7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Cukruotas būtasis

Eglės Ulčickaitės paroda „Chrono-teka“ Pamėnkalnio galerijoje

Aistė Kisarauskaitė
Nr. 15 (1167), 2016-04-15
Dailė
Eglė Ulčickaitė, „Šviesi ir šalta rugsėjo diena, laikrodis muša dvyliktą valandą“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Ulčickaitė, „Šviesi ir šalta rugsėjo diena, laikrodis muša dvyliktą valandą“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.

Mėgstamiausias parodų žiūrėjimo būdas: jokių anotacijų, aprašymų, rekomendacijų, tik kokį skaidrų pavasario rytą (vakarą ir etc.) užeini visai netyčia, suviliota plakato, lango, draugo, užsuki nepasiruošusi, kol susivoki jau beeinanti siūlomais suvokimo (pojūčių ir etc.) takeliais (arba skriejanti), o tik vėliau, jau sugulus įspūdžiams ir interpretacijoms, perskaitai, apie ką gi tai buvo. Paslapties, pažado jausmas taip pritinka menui, kad kartais stengiuosi net dirbtinai jį sukurti, neskaitydama užrašų po kūriniais ir įsivaizduodama, kad, tarkim, Fluxus skirta paroda yra garsaus šiuolaikinio menininko kūrinys. Eglės Ulčickaitės parodoje „Chrono-teka“ Pamėnkalnio galerijoje atsidūriau būtent taip – neplanuotai, ant sienos kabantį tekstą tyčia praėjau, pavadinimų irgi neskaičiau, nes straipsnio rašyti visiškai nesiruošiau. Tiesa, su menininkės ankstesne kūryba buvau kiek susipažinusi, tačiau parodos anotaciją peržiūrėjau vėliau, tik po keleto dienų, kai patirtas susidūrimas su paveikslais virto nemaloniu, baksnojančiu alkūne ir reikalaujančiu jį parašyti tekstu.

 

Reklamoje prieš filmą (dabar daugelis iš mūsų saulėtas dienas leidžia tamsiose „Kino pavasario“ filmų salėse) rodoma besibučiuojanti pora ir sakoma, kad tai, ką sukurs mūsų vaizduotė, iš tiesų jai nurodo padaryti garso takelis – jei fone girdėsime bauginančius garsus, galime pagalvoti, kad jau sėlina blogis ir tuoj abu nužudys, o jei gros roko muzika – kad meilužiai netrukus apiplėš banką. Manau, tapyba ar, tiksliau, menininko tapysena gali tą patį. Daro tą patį. Nes turiniai (siužetai, idėjos ir etc.) kitaip neturėtų tų rankų, čiumpančių mus ir tempiančių ten, kur jiems atrodo reikalinga. Ulčickaitės potėpiai skambėjo unisonu su saulėta pavasario dienos pradžia. Lengva, beveik šmaikšti, gaivi, neužkankinta tapyba, viskas atlikta lyg vienu įkvėpimu, kaip meistriška džiazo improvizacija, tik leidžianti nutuokti, kiek daug įdirbio reikalauja toks matinis, „neriebaluotas“ paveikslų paviršius. Pavasarinis, aksominis. Ką tik išsprogę lapai.

 

Man tituliniu tapęs parodos paveikslas „Šviesi ir šalta rugsėjo diena, laikrodis muša dvyliktą valandą“ (gerai, kad neskaičiau pavadinimo) iš karto įsuko mane žadėdamas intrigą – kambaryje baltomis lentutėmis iškaltomis lubomis tupi mergaitė, apkabinusi beždžionėlę, kurios dirželis nuo antkaklio niekieno nelaikomas tįsta ant grindų. Dvi bičiulės interjere su paprastu pečiumi, kokiu sovietmečiu buvo šildoma daugybė butų, asketiška lova ir keletu durų. Vaikas ir jo augintinis. Carloso Reygadaso filmo „Po tamsos – šviesa“ įžanginėje scenoje – taip pat mergaitė, neišsakyta grėsmė ir jos tykus santykis su gyvuliais. Tiesą sakant, greičiausiai filmą prisiminiau dėl paslapties, kurios režisierius iki galo taip ir neatskleidžia, mįsle galėtų likti ir šis paveikslas, net ir peržiūrėjus parodą atrodantis įžanga, nes mergaitė – vienintelis žmogus šios parodos kūriniuose. Galima numanyti arba siūloma numanyti, kad tai – jos nedidelis portretėlis („Ji niekada nebuvo apie tai susimąsčiusi“), kaip ir balerinos, kanoniškai stovinčios ant pirštų galiukų, pėdos, viena su puantu („Gruodžio 18“), o visuma sufleruoja mintį apie mergaitės tapatumą su pačia autore, jos asmenišką santykį su nutapytais objektais. Tą asmeniškumą itin pabrėžia pavadinimai, pridėdami nuorodų į tarsi vaikystės prisiminimus, pretenduojant į lyrišką nuotaiką, šiek tiek nutylint, kad žiūrovas galėtų spėlioti. Ir viską tikrai būtų galima spėlioti, jei tai būtų pasakojimas, nešantis kažkur giliau nei tiesiog į vaikystės istorijas. Kaip turbūt esate patyrę, rodyti draugams senų nuotraukų albumus gana rizikinga – vargu ar kam rūpi, kaip tu pirmąkart ėjai į mokyklą, nebent labai juokingai atrodei. Vargu ar ką pavyks sužavėti paradinėmis šeimos šventės nuotraukomis ar kasdieniais interjerais. Na, nebent fotografuotų Gintautas Trimakas ar Algirdas Šeškus, na visi tie nuobodulio adeptai. Tačiau jų maišto užtaisas buvo skirtas sovietmečiui, gimė tame laike, tiesa, nuolat eksploatuojamame ir šios parodos autorės. Visas tas „Keturiasdešimt kilometrų iki namų. Vasaris“ arba „Tarp Gailiakiemio ir Gerulių“ turėtų mums sakyti, kad autorė lyg ir prisimena tą praėjusį laiką, lyg ir vis dar gyvena ten, patirdama ypatingas emocijas. Ne veltui ir parodos pristatyme bei pavadinime kalbama apie laiką. „Kiek būtųjų laikų yra esamajame?“ – klausia ji.

