susipažinusi, tačiau parodos anotaciją peržiūrėjau vėliau, tik po keleto dienų, kai patirtas susidūrimas su paveikslais virto nemaloniu, baksnojančiu alkūne ir reikalaujančiu jį parašyti tekstu.

 

Reklamoje prieš filmą (dabar daugelis iš mūsų saulėtas dienas leidžia tamsiose „Kino pavasario“ filmų salėse) rodoma besibučiuojanti pora ir sakoma, kad tai, ką sukurs mūsų vaizduotė, iš tiesų jai nurodo padaryti garso takelis – jei fone girdėsime bauginančius garsus, galime pagalvoti, kad jau sėlina blogis ir tuoj abu nužudys, o jei gros roko muzika – kad meilužiai netrukus apiplėš banką. Manau, tapyba ar, tiksliau, menininko tapysena gali tą patį. Daro tą patį. Nes turiniai (siužetai, idėjos ir etc.) kitaip neturėtų tų rankų, čiumpančių mus ir tempiančių ten, kur jiems atrodo reikalinga. Ulčickaitės potėpiai skambėjo unisonu su saulėta pavasario dienos pradžia. Lengva, beveik šmaikšti, gaivi, neužkankinta tapyba, viskas atlikta lyg vienu įkvėpimu, kaip meistriška džiazo improvizacija, tik leidžianti nutuokti, kiek daug įdirbio reikalauja toks matinis, „neriebaluotas“ paveikslų paviršius. Pavasarinis, aksominis. Ką tik išsprogę lapai.

Nematomi žmonės

Ateina toks laikas, kai žmogus tampa nematomas. Jis paprasčiausiai pasensta – nebesutinka gatvėse smalsių žvilgsnių ir pats nežiūri į kitus, kavinėje ilgai laukia, kada prieis padavėjas, parduotuvėje – kada jo menkais norais susidomės pardavėja. Žmogus tarsi atsiduria už nematomos ribos, kurią nubrėžė specialiai vartotojams sukurtas jaunystės kultas. Bet tai geriausias laikas įsiklausyti į save, pagaliau imtis to, ką jau seniai norėjai padaryti.

 

Nežinau, ar tikroji Philomena Lee jautėsi panašiai, bet Stepheno Frearso filme „Filomena“ (LRT Kultūra, 20 d. 22.30) ją suvaidinusi Judi Dench apie tai primena. Kaip jau supratote, filmas pasakoja tikrą istoriją, kurią savo knygoje aprašė britų žurnalistas Martinas Sixsmithas. Frearsas – iš tų režisierių, kurie nestengia būti atpažinti iš pirmo filmo kadro. Greičiau atvirkščiai. Regis, šįkart jis nori kuo tiksliau perteikti Filomenos istoriją, kuri savaime yra sentimentali. Iš „Pavojingų ryšių“, „Mano gražiosios skalbyklos“ ar „Karalienės“ autoriaus – dendžio ir chuligano – to lauki mažiausiai. Bet galiausiai pradedi suprasti, kad paprasta istorija, verčianti ir juoktis, ir verkti, iš tikrųjų provokuoja, ypač suvokus, kad režisierius pakeliui dar ir gilinasi į tiriamosios žurnalistikos metodus bei poveikį masinei vaizduotei.

Kūrybinės industrijos Lietuvoje: tarp didžiųjų naratyvų ir kasdienybės

Skaidros Trilupaitytės knygos „Kūrybiškumo galia? Neoliberalistinės kultūros politikos kritika“ (Demos, 2015) laukiau itin nekantriai. Knygos šia tema mums reikėjo tikrai labai seniai; iš tiesų, būtų buvę gerai ją perskaityti jau 10-ojo dešimtmečio pradžioje: knygos tema buvo aktuali ir tada, ir yra dabar. Tačiau turėjo praeiti net ketvirtis amžiaus – o taip pasakius tampa visiškai nebejuokinga, – kad Lietuvoje pasirodytų rimta studija, apmąstanti vietinės šiuolaikinės kultūros politikos ir kultūros raidą kaip integralią pasaulinių procesų dalį.

„Kūrybiškumo galią“ turėtų perskaityti visi kultūros sferos darbuotojai nuo menininkų iki administratorių ir politikų. Mums reikia rasti naujas kritinio diskurso atramas, o kompetentinga diskusija apie tai, ar egzistuoja neoliberalios kultūros valdymo sistemos ir ar neoliberalizmo kritikai teisūs, būtų svarbus tolesnis žingsnis. Šioje esė ir pamėginsiu paliesti keletą šių klausimų; esė daugeliui atrodys kritiška – tai radikalios neoliberalizmo kritikos kritika, kuria siekiu parodyti, kad politinių ideologijų kova neturėtų pakeisti empirinio žinojimo ir supratimo.

