Ateina toks laikas, kai žmogus tampa nematomas. Jis paprasčiausiai pasensta – nebesutinka gatvėse smalsių žvilgsnių ir pats nežiūri į kitus, kavinėje ilgai laukia, kada prieis padavėjas, parduotuvėje – kada jo menkais norais susidomės pardavėja. Žmogus tarsi atsiduria už nematomos ribos, kurią nubrėžė specialiai vartotojams sukurtas jaunystės kultas. Bet tai geriausias laikas įsiklausyti į save, pagaliau imtis to, ką jau seniai norėjai padaryti.
Nežinau, ar tikroji Philomena Lee jautėsi panašiai, bet Stepheno Frearso filme „Filomena“ (LRT Kultūra, 20 d. 22.30) ją suvaidinusi Judi Dench apie tai primena. Kaip jau supratote, filmas pasakoja tikrą istoriją, kurią savo knygoje aprašė britų žurnalistas Martinas Sixsmithas. Frearsas – iš tų režisierių, kurie nestengia būti atpažinti iš pirmo filmo kadro. Greičiau atvirkščiai. Regis, šįkart jis nori kuo tiksliau perteikti Filomenos istoriją, kuri savaime yra sentimentali. Iš „Pavojingų ryšių“, „Mano gražiosios skalbyklos“ ar „Karalienės“ autoriaus – dendžio ir chuligano – to lauki mažiausiai. Bet galiausiai pradedi suprasti, kad paprasta istorija, verčianti ir juoktis, ir verkti, iš tikrųjų provokuoja, ypač suvokus, kad režisierius pakeliui dar ir gilinasi į tiriamosios žurnalistikos metodus bei poveikį masinei vaizduotei.
...Paauglė airė Filomena pagimdė sūnų. Ji buvo išsiųsta į vienuolyną „persiauklėti“, o sūnus atiduotas įvaikinti. Filomenai pavyko ištrūkti iš pažeminimų rato ir ji nugyveno dorą gyvenimą, bet visus penkiasdešimt metų nesėkmingai ieškojo sūnaus. Filomenos istorija susidomėjo bedarbis BBC žurnalistas Martinas (Steve Coogan), girdėjęs ne vieną siaubingą pasakojimą apie Katalikų bažnyčios sužalotus likimus. Abu jie leidžiasi į ilgą kelionę – iš pradžių po Airiją, vėliau vyksta į JAV – į ten vienuolės ir pardavė Filomenos kūdikį.
Frearsas kreipiasi į tuos, kurie mieliau susitapatins su snobu ir ateistu žurnalistu nei su dora, nepaisant nieko tikėjimą Dievu išsaugojusia pagyvenusia moterimi, tarsi sakydamas, kad ji intuityviai supranta daugiau. Tačiau kai mama džiaugiasi, kad jos berniukas pasiekė tiek daug, negali nematyti Frearso ironijos. Ji dar akivaizdesnė, kai Filomena pasakoja žurnalistui meilės romanų siužetus. Todėl į Frearso siūlomą „muilo operą“ verta įsižiūrėti įdėmiau ir iškart neužkibti ant istorijos apie motinos meilę, sąžinės pabudimą, šventą toleranciją kabliuko.
Kasdien kaip alkoholikas vaikščiojau į „Kino pavasarį“, bet jam pasibaigus pajutau, kad smarkiai padauginau kino, dažnai tik apsimetančio menišku. Todėl sekmadienio vakarą (TV3, 17 d. 23.30) mielai pasižiūrėsiu JAV juodaodžių kino ironisto Mario Van Peebleso filmą „Kai nesiseka, tai nesiseka“ (2006). Jis apie Lakį (Wesley Snipes), kuris išėjęs iš kalėjimo nori pradėti ramų gyvenimą. Tačiau vyrui nesiseka. Sudalyvavęs gangsterio gimtadienyje, Lakis įsipainioja į pavojingą žaidimą su korumpuotais policininkais. Todėl jam teks pavogti automobilį kartu su savininke – striptizo šokėja bei susidurti su sadistų pora, savo namo garaže kankinančia žmones. Sadistę namų šeimininkę suvaidino Cybill Shepard – viena gražiausių mano jaunystės aktorių, vaidinusi nostalgiškuose Peterio Bogdanovichiaus filmuose „Paskutinis kino seansas“ ir „Deizė Miler“, taip pat Martino Scorsese’s „Taksiste“.
Dar vieną nematomo žmogaus istoriją papasakos Chado Stahelskio (beje, jis buvo Reeveso dubleriu „Matricoje“) ir Davido Leitcho filmas „Džonas Vikas“ (TV3, 17 d. 21.20). Keanu Reeveso personažas kadaise buvo geriausias JAV samdomas žudikas. Dabar jis nori gyventi ramiai ir būti eilinis nematomas amerikietis. Bet kai nusikaltėliai nuvarys jo 1969 m. gamybos „Mustangą“ ir nužudys mylimą šunį – vienintelį ryšį su mirusia žmona, Džonas padarys viską, kad atkeršytų. Vaikystėje daug kartų skaičiau „Grafą Montekristą“, todėl žinau, kad keršto istorijos – pačios saldžiausios, net jei jas pasakoja B klasės filmas. Tačiau verta įsiklausyti ir į filmo piktadario Vigo Tarasovo (Michael Nyqvist) žodžius: „Žmonės nesikeičia – keičiasi tik laikai.“
Jūsų –
Jonas Ūbis