 

Menininkė siūlo klaidžioti, kaip jau minėjau, po lengvai ir meistriškai nutapytus sovietmečio provincijos labirintus, daugelio mūsų neblogai pažįstamus. Čia atrasime skurdų pajuodusį medinį kaimo namuką („Priešpaskutinis sekmadienis (trobelė)“), kaimo kambario interjero kampą su šventojo paveikslu („Popietė II“), lyg sodo namelį, lyg ūkinį pastatą, suręstą iš senų langų („Šalia upėje – trys bebrų užtvankos“), krėslą, staliuką su staline lempa medžiaginiu „abažūru“ ir besimėtančią basutę „ant platformos“ („Antras aukštas buvo rezervuotas“), ne visai identifikuojamos paskirties daiktus iš provincijos muziejaus („Nature morte (Žvejybos muziejus)“). Menininkė tarsi stebisi – koks keistas ir egzotiškas tas namelis, suręstas iš senų langų! O „Direktoriaus kabinete per lietų laša vanduo“! Tačiau namelis nėra tik keistų žmonių egzotiškai atrodanti gyvenamoji vieta. Kiekviena sovietmečiu gyvenusi šeima – ne tik iš mados išėjusių drabužių dėvėtojai ir vintažinių baldų savininkai. Kai kas buvo išvežtas, žuvo, tapo kolūkio pirmininku, kai kas prasigėrė, po armijos grįžo su psichikos liga, kai kas skundė kaimynus ar buvo partinis, o gal tiesiog sunkiai augino vaikus, stovėdamas begalinėse eilėse dėl sviesto, dešros, batų. Tiesą sakant, vien ta numesta basutė „ant platformos“ gyvenusiam sovietmečiu sako daug daugiau nei visi tigro kailiai („122 kabinetas“), nes net paprastus batus parduotuvėse tekdavo medžioti, laukti atvežant, tai buvo deficitas, tad tokių basučių turėjimas reiškė ryšius su „reikiamais žmonėmis“, paprasčiau – „blatą“, arba kad kas nors iš artimųjų buvo išleistas į užsienį, greičiausiai – kaimyninę Lenkiją.

 

Taip, ši basutė sovietmečiu būtų reiškusi labai daug, nors menininkės valia ji guli numesta prie kitų daiktų, kaip blusturgyje, kur šalia visiško šlamšto atsiduria vertingi daiktai. Vertingi, jei išmanai, žinai vertę. Taigi, klaidžiodama Ulčickaitės siūlomo praėjusio laiko vaizdingais maršrutais bac ir atsimuši kakta į jau, atrodo, besiilsintį nuo nuolatinio jo vardo ir simuliakro sąvokos linksniavimo Jeaną Baudrillard’ą. Kiek galima! Atrodo, nuo jo kiek pavargome, naujų vardų atsirado, bet vėl tenka grįžti, nes sovietmetis tapo trendu, visokeriopai verčiant jį rožiniais (Ulčickaitės atveju – ochros ir rudos spalvos) atvirukais. Jie – tie patys simuliakrai, skirti demonstruoti autorės „nuoširdumui“, „patirtims“, „sovietmečio tyrimui“, o iš tiesų paprastam nenorui gilintis. Kadaise Stanislovas Mikulionis, mums dėstęs architektūros istoriją, sugebėjo įskiepyti suvokimą, kad būtent inžinieriniai laimėjimai keitė architektūros stilius, naujų gimimas nebuvo vien estetinių pažiūrų pokyčiai – strėlinės arkos, kupolo atradimas leido išaugti gotikinėms, barokinėms bažnyčioms. Daug ką užmiršau, bet liko bendras žinojimas, kad barokas toli gražu nėra ornamentas bažnyčios fasade. Ir net ne kolonos forma. Jeanas Baudrillard’as knygoje „Objektų sistema“ („Le Systeme des objets“, 1968) analizuoja, kaip kiekviena interjero dalis, net daiktų forma ar spalva, atspindi savo epochą, socialines struktūras, kaip kintant joms kinta ir daiktų sistemos. O Ulčickaitė atkakliai neigia tą vidinę ano, praėjusio laiko konstrukciją. Taip žiūrint gali sėkmingai tapyti ir barokinius ornamentus. Jokio skirtumo. Pasaldinta, susimuliuota vaikystė, atvirukinis sovietmetis.

