Nuo raudos iki tango

Prieš savaitę rašiau apie pirmąjį Baltijos šalių orkestrų festivalio koncertą, kuriame grojo Estijos nacionalinis simfoninis orkestras. Balandžio 7 d. festivalį tęsė broliai latviai. Kongresų rūmuose pasirodė Latvijos nacionalinis simfoninis orkestras. Jis šiemet mini 90 metų sukaktį, nes, kaip ir estų kolektyvas, savo biografijos pradžia laiko 1926 m. įkurtą Latvijos radijo orkestrą. (Dabar jau norisi desperatiškai sušukti: ir mes tais pačiais metais radijuje turėjome orkestrą! Bet kažkodėl savo nacionalinio orkestro amžių skaičiuojame nuo 1940 metų, taigi tiesiog išmetėme 14 savo istorijos metų.)

Latvijos orkestrui nuo 2013-ųjų rudens vadovauja energingas trisdešimt šešerių metų dirigentas Andris Poga, koncertavęs su juo Frankfurto „Alte Oper“ ir Paryžiaus Eliziejaus laukų teatruose, gastroliavęs kitose užsienio šalyse. Jaunasis maestro šį garbingą postą užėmė sėkmingai padirbėjęs užsienyje. Po studijų Rygoje ir Vienoje Poga aktyviai reiškėsi Latvijoje, buvo žinomas dirigentas, subūręs kamerinį orkestrą „Konsonansas“, dirigavęs instrumentiniam kolektyvui „Rīga“. 2010 m. jis laimėjo pirmąją vietą antrajame tarptautiniame Jevgenijaus Svetlanovo dirigentų konkurse Monpeljė. Po sėkmingo konkurso jam buvo pasiūlytas Paryžiaus orkestro vadovo Paavo Järvi asistento darbas, paskui tokios pat pareigos ir Bostono orkestre. Jaunasis dirigentas išgarsėjo tarptautiniu mastu. A. Poga diriguoja žinomiems Europos ir Azijos orkestrams, 2014 m. jis pakeitė Loriną Maazelį ir Valerijų Gergijevą Paryžiaus orkestro gastrolėse po Azijos šalis. Įdomu, kad šį muzikantą dar studijų metais traukė filosofija, kurią greta muzikos ketverius metus jis studijavo Rygos universitete. Yra sakęs, kad jį ypač domino Immanuelio Kanto ir Edmundo Husserlio mąstymas. Poga jaučia tiesioginį muzikos ir filosofijos ryšį, šiuo požiūriu jam itin imponuoja Johanneso Brahmso muzika. Atvežtoje svečių programoje Brahmso nebuvo, užtat skambėjo Beethovenas, Vaskas ir Šostakovičius, pastarąjį Poga mėgsta labiausiai iš visų rusų kompozitorių.

Koncertas prasidėjo Ludwigo van Beethoveno Koncertu smuikui ir orkestrui G-dur. Solistė – gerai pažįstama Gidono Kremerio orkestro „Kremerata Baltica“ pirmoji koncertmeisterė Eva Bindere, grojusi orkestre devynerius metus. Ji išsitarė, kad „Kremeratoje“ praleisti metai – laimingiausias jos gyvenimo laikotarpis. Tik šeimyninės aplinkybės nulėmė pasitraukimą iš orkestro. Smuikininkė koncertuoja kaip solistė ir su įvairiais kameriniais ansambliais. 2004 m. ji subūrė styginių kvartetą „Euphonia“, pelniusį aukščiausią Latvijos muzikinį apdovanojimą – „Didįjį muzikos prizą“. Nuo 2008-ųjų Bindere dėsto Latvijos muzikos akademijoje.

Beethoveno Koncerto muziką nuspalvino šilta smuikininkės Evos Binderės asmenybė. Ypač jautriai ji griežė pirmąją kūrinio dalį, žavėdama rimtimi ir susikaupimu. Jautėsi įsiklausymas į frazių piešinį, jautrus motyvų pateikimas, tikslūs emociniai atspalviai. Jos grojimo maniera – kamerinė ir švelni, sakytum, moteriška, nors tokie epitetai šiais laikais gal nelabai priimtini. Beethoveno muzikos samprata ir artikuliacija bei išgaunamas instrumento garsas man šiek tiek priminė Gidoną Kremerį. Gal tai perimta nesąmoningai, juk daug metų muzikuota kartu. Su Kremeriu groti jai teko ne tik kaip orkestro narei, bet ir atliekant solinius kūrinius. Tikriausiai savitas atlikėjos mąstymas paskatino pasirinkti kitas nei įprasta Beethoveno koncerto kadencijas, kurių nebuvo girdėję daugelis koncerte buvusių muzikantų ir net smuikininkų. Prisiminiau, kad Gidonas Kremeris taip pat grojo kitokias, visai naujas Alfredo Schnittke’s kadencijas. Eva Bindere atliko ne dažniausiai grojamas Fritzo Kreislerio, bet Josepho Joachimo visoms trims koncerto dalims parašytas kadencijas. Ypač sudėtinga buvo pirmosios dalies kadencija, į kurią legendinis smuikininkas sudėjo daug techninių užduočių, turinčių atskleisti atlikėjo meistriškumą ir fantaziją. Bindere šiuos sunkumus garbingai įveikė. Buvo tikrai naudinga ir įdomu susipažinti su Joachimo kūryba, nors man jo kadencijos nepasirodė geresnės už Kreislerio. Orkestras buvo dėmesingas solistės partneris.