Bet pirmiausia „Kūrybiškumo galia“ svarbi tuo, kad tai – visiškai naujo tipo knyga apie kultūros sektorių Lietuvoje. Kodėl tai pirma knyga? Kuo būtų galima paaiškinti sisteminės, empiriškai pagrįstos refleksijos apie Lietuvos kultūros gyvenimą trūkumą? Dažnai savęs to klausiu ir tuoj pat sau atsakau, nes tai yra visiškai akivaizdu: tai ne tik specialistų, mokslinių tyrėjų trūkumas, bet ir tų negausių kultūros politikos problemomis besidominčių specialistų laiko trūkumas. Lietuvos viešasis, o ir privatus sektorius, nors ir sparčiai besivystantys, vis dar toli atsilieka nuo vakarietiškų žinojimo ekonomikų: ir valstybės institucijų užsakomų tyrimų kiekiu bei pobūdžiu, ir nepriklausomų mokslinių tyrimų atvejais. Įvedusi „Lietuvos“ ir „kultūros politika“ į „Google Scholar“ paiešką, gaunu tik 224 rezultatus, o švediškas „svensk kulturpolitik“ – apie 14 000, „Irish“ ir „cultural policy“ – tarp 5000 ir 7000. Tik frazė „Lithuanian cultural policy“ duoda geresnį rezultatą – 3000, kas rodo, jog angliškai parašyta daugiau mokslinės literatūros apie Lietuvos kultūros politiką negu lietuviškai. Nesiūlau fetišizuoti skaičių, tačiau šie duomenys atspindi šiokią tokią Lietuvos akademinių tyrimų apie kultūros politiką situaciją, kuri galėtų ir turėtų būti daug geresnė.

Nuo raudos iki tango

Prieš savaitę rašiau apie pirmąjį Baltijos šalių orkestrų festivalio koncertą, kuriame grojo Estijos nacionalinis simfoninis orkestras. Balandžio 7 d. festivalį tęsė broliai latviai. Kongresų rūmuose pasirodė Latvijos nacionalinis simfoninis orkestras. Jis šiemet mini 90 metų sukaktį, nes, kaip ir estų kolektyvas, savo biografijos pradžia laiko 1926 m. įkurtą Latvijos radijo orkestrą. (Dabar jau norisi desperatiškai sušukti: ir mes tais pačiais metais radijuje turėjome orkestrą! Bet kažkodėl savo nacionalinio orkestro amžių skaičiuojame nuo 1940 metų, taigi tiesiog išmetėme 14 savo istorijos metų.)



Latvijos orkestrui nuo 2013-ųjų rudens vadovauja energingas trisdešimt šešerių metų dirigentas Andris Poga, koncertavęs su juo Frankfurto „Alte Oper“ ir Paryžiaus Eliziejaus laukų teatruose, gastroliavęs kitose užsienio šalyse. Jaunasis maestro šį garbingą postą užėmė sėkmingai padirbėjęs užsienyje. Po studijų Rygoje ir Vienoje Poga aktyviai reiškėsi Latvijoje, buvo žinomas dirigentas, subūręs kamerinį orkestrą „Konsonansas“, dirigavęs instrumentiniam kolektyvui „Rīga“. 2010 m. jis laimėjo pirmąją vietą antrajame tarptautiniame Jevgenijaus Svetlanovo dirigentų konkurse Monpeljė. Po sėkmingo konkurso jam buvo pasiūlytas Paryžiaus orkestro vadovo Paavo Järvi asistento darbas, paskui tokios pat pareigos ir Bostono orkestre. Jaunasis dirigentas išgarsėjo tarptautiniu mastu. A. Poga diriguoja žinomiems Europos ir Azijos orkestrams, 2014 m. jis pakeitė Loriną Maazelį ir Valerijų Gergijevą Paryžiaus orkestro gastrolėse po Azijos šalis. Įdomu, kad šį muzikantą dar studijų metais traukė filosofija, kurią greta muzikos ketverius metus jis studijavo Rygos universitete. Yra sakęs, kad jį ypač domino Immanuelio Kanto ir Edmundo Husserlio mąstymas. Poga jaučia tiesioginį muzikos ir filosofijos ryšį, šiuo požiūriu jam itin imponuoja Johanneso Brahmso muzika. Atvežtoje svečių programoje Brahmso nebuvo, užtat skambėjo Beethovenas, Vaskas ir Šostakovičius, pastarąjį Poga mėgsta labiausiai iš visų rusų kompozitorių.