 

Tiesa, galima pamanyti, kad posovietinė karta tiesiog nebenori matyti sovietmečio taip, kaip matome jį mes. Ta proga prisiminiau Karolinos Rybačiauskaitės straipsnį „Nerami Vinco Kisarausko mūza. Jaunosios kartos požiūris į menininko kūrybą“ (7 meno dienos, 2015-06-12, http://www.7md.lt/daile/2015-06-12/Nerami-Vinco-Kisarausko-muza), kurio gal ir nebūčiau perskaičiusi, jei ne asmeninės aplinkybės, tačiau čia autorė nedidelės apimties tekste tiksliai užčiuopia tiek praėjusio laiko problematiką ir jos raišką menininko kūryboje, tiek kai kurių problemų sąsajas ar analogijas dabartyje. Taigi, manau, sutiksite, kad noras ar nenoras gilintis nepriklauso nuo kartos, nuo amžiaus (socialinio statuso ir etc.), juo labiau kad visai priešingais pavadinčiau daugelį Ulčickaitės kolegės Kristinos Ališauskaitės kūrinių. Juodas („Kaukė“), raudonas kaukes užsitepusios merginos („Portretas raudonai“), valgančios gėles („Gėlės V“), vyras, besirišantis po kaklu raudoną varlytę, dėl potėpių labiau panašią į kraują iš perpjautos gerklės („Derybos“), užsitempęs ant galvos kojinę („Portretas kojinėje“), bėgantis iš nosies kraujas („Išgyvenęs“) mane iš karto teleportuoja į tamsų Davido Lyncho, Pedro Almodovaro, naktinio sado-mazo vaiduoklių pasaulį. Teleportuoja kartais aiškiai, o kartais ir labai švelniai, beveik gali sakyti, kad tau pasivaideno, o iš tiesų čia – tik paprastoji realybė, mergina tiesiog užsitepė purvo kaukę... Dviveidė realybė. Paslaptis. Ko daugiau norėti?

 

Taigi, pabaigai itin simboliškas atrodo tas mano tituliniu įvardintas Ulčickaitės paveikslas „Šviesi ir šalta rugsėjo diena, laikrodis muša dvyliktą valandą“. Juo pradėjau, mergaite su beždžionėle ir baigsiu. Pasivaikščiojus po parodą ima atrodyti, kad menininkei visas sovietmetis yra lyg ta beždžionėlė – egzotiškas žaislas, skirtas puošti ar linksminti, įkalintas tarp baltų galerijos sienų, kai tikrasis jos gyvenimas, paskirtis ir prigimtis – laukinė gamta su savo baisiomis, o kartais ir nuostabiomis paslaptimis – liko kažkur be galo toli už kadro. „Kiek būtųjų laikų yra esamajame?“ Atsakau: šioje parodoje – nė vieno.

 

Paroda veikia iki balandžio 21 d.

Pamėnkalnio galerija (Pamėnkalnio g. 1/13, Vilnius)

Dirba antradieniais–penktadieniais 10–18 val., šeštadieniais 10–16 val.

Eglė Ulčickaitė, „Šviesi ir šalta rugsėjo diena, laikrodis muša dvyliktą valandą“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Ulčickaitė, „Šviesi ir šalta rugsėjo diena, laikrodis muša dvyliktą valandą“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Ulčickaitė, „Antras aukštas buvo rezervuotas“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Ulčickaitė, „Antras aukštas buvo rezervuotas“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Ulčickaitė, „Popietė II“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Ulčickaitė, „Popietė II“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Ulčickaitė, „Nature morte (žvejybos muziejus)“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Ulčickaitė, „Nature morte (žvejybos muziejus)“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Ulčickaitė, „122 kabinetas“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Ulčickaitė, „122 kabinetas“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Ulčickaitė, „Gruodžio 18“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Ulčickaitė, „Gruodžio 18“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.