Latvijos orkestras rūpinasi savų kompozitorių muzikos sklaida. Tad logiška, kad ir į šią programą buvo įtrauktas latviškas opusas. Tai Pēterio Vasko, šiemet švenčiančio 70-metį, „Lauda“. Lietuviams seniai pažįstamas kūrėjas šiuo metu yra labiausiai pasaulyje išgarsėjęs latvių kompozitorius. „Lauda“ – sovietinių laikų kūrinys, sukurtas 1986 m., kai buvo mąstoma apie savarankišką Latvijos valstybę ir meldžiamasi priešinantis represiniam režimui. Apie tai kompozitorius byloja labai aiškiai. Tai malda, prasidedanti tylutėliai, keliais minorine tercija grįstais žemos fleitos garsais, panašiais į dzūkišką „Bėkit, bareliai“ motyvą. Paskui, dinamiškai banguodama, muzika plečiasi, keičiasi dermės, instrumentų sudėtis, kol pakylama į griausmingą viso orkestro tutti kulminaciją su būgnais ir varpais. Tada ir vėl nuosekliai sugrįžtama į tylą. Pats pirmasis šios maldos garsas – varpas, panašus kaip estų koncerte Arvo Pärto opuso, abiejų kūrinių pabaiga irgi panaši. Tačiau muzikinė medžiaga visai skirtinga. Vasko kūrinys grįstas folklorinėmis intonacijomis, labai artimomis lietuviškoms, o kai kurie kūrinio epizodai priminė Broniaus Kutavičiaus muziką.

Latvijos nacionalinio orkestro meninis pajėgumas ypač akivaizdžiai atsiskleidė atliekant Dmitrijaus Šostakovičiaus Pirmąją simfoniją, sukurtą 1925 metais. Pas mus neatliekama (bent man neteko jos girdėti mūsų koncertuose) simfonija pribloškė muzikinių idėjų originalumu, nepaprasta aštuoniolikmečio kompozitoriaus vaizduote, maksimaliai išnaudotais simfoninio orkestro raiškos ir spalvų resursais. Nors akivaizdžios ironijos ir sarkazmo joje esama, dar nesigirdi to juodo pesimizmo, kuris atsiras populiariose vėlyvosiose simfonijose. Keturių dalių kūrinyje juntamas noras perteikti asmeninę patirtį ir porevoliucinės aplinkos aktualijas. Meistriškai kuriamas kažkokio chaotiško judėjimo, pertraukiamo staigių trūkčiojimų, sustojimų, perspėjančių signalų, įspūdis. Girdime ir jausmingos lyrikos, tačiau ji taip pat nutraukiama. Pradžioje minėjau, kad maestro Poga labai vertina Šostakovičiaus muziką. Tai buvo akivaizdu, sekant užtikrintą vadovavimą orkestrui. Virtuoziškas užduotis muzikantai įveikė pagirtinai. Gal tik viena kita smulkmenėlė nebuvo ideali. Muzika iš tiesų įtraukė ir vertė fiksuoti vis naujus muzikinius vaizdinius, keistai susipinančius, išsiskiriančius ir galiausiai kompozitoriaus nukreiptus į staigų galutinį nušvitimą.

Labai entuziastingas atlikimas sulaukė karštų aplodismentų. Laukiame biso, ir staiga suošia styginiai, suskamba tango melodija. Simfoninis orkestras pavirto simfodžiazu. Jei tasai Janio Ivanovo tango (iš kažkurio kino filmo, tai man pasakė viena orkestro dalyvė) būtų atliekamas kitokiame kontekste, būtų puiku, bet po sudėtingos Šostakovičiaus simfoninės drobės tai tapo banalybės pliūpsniu... O maestro Pogos intencijos, pasirodo, buvo kuo geriausios: parodyti lietuviams, kad latvių muzika ne vien tik liūdna ir tragiška.