Filmai apie save

Šių dienų kine režisieriui vis svarbiau turėti intelektualo, pavyzdžiui, kultūros antropologo, filosofo ar kulinarijos žinovo įvaizdį. Tada filmus ima gaubti ypatinga aura, neleidžianti abejoti kūrėjo išskirtinumu. Ji gaubia ir graikų režisierių Yorgosą Lanthimosą, kuris vadinamas vienu graikų Naujosios bangos pradininkų. Nežinau, ar ta banga egzistuoja iš tikrųjų, ar tai tik miklus festivalių kuratorių, siekiančių pristatyti kuo daugiau naujų reiškinių, triukas. Jaunų graikų kūrėjų filmų tema dažniausiai tampa kokia nors šiuolaikinės visuomenės problema arba yda – susvetimėjimas, yranti tradicinė šeima, jausmų baimė ar vyriškumo sąvokos transformacija. Problemai atskleisti dažnai naudojamas perdėjimo, banalios istorijos virtimo grotesku principas. Problema taip išdidinama, kad filmo realybė tampa vis labiau fantasmagoriška, o kūrinys įgyja alegorijos bruožų. Taip atsitiko Athinos Rachel Tsangari filme „Ševaljė“. Čia pažvejoti prabangioje jachtoje susirinkę vyrai pradeda žaisti žaidimą, kuris iš jų yra tobuliausias, ir taip įsijaučia, kad patys to nenorėdami atskleidžia silpniausias savo vietas. Visas filmas – nesiliaujantis pranašumo įrodinėjimas: lyginami įvairūs fiziniai sugebėjimai, santykiai su žmonomis ir artimaisiais, kraujo tyrimai ir, savaime suprantama, peniai – erekcija ar dydis. Tačiau tai, ką Tsangari gana monotoniškai įrodinėja visą filmą, glūdi paviršiuje, todėl „Ševaljė“ tapo ne dar viena šiuolaikinės visuomenės metafora, o greičiau pernelyg ištęstu anekdotu, kurio užtektų trumpametražiam filmui.

Tai ką vis dėlto švenčiam?

Ir aš kovo 18-ąją Juozo Miltinio dramos teatre buvau, teatro 75-ojo jubiliejaus minėjime dalyvavau, politikų aptakių kalbų apie teatrą klausiausi, priblokšta bejėgio reginio scenoje kelis kartus buvau bekylanti išeiti, tik – o kur eiti?! Į aikštę prie Miltinio paminklo? Dar kartą paskaityti virš įėjimo į teatrą kabančio absurdiško, agitpropo laikus primenančio transparanto apie Savčenko? Ar į bufetą nevilties apmalšinti? Taigi likau ir toliau vykdžiau numatytą ritualą – net prie prabangaus vaišių stalo buvau nuėjusi, nors nė vienas teatro žmogus vaišintis ar taurę pakelti nepakvietė... Sutikau kelis pažįstamus, visi tik gūžčiojo pečiais ir vienas kito klausinėjo: tai ką gi mes vis dėlto švenčiam? Ir ar švęsti yra ką? Bet apie viską nuosekliai, iš pradžių atsigręžiant į netolimą, o po to – ir į tolesnę praeitį.

Patirti istoriją

Pirmąjį šeštadienį po Kristaus prisikėlimo šventės (balandžio 2-ąją) Vilniaus Šv. Ignoto bažnyčioje skambėjo Johanno Valentino Mederio sakralinė oratorija „Pasijos pagal Matą“. Kūrinį atlikęs senosios muzikos ansamblis „Canto fiorito“ (meno vadovas Rodrigo Calveyra) klausytojams suteikė progą apmąstyti kaskart gluminančią žmonijos žiaurumo istoriją. Nors pastarojo kūrinio atlikimas būtų pritikęs Didžiosios savaitės koncertiniam laikotarpiui, margoje Vilniaus koncertų panoramoje tai buvo vienas iš kelių gavėnios ir šv. Velykų laikotarpiui skirtų koncertų. O gaila. Nes prasmingiausias laikas nuskambėti velykiniam repertuarui ateis tik kitais metais.

 

Koncertas atspindėjo ansamblio „Canto fiorito“ pasirinktą muzikinės veiklos viziją. Atlikėjai nesirenka „patikrintų“ muzikos kūrinių, nemasina klausytojų žėrinčio virtuoziškumo baroku. Ši kūrybinė komanda klausytojams siūlo mažiau žinomų kūrinių programas ir kaskart suranda sąsajų su mūsų kultūriniu regionu, kas atrodo prasminga ir ne visuomet paprasta. Tokia mintis, atrodo, buvo „išsakyta“ ir pastaruoju koncertu. Ar plačiai žinoma, kad vokiečių kilmės kompozitorius Mederis gyveno ir kūrė Baltijos regione? Mums nesvetimos yra jo gyvenimo ir kūrybos stotelės: Ryga, Talinas, Gdanskas, Karaliaučius. (Labai trokštant, bendros XVII a. kultūrinės erdvės kūriniu galima laikyti jo instrumentinę sonatą „Lenkų elgeta“). Mederio Pasijų atlikimas tą vakarą akivaizdžiai parodė, kad šis kūrinys mums – gera alternatyva „didžiųjų“ autorių opusams.

PUSLAPIS
IŠ
1003